Papasakokite apie save. Koks buvo jūsų profesinis kelias, kaip atsidūrėte ten, kur dabar esate?
Šiuo metu dirbu dviejose mokyklose – Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje, kurioje mokau biologiją tarptautinio bakalaureato klasėse, ir Kauno tvirtovės VII forte – neformalaus švietimo mokykloje, kurioje esu biochemijos mokytoja. Visada norėjau būti mokytoja – nuo vaikystės mokydavau lėles, taisydavau savo pačios rašinėlius. Tačiau, bėgant metams šis noras kiek priblėso, įstojau į biochemijos studijas, pradėjau žavėtis darbu laboratorijose. Ne veltui sakoma, kad „svajok atsargiai, nes svajonės pildosi“ – dar studijuojant gavau darbą Kauno tvirtovės VII forte. Jame pradėjau dirbti gamtos mokslų būreliuose kaip asistentė ir visai netrukus pati galėjau mokyti vaikus, dalintis patirtimi. Po metų darbo, kartu su kolegomis jau ir patys pradėjome rengti visai naują būrelių kryptį – biochemijos ir genetikos kursą, kuris iki šiol nenustoja plėstis. Patys rašėme programą, kūrėme pamokas, tobulinome laboratorinius darbus. Tai tikrai išaugino mane kaip mokytoją, bet kartu ir suteikė galimybę nenutolti nuo laboratorinės praktikos. Šiuose būreliuose labai daug dėmesio skiriama mokinių praktiniams įgūdžiams lavinti, tad ir mokytojas turi tų įgūdžių neprarasti, visada išlikti šiuolaikinio mokslo centre, kad galėtų savo žinias perduoti kitiems. Visai netikėtai likimas mestelėjo dar vieną iššūkį – paskutiniais studijų metais gavau galimybę dirbti biologijos mokytoja Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje, dvikalbėse ir tarptautinio bakalaureato klasėse. Nors ir turėjau mokytojavimo patirties, tačiau mokykloje darbo specifika kiek kitokia nei neformaliame švietime. Čia daugiau taisyklių, atsakomybių, turi sudominti visus mokinius, o ne vien tuos, kuriems jau anksčiau patiko gamtos mokslai. Būdama jauna mokytoja, dažnai abejodavau savo gebėjimais, tačiau man labai pasisekė – mokykloje visi palaikė, pasitikėjo, o tarptautinio bakalaureato programa taip pat kasdien verčia pasitemti, skatina tiek mane mačią, tiek mokinius tyrinėti gamtos mokslus ir pažinti juos per praktikos darbus. Taip ir gavosi, kad labai anksti pavyko išpildyti dvi svajones – mokytojauti, tačiau nenutolti nuo šiuolaikinio mokslo.
Ar sunku būti šiuolaikiniu pedagogu? Su kokiais iššūkiais kasdien susiduriate?
Manau, mokytojo darbas buvo sudėtingas visais laikas, bet dabar prisideda papildomas iššūkis – įtikinti mokinį, kad tavo pamoka yra vertingesnė už paprastą informacijos „pagooglinimą“. Kadangi visos žinios dabar yra prieinamos vos kelias mygtukų paspaudimais, kartais sunku įrodyti mokiniui, kad tą informaciją vis tiek reikia išmokti, kad neužtenka rasti atsakymą internete, reikia ir suprasti, ką tas atsakymas reiškia. Dirbu su vyresniais mokiniais, devintokais–dvyliktokais, tad iš jų tenka išgirsti klausimą „kam man to reikės gyvenime?“. Visada atsakau jiems nuoširdžiai, kad tikriausiai nereikės. Bet mano, kaip mokytojo, užduotis yra parodyti, kad visos žinios yra vertingos ir veda į gilesnį savęs ir pasaulio supratimą. Retas, kuris praktiškai panaudos žinias apie ląstelės organeles ar baltymų struktūras, tačiau ši informacija padeda geriau suprasti, kaip veikia mūsų kūnas, kaip veikia imunitetas. Na, o šios žinios jau tikrai reikalingos kiekvienam.
Papasakokite ar būdama pati moksleivė taip ir įsivaizdavote mokytojo darbą?
