Ir kodėl gi pažymiai, nors jais vertinamas gana siauras vaiko žinių ir įgūdžių spektras, vis dar yra dažna ir dažnai nemaloni vaikų, tėvų ir mokytojų pokalbių tema? Kodėl vaikai, gavę ištaisytą kontrolinį darbą, dažniausiai žiūri tik į pažymį, užuot gilinęsi į savo klaidas? Kas nutiko, kad pažymys neretai tampa tikslu, o ne priemone? Apie žinių vertinimo pažymiais subtilybes pasakoja Karalienės Mortos mokyklos Ugdymo vadovė Agnė Norkutė.
Testo rezultatai – dar ne pabaiga
Pradėkime nuo to, kam apskritai reikalingas vertinimas. Įsivaizduokite, kad jūsų vaikas kitą pamoką rašys testą, susijusį su praėjusios pamokos tikslais. Prieš duodamas testą mokytojas paprašo vaikų nuspėti savo pažymį. Devyniais atvejais iš dešimties jūsų vaikas savo pažymį nuspės labai tiksliai. Vaikai juk žino, ką moka ir ko nemoka. Todėl kyla klausimas, kam iš viso duodami testai?
Atsakymas paprastas. Mokytojui reikia gauti grįžtamąjį ryšį apie savo paties darbą – kaip jam pavyko išmokyti. Tai gali būti bet kas: trupmenų sudėtis, taisyklingas linksnių galūnių rašymas, tiesioginės kalbos skyryba ir pan. Kad ir kas tai būtų, formuojamasis vertinimas mokytojui padeda nuspręsti, kaip judėti toliau, kaip keisti, pritaikyti ar „formuoti“ tolimesnį mokymo procesą, kad jo mokiniai galiausiai išmoktų.
Tai reiškia, kad pažymys, visų pirma, skirtas mokytojui. Vaikai ir taip žino, ką jie moka, todėl pats testo rezultatas jiems suteikia tik minimalų grįžtamąjį ryšį. Visgi per dažnai mokytojui testo rezultatai tampa diagnoze apie mokinius, o ne apie savo mokymą.
Mokykloje pažymiu negali būti vertinamas mokinių elgesys, punktualumas ar namų darbų (ne)atlikimas. Jei tai vyksta, vadinasi, mokytojas pažymį naudoja kaip bausmę, o ne kaip būdą patikrinti, ko išmokė vaikus ir kaip juos mokyti toliau.
Žinoma, kartais vaikai rašo testus, kurie apibendrina ir nustato, kokį gebėjimų lygį jie pasiekė. Tokiais testais laikomi išmoktos temos, metų pabaigos ar standartizuoti testai. Jie skirti išmatuoti, įvertinti ir palyginti mokinių gebėjimus tam tikrame etape. Tačiau net ir čia nereikia dėti taško. Tokių testų rezultatai nėra ir neturėtų būti nuosprendis apie vaiko gebėjimus. Juos daug efektyviau ir sveikiau matyti kaip tam tikro etapo apibendrinimą ir gaires, kaip judėti toliau.
Mokinio motyvacija
Prisimenu kolegės istoriją, kai jos dukra paprašė ją iš vakarėlio parvežti anksčiau. Mergaitė tai motyvavo tuo, kad kitaip nespės pasiruošti rytojaus pamokai. Kolegei pasiūlius dar pabūti, dukra atsakė norinti važiuoti kuo greičiau, nes kitaip rytojaus pamokoje nesupras, kas kalbama ir jausis negerai. Ji norėjo važiuoti ne dėl to, kad gaus dvejetą ar pastabą, bet dėl to, kad jai pačiai rūpi jos mokymasis.
Kuo skiriasi šie du dalykai? Jie kalba apie vidinę ir išorinę motyvaciją. Jei vaiko motyvacija išorinė, jis mokosi dėl pažymio, dėl mokytojų, dėl tėvų ir t.t. Ir vos tik mokymosi procese išnyksta pažymys, tėvai, valstybinis egzaminas ar griežta mokytoja, vaikas tą pačią akimirką nustoja mokytis.
Neretai šeimose skambančios frazės „kiek gavai?“, „kiek gavo kiti?“ taip sureikšmina pažymius, kad vaikui tampa nebeaiški pati mokymosi prasmė – tai kodėl vis dėlto aš mokausi? Dėl gero pažymio, dėl tėvų, dėl egzamino, kuris bus po 9 metų? Ar dėl savęs, dėl paties mokymosi ir atradimų džiaugsmo?
Jei vaikas mokosi vedinas vidinės motyvacijos, jis toliau mokysis visą gyvenimą ir šis procesas jam bus didžiulis džiaugsmas ir prasmingas darbas – jis pats tai bus supratęs ir patyręs.
Klaidos kaina
Kur kur, bet labiausiai mokykloje vaikams turi būti kuriama erdvė supratimui, kad klaida ir nemokėjimas nėra nesėkmė. Tai yra neišvengiama proceso dalis, kurios nereikia bijoti ir vengti. Tuo tarpu mokyklose ar šeimose dažnas pažymių išaukštinimas padaro priešingą ir žalingą darbą.
Vaikai daro viską, kad klaidų išvengtų, tačiau mokantis ir kuriant jos neišvengiamos. Anot J.Hattie, „klaidos yra nuostabios, nes parodo įtampą tarp to, ką mes mokame, ir to, ką mes galėtume mokėti. Jos yra proga išmokti kažko naujo. Vaikai turi jaustis saugiai ko nors nežinodami ir klausdami, darydami klaidas, jas pripažindami“.
Kad vaikai mokytųsi, būtina saugi klasės ir namų atmosfera – kultūra, kurioje nekaltinama, nebaudžiama, o tyrinėjama. Kur klaida išnaudojama geriems tikslams. O tokios kultūros kūrimas yra kiekvieno iš mūsų rankose.