Kaip išgyventi mokslo metus ir kokios pagalbos iš tiesų iš jūsų tikisi vaikas? Pradėti patarčiau nuo savęs – peržiūrėti savo nuostatas ir lūkesčius, nes būtent jie labai dažnai trukdo tėvams padėti vaikui mokymosi kelionėje.
Ne kontroliuokite, o patarkite
Vienu iš didžiausių įtampos šaltinių, susijusių su mokymusi, dažnai tampa namų darbai. Tam yra kelios priežastys, o dalis atsakomybės tenka ir mokyklai. Darbas namuose yra būtinas, su tuo turime sutikti – juk ir savo profesiniame gyvenime skiriame laiko domėtis savo srities naujovėmis, ruošiamės svarbiems susitikimams. Tad daug svarbiau kalbėti ne apie namų darbų būtinumą, o jų turinį – kas suteikia mokiniui papildomos vertės.
Kiekvieną žmogų, o vadinasi, ir vaikus, labiausiai motyvuoja laisvė rinktis. Deja, bet didžioji dalis užduodamų namų darbų veikia atvirkščiai – paprastai jiems užtenka elementaraus mechaninio atkartojimo, mokiniams nepaliekama jokios kūrybinės laisvės pasirinkti, kaip atlikti užduotį.
Aš esu šalininkas to, kad į namų darbus reikia įtraukti projekto elementų, paliekant galimybę rinktis iš kelių užduočių ar jų atlikimo būdų. Pasirinkimo laisvė yra nepaprastai svarbi, ji neišvengiamai keičia ir tėvų vaidmenį. Iš prižiūrėtojų, kuriems svarbiausia, kad namų darbai būtų atlikti, tėvai gali tapti patarėjais, pagalbininkais, padedančiais susiplanuoti užduoties atlikimą, pasirinkti geriausią būdą.
Kaip atrodo tokie namų darbai? Pavyzdžiui, visą savaitę kiekvieną dieną fiksuoti elektros skaitiklio rodmenis, apskaičiuoti suvartotos elektros energijos kainą. Tai ne tik puiki matematinė užduotis, bet ir puiki proga susieti mokymąsi su šiandieninėmis gyvenimo aktualijomis: kainų šuoliu, taupymu, pinigų valdymu. Ir žinoma, tėvai turėtų atsispirti pagundai namų darbus atlikti už vaikus ar imtis griežtos kontrolės – neatimkime iš vaikų motyvacijos ir atsakomybės jausmo.
Gerbkite savo komandos narius
Ugdymo procese sėkmė priklauso nuo trijų veiksnių: mokytojo, mokinio ir tėvų bei visus juos siejančio bendradarbiavimu grįstu santykio. Deja, kas yra akivaizdu ir įrodyta švietimo tyrimų ir mokslininkų, ne visada veikia tikrovėje. Ne vienas mokyklos vadovas ar pedagogas galėtų patvirtinti, kad neretai tėvų santykyje su mokykla ir mokytojais pasitaiko nepagarbaus bendravimo, pretenzijų, o bendradarbiavimas nėra lengvai pasiekiamas tikslas. Tad tėvams patarimas būtų paprastas – atminkite, kad ir jūs, ir mokykla siekia to paties: sukurti mokymosi aplinką, kuri motyvuotų jūsų vaiką ir padėtų atsiskleisti jo gebėjimams.
Visi esame vienoje komandoje, bet ar komandinis darbas bus sėkmingas, jei negerbsime ir nepasitikėsime vieni kitais?
Žinoma, pasitaiko, kad klysta ir mokyklos administracija, ir mokytojai – kaip ir visi žmonės. Tačiau klaidas reikia vertinti kaip galimybę mokytis, o visi laimės, jei nesklandumams spręsti pasirinks konstruktyvų dialogą.
Augimą matuokite ne tik pažymiu
Tėvų norai, kad vaikas būtų stiprus, augantis, pasitikintis savimi, kartais nesutampa su veiksmais, kaip jie to siekia. Prasidedant mokslo metams, tėvai sąmoningai arba ne, kelia tam tikrus lūkesčius savo vaikams: būti tarp geriausiai besimokančių mokinių, gauti tik aukščiausią įvertinimą, lygiuotis ir neatsilikti nuo pažįstamų, bičiulių ar kaimynų vaikų ir pan. Jei šie lūkesčiai nėra susieti su vaiko gebėjimais, o taip labai dažnai pasitaiko, jie virsta demotyvacija ir efektas būna atvirkščias. Jei vaikas mato, kad jis negali būti geresnis už kitą mokinį, į kurį lygiuojasi jo tėvai, atsiranda beviltiškumo jausmas – aš nieko nesugebu, nėra prasmės stengtis.
Atminkime, kad kiekvienas vaikas yra unikalus, o pagrindinis algoritmas, skatinantis augti ir siekti daugiau, yra noras tai, ką padariau šiandien, rytoj atlikti dar geriau. Iš čia atsiranda vidinė motyvacija keistis, kad ir mažais žingsneliais, bet nuolat judėti į priekį. Jei tik priims savo vaiko unikalumą, tėvai šioje kelionėje gali tapti pačiais geriausiais bendrakeleiviais – padedančiais, skatinančiais ir įkvepiančiais.