Maniau, kad mokytojauti – žymiai lengviau. Žinojau, kad mokytojo darbas sunkus, bet visada matydavau savo dalyką išmanančius, darbui atsidavusius mokytojus, tad net nenumanydavau, kiek gi pasiruošimo reikia, kad pamokos būtų įdomios ir vykusios. Aišku, su patirtimi pasiruošimas tampa kiek lengvesnis, bet pačiai kartais tenka valandų valandas praleisti kuriant naują pamoką, jei noriu, kad ji įtrauktų mokinius. Kartais tenka nusivilti, jei turiu gerą pamokos idėją, tačiau jos nepavyksta tinkamai perteikti arba mokiniams ji neatrodo tokia šauni. Bet tai kartu ir motyvuoja geriau pažinti mokinius, pritaikyti pamoką prie jų asmenybių. Visa tai skatina augti kaip pedagogei.
Kokių įgūdžių ir kompetencijų reikia šiuolaikiniam mokytojui?
Mokytojo profesija visą laiką verčia mokytis. Neužtenka žinoti, kas parašyta vadovėlyje, reikia pačiam daug gilintis, išmanyti ir mėgti savo mokomąjį dalyką. Jei mokytojui neįdomu, tai mokiniai tai greitai pastebi ir patys nustoja domėtis pamoka. Taip pat, manau, šiuolaikiniam mokytojui nereikia bijoti technologijų ar išmaniųjų įrenginių. Nuotolinis mokymas parodė, kiek daug naudingų programų ir svetainių galima panaudoti pamokose. Atskirti šiuolaikinį mokinį nuo telefono ar kompiuterio labai sunku, tačiau galima panaudoti išmaniuosius įrenginius pamokoje, pritaikyti veiklas, kad telefonai teiktų žinias ir sudomintu pamoka, o ne blaškytų dėmesį.
Šiuolaikinė moksleivių karta. Kaip išeina su jais susikalbėti, kokių dažniausiai bėdų kyla, kaip jas sutvarkote?
Manau, šiuolaikinė moksleivių karta yra savimi pasitikinti, nebijanti klausti ir abejoti, norinti visko pasiekti kuo greičiau įdedant nedaug pastangų. Jiems sudėtingiau pamokose, nes yra daug dalykų, kurie blaško dėmesį – socialinės medijos, kompiuteriniai žaidimai ir pan. O ir krūvis daug didesnis – su didėjančia mokslo pažanga jiems reikia išmokti vis daugiau informacijos, vis labiau gilintis į mokomąjį dalyką. Taip pat atsiranda popamokinė veikla, spaudimas iš aplinkos kuo daugiau nuveikti ir kuo greičiau kažką pasiekti. Tampa iššūkiu tokius mokinius sudominti, sutelkti jų dėmesį į konkrečią veiklą, įrodyti jos prasmę. Padeda, jei pamokų veiklos leidžia mokiniams patiems ieškoti informacijos, interpretuoti užduotį, žaisti, rungtyniauti. Manau, šiuolaikiniai mokiniai nemėgsta būti įspausti į rėmus, tad kartais verta suteikti jiems laisvės ir leisti patiems atrasti, kaip jie nori mokytis.
Kokių patarimų duotumėte tėvams, išleidžiantiems vaikus į mokyklą pirmąjį kartą?
Tai tikrai daug iššūkių keliantis laikotarpis. Patarčiau tėveliams pirmiausia turėti daug kantrybės, nes toks gyvenimo ritmo ir aplinkos pasikeitimas mokiniams gali būti sudėtingas, kelti daug klausimų, susierzinimo. Kitas patarimas – pasitikėti mokytoju. Kartais ir tėveliai pradeda abejoti, o kam gi reikia tos užduoties, o kodėl mokinys turi to išmokti. Tad kartai norisi tėvus nuraminti, kad mokytojas žino, ką daro, kad visos užduotys laviną platų spektrą gebėjimų. Ir nieko baisaus, jei nepavyksta ko nors padaryti ar išspręsti, nes mokykla yra būtent ta vieta, kur galima klysti ir mokytis iš savo klaidų.
Kaip manote, kaip mokytojui tapti autoritetu savo moksleiviams?
Manau, gerų mokinio ir mokytojo santykių pagrindas – abipusė pagarba. Rėkiantis, gąsdinantis mokytojas nebus autoritetas. Atvirkščiai, toks pedagogas dažniau tarp mokinių sukels juoką. Autoritetingas mokytojas turi gerbti mokinį, kalbėti tiesiai, nebijoti suklysti ar atsiprašyti, pajuokauti, tačiau būti tvirtos nuomonės ir reiklus. Man autoritetais visada buvo mokytojai, kurie išmanė ir mėgo savo darbą. Tai atsispindėdavo ir jų pamokose.