Plačiau apie iššūkius, su kuriais susiduria šiuolaikiniai mokiniai, mokytoja A. Šapalienė papasakojo Delfi Šeimai.
– Dabar taip trūksta mokytojų, per mažai jaunų žmonių renkasi pedagogo profesiją. O jūs ar visada norėjote būti mokytoja?
– Juokauju, kad ne aš pasirinkau šią profesiją, o ji – mane. Giminėje buvo ištisa mokytojų karta. Net prosenelių namuose, viename iš kambarių, kurį laiką veikė pradinė mokykla. Iki šiol tą kambarį „mokykla“ tebevadiname.
Besimokydama gimnazijoje turėjau nuostabią lietuvių kalbos mokytoją. Žavėjausi jos atsidavimu mokiniams ir atida tekstui: rinkdavomės prieš pamokas, skaitydavome ištraukas ir diskutuodavome. Šiais laikais retai taip būna.
Paradoksalu, bet niekada nesvajojau dirbti mokykloje. Ne kartą esu sakiusi, kad mokytoja niekada nebūsiu. Ir štai.
– Kadangi esate lietuvių kalbos mokytoja, paklausiu, ar tikrai vaikams gimtoji kalba visai neberūpi? Paplitusi nuomonė, kad šiuolaikiniai mokiniai yra beraščiai, tačiau ko norėti, kai viskas aplink juos angliška.
– Pirmiausia, reikėtų pradėti nuo to, kaip mes suprantame raštingumą. Manau, retas kuris iš suaugusiųjų rašo sklandžiai, be klaidų ir dar dailyraščiu. Ar tai reiškia, kad suaugusieji beraščiai? Tikrai ne. Mano įsitikinimu, panaši situacija ir su mokiniais. Visais laikais buvo, yra ir bus mokinių, kuriems vieni dalykai sekasi lengviau, kiti – sunkiau. Juolab kad viskas sparčiai kinta. Nepamirškime, kad vaikai gramatikos taisyklių mokosi mokykloje, bet ne ką mažiau svarbus požiūris į kalbą šeimoje, jų artimoje aplinkoje. Lygiai taip pat, kaip ir motyvacija ar noras mokytis.
O atsakymą į klausimą, ar mokiniams rūpi lietuvių kalba, puikiai iliustruoja kasdienės situacijos, kurias pastebiu savo darbe. Ypač per literatūros pamokas, kada vaikai turi daugiau galimybių atsiskleisti, išsakyti savo požiūrį, nuomonę. Tarkime, jei mokinio kalboje jam atsakinėjant išsprūsta koks žargonizmas ar neteiktina svetimybė, tikėtina, kad klasėje bus mokinių, kurie pakėlę ranką pasakys tinkamą žodžio reikšmę ir pataisys klasės draugą. Tai yra vienas iš pavyzdžių, atskleidžiančių, kad mokiniams išties rūpi lietuvių kalba.
– Vis tik ar yra kokių nors bėdų dėl išplitusios anglų kalbos? Štai logopedai sako, kad būtent dėl jos maži vaikai nebeišmoksta taisyklingai tarti lietuviškų žodžių. Su kokiomis problemomis gali susidurti vyresni vaikai?
– Gyvename laikais, kada vaikai iš tiesų save gali vadinti pasaulio piliečiais. Šiuolaikiniai mokiniai skaito, rašo, kalba skirtingomis kalbomis. Tad naivu tikėtis, kad tai neturės jokios įtakos ir jų gimtosios kalbos vartojimui. Ypač sunku tiems mokiniams, kurie yra iš mišrių šeimų ar šeimų, grįžusių iš emigracijos. Pavyzdžiui, šeimoje su vienu iš tėvų vaikas kalba angliškai, su kitu – lietuviškai. Tokiems vaikams mokykloje daug sunkiau sklandžiai reikšti mintis ir sakinius jie neretai dėlioja pagal anglų kalbos konstrukcijas.
Nesutikčiau su nuomone, kad mokiniai neišmoksta taisyklingai tarti lietuviškų žodžių dėl išplitusios anglų kalbos vartojimo. Juk vaiko ugdymas prasideda nuo mažų dienų. Pirmiausia – šeimoje, vėliau – darželyje, mokykloje. Visa ko pagrindas, mano nuomone, yra šeima.
– O kaip manote, ar daug praras vaikas, kurio anglų kalba bus geresnė nei gimtoji lietuvių? Tėvai daug investuoja, kad vaikai užaugtų mokėdami sklandžiai kalbėti angliškai, bet retas kuris rūpinasi, kad nepriekaištinga būtų ir gimtoji kalba.
– Mokiniai neretai užduoda tuos pačius klausimus, ypač kai reikia mokytis taisykles ar pasiruošti kontroliniam darbui. Tad frazė „Kam man to reikia?“ ne kartą girdėta.
Mano įsitikinimu, lietuvių kalba yra, buvo ir bus reikalinga tiek, kiek mes patys suvoksime jos prasmingumą. Tiek, kiek vaikus ne tik mokykloje, bet ir namuose mokysime gerbti savo kalbą. Kalba yra tauta, jos papročiai, kultūra, tradicijos. Tai – mūsų savastis. Prisiminkime istoriją – pirmuosius lietuviškus raštus, knygnešystę, kurią 2004 metais UNESCO pripažino unikalia ir pasaulyje analogų neturinčia veikla.
