Įsilieję į mokinių kolektyvą žaisdami atsikrato ir dažniausiai mokyklose įvardijamos problemos

Rudeniui įsibėgėjus, vaikai vis labiau pasineria į mokyklos gyvenimą ir vėl grįžta nemenkos, vasarą primirštos problemos, tad patyriminių stovyklų „Whatansu“ vadovai jau suplanavo savo vizitus į mokyklas. Atvykę į pastarąsias, jie įsilieja į vienos klasės ar visos mokyklos gyvenimą ir padeda atrasti sprendimus iššūkiams, su kurias kas dieną susiduria mokiniai bei mokytojai, rašoma atsiųstame pranešime.

Vaikams (ir ne tik jiems) būtina žaisti

Kaip pasakoja patirtinių stovyklų vadovė Akvilė Čemerytė, kai vaikai žaidžia – gerai, tačiau dar geriau, kai sužaidybintame ugdymo procese dalyvauja visi – ir vaikai, ir suaugusieji. Tai nepalieka laiko protui apsimetinėti. „Žaidžiant žaidimus viskas lyg ant delno – kaip žmogus mąsto, kaip bendrauja, kaip veikia komandoje, kas linkęs patinginiauti, o kas lyderiauti, kas neatlaiko streso, įtampos... Viskas taip puikiai matosi! Todėl mes daug žaidžiame, per žaidimą „išlenda“ visos kolektyvo problemos ir galimos nesutarimų priežastys. Žinoma, visuomet stengiamės kuo daugiau kalbėti su pačiais vaikais. Tuomet jie ir patys įvardina retai kažką veikiantys drauge. O būti kartu, pasirodo, smagu!“ – sako ji.

Stovyklų vadovė pažymi, kad dažniausia mokyklose įvardijama problema – triukšmas. Triukšmas per pamokas, trukdantis tiek mokytojui, tiek ir patiems mokiniams. Tokiu atveju ji ir kiti komandos nariai stengiasi mokiniams parodyti tylos privalumus: „Pavyzdžiui, pasitelkiame žaidimą, kurio metu visi vienu metu kiek galima garsiau skanduoja jiems duotą tekstą. Tuo metu kiti vaikai stengiasi jį išgirsti ir frazę užrašyti ant popieriaus. Atsimenu, po vieno tokio žaidimo, visiems mokiniams staiga nutilus, vienas vaikas net giliai atsiduso – tokia palaiminga pasirodė tyla. Jeigu matome, kad yra poreikis, vizito mokykloje metu mes leidžiame pajusti tylos svorį ir svarbą“, – šypsosi A. Čemerytė.

„Dar mokome ne gyventi su skauduliais, o juos įvardinti ir rasti būdų, kaip jų atsikratyti, išventiliuoti įsisenėjusias nuoskaudas. Pasiūlome jas užrašyti ir sudėti į atskirą dėžutę, o vėliau, saugioje aplinkoje, aptarti. Arba duodame užduotį – paburbėti! Ir jie burba – nes tokia yra užduoti, toks žaidimas. Valio! Vien įvardijus nepatinkamą situaciją ar savo savijautą jau yra lengviau. Arba, pavyzdžiui, prašome vaikų užrašyti patarimų mokytojams, tėvams – ką jie galėtų daryti geriau, kas vaikus mokytojų ar tėvų elgesyje trikdo, ką norėtų pakeisti?“ – sako A. Čemerytė. Jos teigimu, šie patarimai labai palengvina ir mokinių, ir jų tėvų bei auklėtojų gyvenimus.

Klausimai ir atsakymai – vertinga patirtis

Neretai vaikai artimoje aplinkoje išgyvena ne pačias geriausias patirtis, tad labai svarbu parodyti, kad santykiai kolektyve gali būti ir kitokie. „Kaip sako mūsų mentorė Jurga Vidugirienė, mes neturime galios visų išgydyti, mes negalim visų globoti ir pakeisti, bet mes galime pasikviesti juos į savo stovyklų pasaulį, kuriame pavyksta patirti alternatyvų buvimo, bendravimo, gyvenimo būdą – kuomet nereikia gūžtis laukiant patyčių, kuriame žmones jungia bendros svajonės ir bendri džiaugsmai. Tokį, kuriame į mokyklą eiti būtų malonu, kur kokybiškame santykyje gali būti ir vaikai, ir suaugę. Saugią aplinką, kurioje nesikeikiama, padėkojama, gerbiama vieni kitus ir galima drąsiai išsakyti savo mintis“, – šypsosi A. Čemerytė.

