„Nerimą jaučia visi tėvai, o kai augini autistišką vaiką, nerimo būna dar daugiau“, – laidoje kalbėjo ji.
K. Košel-Patil įsitikinusi, kad įtraukusis ugdymas daugeliui vaikų, turinčių ypatingųjų poreikių, labai reikalingas. „Mūsų vaikai gyvens mūsų visuomenėje, atskiros autistiškos visuomenės nėra. Kuo daugiau laiko jie praleidžia ir dalyvauja ten, kur yra visi vaikai, tuo labiau mes padedame jiems pasiruošti likusiam gyvenimui. Jeigu jie visada bus atskirai, tai pasiruošti laukiančiam gyvenimui bus labai sudėtinga. O mūsų tikslas ir yra padėti, kad tie vaikai būtų kuo savarankiškesni, kad jie galėtų dirbti, gauti išsilavinimą ir t.t. Visa tai prasideda nuo ugdymo“, – kalbėjo ji.
Paprašyta plačiau papasakoti, ko galima tikėtis šiais metais įsigalėjus įtraukiajam ugdymui, laidos pašnekovė suskubo patikslinti, kad ne visai teisinga sakyti, jog įtrauktis prasidės tik šį rugsėjį. K. Košel-Patil pasidalijo asmenine patirtimi – autistiškas jos sūnus šiemet baigė ketvirtą klasę vienoje iš bendrųjų Vilniaus mokyklų.
„Aš labai noriu pasidžiaugti, kad mano vaikas papuolė į labai gerą klasę. Jam pasisekė su mokytoja, jis turėjo nuostabią padėjėją, jo bendraklasiai taip pat buvo nuostabūs. Visa ši ketverių metų kelionė jam buvo nelengva, bet labai sėkminga, ir aš labai džiaugiuosi, – dalijosi laidos viešnia ir neslėpė: – Klausimas, ar sūnų leisti į spec. klasę, ar į bendrąją, buvo labai sudėtingas. Aš jį priėmiau kartu su specialistais.“
K. Košel-Patil teigimu, vaikų su ypatingaisiais poreikiais ugdymosi sėkmės pirmiausia priklausys nuo to, kaip tam pasiruošusi pati mokykla, nuo mokyklos direktoriaus iki visų komandos narių nuostatų: „Ar jie pasiruošę priimti iššūkį, ar pasiruošę pasikeisti, ar pasiryžę dirbti kiekvieną dieną, nenuleisti rankų, nesakyti, kad jums čia ne vieta, nesiūlyti namų mokymo, o pirmiausia išbandyti viską, kad tas vaikas būtų bendroje klasėje.“
Pasiruošti naujiems mokslo metams ji ragina ir pačius vaikus su ypatingais poreikiais auginančius tėvus. Pavyzdžiui, nors ir nėra būtinybės, kartais, anot jos, pravartu su savo vaiko diagnoze supažindinti klasės bendruomenę. Kalbėdama apie tai K. Košel-Patil vėl pasidalijo asmenine savo patirtimi.
„Pranešti kitiems tėvams apie savo vaiko diagnozę yra tėvų sprendimas. Aš pati apie tai pasakiau per pirmą tėvų susitikimą, – pasakojo laidos viešnia. – Po to keli tėvai priėję prie manęs klausė, kaip jie su savo vaikais galėtų pakalbėti apie autizmą.“
Tuo metu, prisiminė ji, dar nebuvo jokio leidinio su glausta lietuviškai surašyta informacija, tad asociacija suskubo tokia pasirūpinti. Prieš trejus metus išleistoje 1–4 klasių mokiniams skirtoje knygelėje „Autistiški vaikai pradinėje mokykloje“ paprastai aiškinama, kaip priimti autistiškus vaikus. Įdomu tai, kad joje surinkti tikri vaikų klausimai apie autistiškus bendraklasius, o atsakymus į juos paruošę ekspertai. Pavyzdžiui, vaikas klausia: „Kodėl Artūras tranko galvą? Ar jam neskauda?“ Šalia pateiktas specialisto atsakymas: „Artūras tranko galvą tuomet, kai sunku susidoroti su užplūdusiomis emocijomis. Jis nežino, kaip išspręsti sudėtingą situaciją ar įveikti nuovargį, ir kol kas ne visada gali tai kitaip išreikšti.“
„Mes suprantame, kad teisingai kalbėti apie negalią, apie autizmą yra sudėtinga, todėl norime padėti šeimoms, tėvams tą daryti“, – laidoje kalbėjo K. Košel-Patil ir visus, kuriems prireiktų tokios informacijos, paragino drąsiai kreiptis tiesiai į asociaciją „Lietaus vaikai“.
K. Košel-Patil įsitikinusi, kad kiekvienam tėvui neprošal su savo vaikais pakalbėti apie tai, kad visi esame skirtingi, kad turime skirtingų galių ir skirtingų sunkumų. Kad būtų lengviau, ji net pateikė pavyzdžių: „Galite savo vaikui sakyti – tu puikiai žaidi futbolą, bet jei aš paprašyčiau išvirti grybų sriubos, tai tikriausiai tai padaryti tau būtų sudėtinga. Tačiau tai nereikštų, kad esi blogas – tiesiog kažkas tau seksis lengviau, kažkas sudėtingiau.“
Dar vienas dalykas, apie kurį K. Košel-Patil siūlo tėvams pakalbėti su savo vaikais, tai apie sąžiningumą ir teisingumą. Ji paaiškino: „Dažnai vaikai ateina ir klausia: kodėl Petriukui leidžiama išeiti iš pamokos, o aš taip laisvai to padaryti negaliu? Tai yra proga pakalbėti šia tema. Tam, kad pasiektume vienodo rezultato, mums reikia skirtingų pastangų. Kažkas gali susikaupti ir 40 min. dirbti pamokoje, kažkam reikia padaryti pertrauką, išeiti, truputį pajudėti ir grįžus į klasę toliau dirbti drauge su visais. Tokie pokalbiai būtų labai prasmingi, ir tai ne tik apie autistiškus vaikus – apie mus visus.“
Galiausiai laidos viešnia pasidalijo pamoka, kuri jai pačiai įstrigo ir galėtų pasitarnauti ne tik mokiniams: „Šį patarimą davė viena mokytoja iš Minesotos – jeigu jūs norite ką nors pakomentuoti, pirmiausia pagalvokite, ar žmogus gali tai pakeisti per 30 sekundžių ar mažiau, ir tada žinosite, ar galite komentuoti, ar ne. Pavyzdžiui, pamatėte, kad atsirišęs draugo batas ar atitrauktas užtrauktukas – apie tai pasakyti galite, tik padarykite tai privačiai. O jeigu tai yra kažkas, ko žmogus savyje pakeisti negali, nesakykite nieko, pavyzdžiui, nekomentuokite svorio, plaukų spalvos. Tai tiktų ir kalbant apie autistiškus vaikus.“
Viso pokalbio su K. Košel-Patil kviečiame pasiklausyti „Delfi dienos“ įraše.