Ir nors šiuolaikinė lietuvių kalba skiriasi nuo senosios, kad geriau suprastume gimtosios kalbos grožį ir unikalumą, apie tai turime kalbėti su mokiniais. Juk lietuvių kalba yra viena iš seniausių ir archajiškiausių gyvųjų pasaulio kalbų. Pavyzdžiui, yra žodžių, kurių negalime išversti į jokias kitas kalbas, o raidė „ė“ neturi atitikmenų kitose kalbose. Kur dar žodyno turtingumas: sinonimų, antonimų, frazeologizmų gausa... Tautosaka, kurioje įamžinta meilė kraštui, papročiams, tradicijoms. Tai ir yra kalba. Gerbkime protėvių indėlį ir skatinkime tą daryti ir savo atžalas.
O mokytis kitų kalbų mokiniams taip pat būtina, nes kiekviena naujai išmokta kalba – tai pažintis su tos šalies kultūra.
– Pačią kalbą aptarėme, o kaip dėl literatūros? Tėvai skundžiasi, kad vaikus labai sunku priversti skaityti, mat neįmanoma jų ištraukti iš ekranų. Bet regis, dar niekada knygynų lentynos nelūžo nuo tokios gausybės vaikiškos ir paauglių literatūros. Kaži ar knygos būtų leidžiamos, jei nebūtų paklausos.
– Išties knygynų lentynos lūžta nuo vaikams ir paaugliams skirtų kūrinių. Džiugu, kad vis daugėja lietuvių autorių knygų, kurias mokiniai skaito su malonumu, o vėliau mainosi tarpusavyje, diskutuoja, ką suprato perskaitę.
Žvelgiant į kartų kartas, matome, kaip kinta jaunimo požiūris, pasaulio suvokimas ar pomėgiai. Manau, knygų skaitymas dabar, kaip ir anksčiau, vieniems – malonumas, kitiems – vargas. Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad dauguma šių dienų mokinių tikrai skaito ir daug, o tai džiugina. Tokiems mokiniams skaitymas tarsi pomėgis. Jie turi mėgstamus autorius, lankosi Knygų mugėse ir nevengia perskaitytų kūrinių rekomenduoti klasės draugams ar mokytojams.
Mano supratimu, skaitymo, kaip vertybės, suvokimą pirmiausia savo vaikams nuo mažų dienų turėtų diegti patys tėvai, nes tik vėliau knygų pasaulį vaikas ima pažinti mokykloje. Joje, kaip ir namuose, būtina skatinti vaiką skaityti, kad jis neprarastų skaitymo džiaugsmo.
Su mokiniais esame sutarę, kada, kiek kartų per metus ir kaip jie atsiskaitys perskaitytas knygas. Tad knygų skaitymas jiems nėra staigmena. O kad tą daryti būtų smagiau, drauge su kitais mokytojais įgyvendiname įvairius su skaitymu susijusius projektus, diskutuojame, kuriame, iliustruojame, rengiame parodas ir kt.
– Su kokiais dar sunkumais dažniausiai susiduria šiandieniniai mokiniai? Ką pastebite?
– Žvelgiant bendrąja prasme, sunkumų kyla įvairių: motyvacijos trūkumas, išsiblaškymas, koncentracijos stoka, mokinio pareigų nepaisymas. Daugelis iš jų yra susiję su vaiko emocine sveikata. Jeigu mokinys nepasitiki savimi, yra uždaras, jam nedrąsu reikšti savo nuomonę, bijo kalbėti prieš klasę ir pan., neretai jo ir mokymosi motyvacija būna žemesnė. Labai svarbu tokius mokinius laiku pastebėti, nes paskatinti jie ima skleistis ryškiomis spalvomis.
Kalbant apie mokinių raštingumą, išskirčiau kelis dalykus – skubėjimą ir neatidumą, kuriuos lydi ne vietoje atsiradę ar dingę rašto ženklai, t. y. „akies“ klaidos, praleisti žodžiai ar naujai išrastos jų formos.
Apskritai šiuolaikiniai mokiniai nori greito rezultato – čia ir dabar. O jeigu kažkas nepavyko iš pirmo karto – susidomėjimas slopsta. Bet juk tam, kad suprastum tekstą arba išmoktum gramatikos taisykles, jų nepakanka perskaityti kartą ar du. Literatūros pamokose analizuojant ištraukas gilinamasi ne tik į teksto prasmę, siekiama atrasti ir kalbos grožį, žodyno turtingumą. Dabartiniam jaunimui tai nelengva, nes reikia atidos ir susikaupimo.
Skaitmeniniame amžiuje, kuriame gausu išmaniųjų įrenginių ir namų darbų užduotys dažnai atliekamos naudojantis dirbtiniu intelektu, diktuojamas priešingas ritmas – informacijos greitis ir gausa. Nuo to niekur nepabėgsime, turime išmokti prisitaikyti. Tik čia ypač svarbu lavinti kritinį mokinių mąstymą – reikia suprasti, kad ne visada pirminė informacija yra teisinga. O mokyti mokinius naudotis skaitmeniniais žodynais ir kitais šaltiniais, mano nuomone, yra būtina.