Pasak jos, tokios akimirkos, kaip kad vienos mergaitės po trijų dienų stovyklos ištarti žodžiai – „ačiū, kad pamačiau, kad klasėje gali būti visai kitaip“ – atperka visą nuovargį ir iššūkius, su kuriais tenka susidurti būnant stovyklos vadovu: „Aš tikiuosi, kad ši patirtis pakeis jos gyvenimą, ir ne tik jos vienos! Mes kviečiame klausti klausimų. Atviri, nuoširdūs klausimai, kviečiantys atsakyti kiek daugiau nei „gerai“, „blogai“ ar „nežinau“ – tai, ką mes labiausiai skatiname bendravime su vaikais. Tai padeda sužinoti, kas iš tiesų slypi juose, kas jiems rūpi, kas yra svarbu, leidžia pasijusti matomais ir išgirstais bei kurti RYŠĮ. Ryšį tarpusavyje, su mokytojais ar tėvais.“

„Leiskime vaikams pasakoti, išsiburbėti. Vietoj klausimų: „Kaip tau šiandien sekėsi?“, klauskime: „Kas šiandien keisto, neįtikėtino atsitiko? Kas užkniso? Dėl ko šiandien buvai nustebęs?“ Pavyzdžiui, po veiklos labai vertinga išmokyti vaiką savęs paklausti ir pareflektuoti – kaip man sekėsi būti komandoje? Arba kaip aš save įvertinčiau už buvimą komandoje ir kodėl? Ką kitą kartą daryčiau geriau? Už ką aš save pagirčiau, o už ką papeikčiau? Koks vienas dalykas, už kurį aš pagirčiau savo klasės draugą?“ – apie taikomus metodus pasakoja jauna moteris. Ji sako, kad vaikai, nors iš pradžių kai kuriems tai – neįprasta, greitai perpranta klausimų ir atsakymų „formulė“, net būdami patys uždariausi sugeba leisti sau atsiverti nors truputėlį daugiau.

O gal norite... karūnos?

„Klasėms ir mokytojams tikrai rekomenduojame karūnavimo žaidimą. Šį pratimą dažnai pasitelkiame dirbdami su klasių kolektyvais. Pasigaminame dailią karūną ir įteikdami ją kitam dėkojame arba pagiriame už labai konkretų veiksmą ar savybę (galima patikslinti – už konkrečią veiklą, dieną ar visą gyvenimą). Karūnuotasis karūnuoja dar nekarūnuotą. Karūna, o kartu ir komplimentai, keliauja ratu, kiekvieną kartą ji atitenka vis kitam žmogui tol, kol visi rate tampa „karūnuoti“. Tokiu būdu visi sulaukia gero žodžio ir mokosi pastebėti gerus, teigiamus dalykus kituose žmonėse bei (labai svarbu!) pasakyti tai garsiai. Pastebėjimas ir priėmimas yra lygiai tokie pat svarbūs šiame pratime – jie suartina, nuramina, kuria bendrumo jausmą“, – teigia patirtinių stovyklų vadovė A. Čemerytė.

Pokalbiui besibaigiant ji pažymi, kad tais atvejais, kai trumpų išvykų į mokyklas metu nepakanka laiko padaryti tokį postūmį, kokio norisi (pavyzdžiui, susidūrus su ilgalaikėmis problemomis klasėje: patyčiomis, triukšmu, įsisenėjusiais nesutarimais ir t. t.), kurioms įprastai reikia daugiau laiko, kantrumo ir dėmesio, tuomet komandos nariai kviečia klasių kolektyvus atvykti į Molėtų rajone vykstantį patirtinį komandos formavimo nuotykį „Super Klasė“. Arba susipakuoja miegmaišius ir važiuoja su vaikais nakvoti į mokyklą pagal programą „Mokykla kaip stovykla.“