Vilniaus universiteto profesoriaus, chemiko ir gydytojo Andriaus Sniadeckio darbai vis plačiau atveriami Lietuvos visuomenei: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka kasmet organizuoja „Andriaus Sniadeckio skaitymus“, padeda jo darbus versti į anglų ir lietuvių kalbas.
Viena iš didžiausią atgarsį XIX–XX a. sukėlusių Sniadeckio knygų – „Pastabos apie fizinį vaikų lavinimą“ (parašyta 1805, perrašyta 1822 metais). Šiuo metu į lietuvių kalbą ją verčia Vilniaus universiteto medicinos istorijos tyrėjas dr. Aistis Žalnora. Jis maloniai leido paskaityti kelias mūsų laikams ypač tinkamas vertimo ištraukas.
Šį kartą dalinamės pirmuoju epizodu – apie fizinio lavinimo svarbą: „Senovės tautos ir protingi jų įstatymų kūrėjai tam skyrė daugiausiai dėmesio, o pats lavinimas užėmė didžiausią jų įstatymų dalį. Štai todėl tik senovėje matome tikras tautas ir tautybes. Šiandien turime daug valstybių, bet mažai tautų.“
Kreipimasis į skaitytoją, arba apie fizinio lavinimo svarbą
Manau, kad jau seniai mūsų jaunuolių lavinimas, tiek namuose tiek ir visuomenėje, nėra visavertis tuo požiūriu, kad siekdami lavinti tik protą ir apkraudami jų jaunas galvas mokslu, kuris tolimesniame gyvenime jiems bus mažai naudingas, apleidžiame kūno jėgas ir sveikatą. Dėl to didžiąja dalimi ir turime tokius žmones, kokius išugdome: kūnas silpnas ir nesveikas, o mokslas netiksliai arba paviršutiniškai išmoktas.
Jei norime, kad žmogus būtų tobulas reikia, kad jis galėtų būti tuo viskuo, kuo tik įmanoma būti sau ir kitam naudingas. Dėl to reikia mokėti išryškinti, išlavinti ir ištobulinti visas tas galias, kurias jam davė gamta. Tai yra neišmatuojamas uždavinys, kuris dėl šiandienio neišbaigto švietimo ir netobulos visuomenės, nepanašu, jog bus įgyvendintas. Tačiau ar dėl dabartinės tvarkos, niekada nesulaukę tinkamos epochos, atsisakysime visuotinio lavinimo mokslo ir atsitrauksime nuo tokio uždavinio? Neiti tiesos keliu reiškia mokytis iš klaidų. Lavinti žmogų neatsižvelgiant į gamtos dėsnius reiškia jam kenkti ir kurti monstrą.
Aš manau, kad gamta, kurdama žmogų negalvojo apie jo gyvenimą visuomenėje, bet galvojo apie jį patį, sukūrė jį sau pačiam ir jo paties laimei.
Visuomenės nuomone tobuliausias būtų tas žmogus, kuris jai būtų labiausiai naudingas. Dėl to kiekviena bendruomenė turi ugdyti žmones pagal savo poreikius ir tikslus, kurių siekia. Todėl jaunuolių lavinimą ji turi aprašyti įstatymais. Senovės tautos ir protingi jų įstatymų kūrėjai tam skyrė daugiausiai dėmesio, o pats lavinimas užėmė didžiausią jų įstatymų dalį. Štai todėl tik senovėje matome tikras tautas ir tautybes. Šiandien turime daug valstybių, bet mažai tautų.
Ką tik gimęs žmogus dar neturi jokių proto galių, bet turi jų potencialą. Kūdikio fizinės galios dar labai silpnos ir ribotos, tačiau jis jas turi.
Lavinti vaiką fiziniu, arba medicininiu, atžvilgiu reiškia taip juo rūpintis, kad ne tik jo gyvenimą ir sveikatą apsaugoti nuo visokios žalos, bet ir taip juo pasirūpinti ir sustiprinti, kad tuo užtikrinti gerovę ir laimę visam gyvenimui. Drąsiai sakau žmogaus laimę, nes visa laimė yra tik tvirta sveikata. Tokia sveikata, kurios sunki kančios našta, negalavimai ir rūpesčiai negali lengvai sunaikinti, kuri galėtų iki galo atlaikyti visą gausybę įvairių aistrų.
Kaip kiekvienas veltėdis/nevykėlis/ištižėlis yra našta ir sau, ir visuomenei, kurioje gyvena, taip ir kiekvienas gerai fiziškai išlavintas žmogus visada yra geradarystė šaliai ir visuomenei.
Fizinio ir protinio lavinimo skirtumai
Ne kartą stengiausi parodyti, šiuolaikiniais raštais įtikinti kiekvieną, kad atleidžiant vadeles protinėms galioms, tik jomis rūpinantis ir jas glostant (joms pataikaujant), lėtai silpniname ir naikiname kūniškas galias ir tuo pačiu nustumiame savo fizinį gyvenimą į ašarų pakalnę.
Fizinis lavinimas sukurtas žmogaus laimei turi būti toks, kad juo kiekvienas galėtų naudotis. Toks jis yra iš tikrųjų, ką įrodo, kad tik tokio iš mūsų reikalauja gamta. O lavinimas moralinis, tautinis ar mokslinis yra žmogiškas darbas, yra visuomenės arba šeimos interesas.
Apie fizinį lavinimą pasakykime ir tai, kad jo įtaka yra tokia visuotinė, kad jis nepripažįsta jokių išimčių. Niekas negali be jo apsieiti, gerai vadovaujamas jis visada pavyksta, kai tuo tarpu taip vadinamas moralinis lavinimas ne visada. Nes prisiminkime, jog ir proto būklė ir proto galios ir širdies [dorumas] didele dalimi nuo sveikatos ir jos organizacijos priklauso, ir todėl bet kuris moralinis lavinimas turi remtis fiziniu pamatu.
Šiandienis mokslinis lavinimas, taip visuotinai vedamas ir remiamas po apgaulingu liaudies ir tautos švietimu, daro mūsų visuomenę kiekvienam protingam žmogui nepakeliamą. Nes kaip fizinio lavinimo stoka didina skaičių kuprotųjų, šleivakojų ir visokių rūšių nevykėlių, kurie draugijose savo kūno ydas kai kada juokingiausiais būdais slepia ir maskuoja, taip madingi mokslinio lavinimo pervertinimai, duoda viena vertus pasipūtusius ir nepakenčiamus bakalaurus (mokslinčius), į kuriuos negali žvelgti netrūkčiodamas pečiais, o antra vertus pilni kambariai ir salės pretendentų į mokslą, kurių protas ir sąmojai dreba išmintimi, ir kurie yra tikriausi šiuolaikinės visuomenės vargas ir liga, kuriuos veikiau reikėtų vadinti moraliniais lazaretais.
Taigi, geriausias lavinimas yra tas, kuris leidžia vaikui pačiam vystytis. Tačiau gerai sudėtą vaiką irgi reikia prižiūrėti, kad tolygiai augtų ir kad tos pirminės struktūros nepažeistų. Tuo tarpu silpnai ir prastai sukurtus reikia taip pakreipti ir vesti, kad tuos nukrypimus išlyginti ir pažeidimus kiek įmanoma pataisyti.