Žiniasklaidai atsiųstame mokyklos „Pažinimo medis“ pranešime paaiškinama, kad jų ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos suformuotos gyvenimo įgūdžių programų tikslai yra panašūs, skiriasi tik įgyvendinimo būdai. Socialinių įgūdžių pamokų metu mažiau liečiamos rizikingo elgesio, žalingų įpročių ar seksualumo temos, tačiau kartais šių pamokų metu moksleiviams natūraliai kyla poreikis apie tai pasikalbėti su psichologu.
„Manau, mokykloms, kurios iki šiol neturėjo pamokų, orientuotų į vaiko socialinį–emocinį augimą, gyvenimo įgūdžių pamokos gali turėti didelės vertės, tačiau šias pamokas turi vesti motyvuoti ir tam paruošti specialistai, – sako gimnazijoje dirbanti psichologė Justina Stupelienė. – Labai norisi tikėti, kad Lietuvos mokyklos prisijaukins programą ir akademiškumo stiprinimas vyks dermėje su socialinių–emocinių kompetencijų ugdymu. Tik užtikrinus socialinį–emocinį vaiko saugumą, galime tikėtis akademinių rezultatų.“
Po dešimtmetį mokykloje besitęsiančių socialinių įgūdžių pamokų mokytojai ir specialistai tikina pastebintys akivaizdų rezultatą: kasmet gilindami socialinius įgūdžius, mokiniai atranda vis sveikesnių būdų įveikti įtampą, įsiklauso į save ir asmeninius poreikius, geba nubrėžti ribas ir dažniau pasakyti „ne“, stiprėja empatija, problemų sprendimo įgūdžiai, galiausiai, paskutinėse gimnazijos klasėse tai lemia užsispyrimą įgyvendinant užsibrėžtus tikslus ir pasiruošimą savarankiškam gyvenimui nuolat besikeičiančioje visuomenėje.
Kiekviena klasė turi po vieną kassavaitinę socialinių įgūdžių pamoką, kurią veda klasės auklėtoja kartu su klasei priskirta viena iš septynių mokyklos psichologių. Pamokos paruoštos pagal autorinę socialinių–emocinių kompetencijų ugdymo programą (SEKU) 0–9 klasių mokiniams, o pamokų planai rengiami atsižvelgiant į mokinių amžių ir poreikius.
„Šių pamokų turinys aptariamas mokytojo individualių supervizijų pas psichologą metu, tad dažnai pamokos planas koreguojamas atsižvelgiant į klasės realijas. Pagrindinis pamoką vedančio klasės auklėtojo ir psichologo dueto tikslas – užtikrinti saugią klasės atmosferą, kurioje mokiniai patirtų bendrystės ir priklausymo grupei jausmą, pasitikėtų savo jėgomis ir jaustųsi vertingi. Šie procesai užtrunka, todėl labai svarbu matyti kiekvieną klasės vaiką, jo tempą ir patyrimus klasėje“, – sako psichologė J. Stupelienė.
Svarbu atsakyti į paaugliams kylančius lytiškumo klausimus
Lytinio švietimo ir seksualinio elgesio temos neįtrauktos į privataus mokyklų tinklo socialinių įgūdžių programos turinį. Vis dėlto mokinių tėvai ir auklėtojai pagal poreikį kartu inicijuoja tokių pamokų ciklus savo klasėms.
Gimnazijos vadovė ir gimnazistų klasės auklėtoja Rita Navikienė pastebi, kad vaikams ir paaugliams kyla daug klausimų, į kuriuos jie bet kokiu atveju ieško atsakymų, bet ne visada geba įvertinti šaltinių patikimumą. „Kartais vaikai nori pasikalbėti „nepatogiais“, su lytine branda susijusiais klausimais. Džiaugiuosi, kad mūsų mokyklos bendruomenėje esama atvirų ir itin jautriomis temomis su vaikais gebančių kalbėtis šeimų, tačiau dalis paauglių visgi gėdijasi kalbėti apie tai su tėvais. Kompetentingo lytinio švietimo specialisto pamokos mokykloje yra būdas vaikams gauti patikimą, pagal vaiko kognityvinę brandą pritaikytą informaciją ir atsakymus į rūpimus klausimus“, – sako gimnazijos vadovė.
R. Navikienė taip pat atkreipia dėmesį į paauglių pasaulėvoką formuojančią technologinę pažangą, dažnai neįvertinant seksualinio pobūdžio rizikų, su kuriomis susiduriama internetinėje erdvėje. „Lytinis švietimas mokyklose reikalingas tam, kad mokiniai įgytų gebėjimų atpažinti netinkamo seksualinio elgesio apraiškas tiek realiame gyvenime, tiek internetinėje erdvėje, ir galėtų jas įveikti. Mes kreipiamės į akredituotus lytiškumo mokytojus, išmanančius vaiko fizinės ir emocinės brandos pokyčius, ir vedame dienos trukmės užsiėmimus, mergaičių ir berniukų grupėms, kad kiekvienas jaustųsi saugus atvirai kalbėti šiomis temomis ir drąsiai užduoti klausimus“, – pasakoja R. Navikienė.
Ji išskiria, kad labai svarbus asmeninis ryšys ir lygiavertis pagarbus santykis, tad reiktų siekti, kad mokiniai pasitikėtų suaugusiaisiais, o mokytojai vaiką ugdytų ne tik pamokomis, bet ir asmeniniu pavyzdžiu bei atvirumu. „Juk problemų jauni žmonės turi įvairiausių – nuo spaudimo ką nors gyvenime pasiekti iki (ne)meilės sau ar savo kūnui, – sako etikos mokytoja Kristina Petrošienė. – Su vaikais pamokų ir pertraukų metu kalbamės įvairiausiomis temomis, kad ir kokios sunkios, nepatogios ar asmeniškos jos bebūtų, tačiau vertybes pirmiausia formuoja šeima ir vaikui šeimos pozicija yra labai svarbi. Mūsų pareiga suteikti vaikui žinių, kurios galbūt kada nors padės jam išlikti saugiam ir adekvačiam. Tad džiaugiuosi, kad ir Lietuvos mokyklos mokys ne tik akademinių dalykų, bet ir sėkmingam bei saugiam gyvenimui būtinų įgūdžių.“