„Pakanka vienos lentelės, kurioje kažkas atsiduria paskutinėse pozicijose, kad tai sukeltų kaltės jausmą ir užsifiksuotų visam gyvenimui“, – pranešime žiniasklaidai tikina „Erudito“ licėjaus pradinių klasių mokytoja Giedrė Naruševičiūtė. Toks lyginimas yra skausmingas ir kenksmingas, ypač vaikams.
Vietoje mokinių palyginimo – pozityvaus socialumo ugdymas
Mokytoja G. Naruševičiūtė sako, kad ugdymo sistema, kurioje lyginami vaikų gabumai, šiais laikais nebėra tinkama. Kaip alternatyvą ji siūlo pozityvaus socialumo ugdymą. „Pozityvaus socialumo ugdymo centre atsiduria pagarba ir savigarba. Toks ugdymas akcentuoja ir išryškina stipriausius ir geriausius asmens bruožus apsieidamas be jų lyginimo su kitais“, – akcentuoja mokytoja.
Pozityvaus socialumo pavyzdžių pastaruoju metu nemažai galima rasti ir visuomenėje: įvairiose situacijose – nuo muzikinių konkursų iki sporto varžybų – ne mažiau dėmesio už laimėtojus vis dažniau sulaukia ir tie, kurie atsiduria paskutinėse vietose. Pastarieji yra sutinkami padrąsinimo ovacijomis.
„Žmonės palaiko gebančius išlaikyti pralaimėjimo egzaminą – tuos, kurie spinduliuoja dalyvavimo džiaugsmą, o ne sureikšmina pergalę. Išgyvenome Covid-19 pandemiją, dabar išgyvename karą. Tokie „išlikimo egzaminai“ taip pat skatina kur kas dažniau atsigręžti į tuos, kurie dėl stipraus savigarbos jausmo išlaiko sunkiausius išbandymus, neleisdamas sau ir kitiems palūžti“, – pabrėžia G. Naruševičiūtė.
16 mąstymo įpročių, būtinų šiuolaikiniam ugdymui
Pozityvaus socialumo ugdymas artimai susijęs ir su šešiolika „Mąstymo įpročių“, kurių įgijimas yra neatsiejamas nuo XXI a. ugdymo filosofijos. „Mąstymo įpročiai apima sugebėjimų visumą, kurią sudaro įgūdžiai, požiūriai, patirtys ir polinkiai. Jie ne tik padeda mokymosi procese, bet ir yra būtini tolimesniame visuomenės gyvenime“, – teigi mokytoja.
Mąstymo įpročiai koncentruojasi į tokių savybių bei įgūdžių, kaip atkaklumas, impulsyvumo valdymas, nuoširdus ir empatiškas klausymasis, mąstymo lankstumas, mąstymas apie savo mąstymą (savo mąstymo refleksija), tikslumo siekimas, klausimų kėlimas ir problemų suvokimas, turimų žinių taikymas naujose situacijose, aiškus ir tikslus mąstymas bei bendravimas, duomenų surinkimas visais pojūčiais, kūryba, vaizduotė, inovacijos, reagavimas su nuostaba ir pagarba, atsakingas rizikavimas, humoro jausmas, mąstymas drauge, nuolatinis mokymasis, ugdymą.
Mąstymo įpročių ugdymas pamokose
Mokytoja pateikia kelis pavyzdžius, kaip „Mąstymo įpročius“ galima ugdyti pamokose. „Toks mąstymo įprotis kaip „Nuoširdus ir empatiškas klausymasis“ aktualus žmogui visą gyvenimą. Pamokų metu jį galima ugdyti atliekant skaitymo pratimus – bendrai iš eilės skaitant po literatūrinio kūrinio sakinį vaikas yra mokomas klausytis kitų, sekti eilę, kad žinotų, kada jam reikia skaityti“, – pateikia pavyzdį mokytoja.
Ji pasakoja, kad „Mąstymo lankstumą“ galima nesunkiai ugdyti pamokų metu tiek užsiimant integruotomis kūrybinėmis veiklomis, tiek ir sprendžiant uždavinius. Pavyzdžiui, net matematikos uždavinį dažnai galima išspręsti keliais skirtingais būdais – sudėtį pakeičiant daugyba ar panašiai. Tai lavina mąstymą, moko ieškoti ne tik teisingų sprendimų, bet ir jų pasiekimo alternatyvų.
Kalbėdama apie dar vieną „Mąstymo įprotį“ – „Turimų žinių taikymą naujose situacijose“ – G. Naruševičiūtė akcentuoja jo svarbą šiais laikais, kai pasaulyje vykstantys pokyčiai yra tokie greiti: „Siekiant išgyventi besikeičiančioje visuomenėje, būtina sujungti visų skirtingų žmonių kartų įgytas patirtis į vieną, kad sukauptos žinios padėtų spręsti kylančias naujas problemas. Senolių patirtis yra naudinga ir naujausiųjų technologijų amžiuje, kuomet prisimenama tai, kas užmiršta, ir tokiu būdu atrandama, kas yra veiksminga. Tiek mokymosi procese, tiek gyvenime nuolat kyla problemų, kurios pareikalauja patirties, anksčiau įgyto, išgyvento žinojimo, kurį galima pritaikyti iš naujo. Visuomenėje visos patirtys yra sveikintinos, nes pačiu netikėčiausiu metu jos gali būti neįkainojamos.“
Mokytoja sako, kad pozityvus socialumas suteikia galimybę ugdyti globaliai mąstančius asmenis, kurie gebėtų veikti ir gyventi šiuolaikiniame pasaulyje. „Svarbu, kad mokymo proceso dalyviai suvoktų, jog jauname amžiuje vaikui į pasąmonę „įkaltas“ žemas vertinimas ar gaunamas griežtas „ne“ skatina pyktį, duoda pagrindo atsirasti patyčioms, skatina vaiko uždarumą ir kartu naikina jo smalsumą. Vaikas turi būti ne ribojamas, o skatinamas išbandyti save įvairiose veiklose, įvairiuose vaidmenyse, kartu išlaikydamas savigarbą ir pagarbą. Save gerbiantis ir aplinką reflektuojantis asmuo laiką skirs nuolatiniam pozityviam socialumui“, – įsitikinusi G. Naruševičiūtė.