Mokytoja susiėmus už galvos: baisu, kas vyksta su vaikais

Šiandien moksleivių rankose gerokai dažniau pastebėsime ne knygą, o išmanųjį telefoną. Toks pokytis mokytojų nedžiugina. Anot jų, knygas atstūmę vaikai nebeturi vaizduotės, nesuvokia skaitomų užduočių, o jų vartojama kalba – skurdi. Kai kurie mokytojai įsitikinę, jog masinio neskaitymo problemos šaknys glūdi šeimoje.

Mokytoja pastebi, kaip nuskurdo vaikų žodynas: kaltina telefonus

Vilniaus Tuskulėnų gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Asta Lastauskaitė pamokas pradeda paprašydama vaikų „pasidėti plyteles“. Taip juokais ji vadina išmaniuosius telefonus, nuo kurių vaikams taip sunku atsiplėšti. Mokytojos manymu, šios „plytelės“ atėmė iš vaikų fantaziją, o dėl skurstančios mokinių kalbos ji taip pat linkusi kaltinti išmaniąsias technologijas.

30 metų patirtį sukaupusi mokytoja negali atsistebėti, kaip per šį laiką pasikeitė vaikai – ir, jos manymu, ne į teigiamą pusę. Nerimą jai kelia ne tik skurdus šiuolaikinių vaikų žodynas, bet ir tai, jog jie nebesupranta užduočių sąlygų, aprašytų vadovėliuose.

„Man labai gaila matyti, ką vaikams daro išmanieji telefonai. Jie atima iš vaikų vaizduotę, fantaziją. Per pamoką telefonus išsijungia, bet per pertraukas – prilipę. Anksčiau pertraukų metu jie dalindavosi įspūdžiais apie namų darbus, filmus, kalbėdavosi. Dabar jie mažai bendrauja. Pasidomiu, ką veikia tuose telefonuose – tai žaidimėliai visokie. Šiandien jie nemoka rasti informacijos vadovėlyje. Taip – dėl to kaltinu telefonus“, – teigia A. Lastauskaitė.

Lietuvių kalbos mokytoja įsitikinusi, kad vaiko polinkiui į knygų skaitymą didelės įtakos turi atmosfera šeimoje. Tačiau ji pastebi, jog patys tėvai dažnai rodo vaikams neigiamą pavyzdį, o viso to rezultatu vėliau piktinasi.

„Kai pakalbi su tėvais, jie sako, kad riboja vaikų praleidžiamą laiką prie telefonų. Bet, kitąsyk, kai būna tėvų dienos, pažiūrėk, kad ir patys tėveliai nuo telefonų neatsiplėšia“, – stebisi mokytoja.

A. Lastauskaitės manymu, vaikus sudominti skaitymu reikėtų kuo anksčiau – kol jie nemoka to daryti patys, svarbu jiems skaityti pasakas, o kai vaikai to pramoksta, galima pradėti skaityti garsiai kartu.

„Prijaukinti vaiką prie skaitymo padeda bendras skaitymas. Visi susėda kartu po vakarienės prieš miegą ir skaito vienas po kito. Kad vaikas pamatytų, jog knyga yra stebuklas, kad raidės susidėlioja ir leidžia pamatyti kažkokį vaizdą, santykius, kalbėjimą“, – aiškina mokytoja.

Anot jos, skaitymas garsiai kartu su vaiku padėtų jį sudominti knygomis nuo mažens. Vis dėlto, jei tėvai nesistengia sudominti vaikų skaitymu, netrukus pasirodo neigiamos to pasekmės – ir tai jaučiama ne tik lietuvių kalbos pamokose.

„Matematikos mokytojos mums sako: žinokit, vaikai nesupranta tų sąlyginių uždavinukų. Jie nesupranta, kas ten parašyta. Dėl to svarbu skaityti kartu ir sužadinti smalsumą. Garsiai ir išraiškingai paskaitai mūsų klasikų, pavyzdžiui, Biliūno kūrinius – vaikai susigraudina, kai skaito apie skriaudžiamus gyvūnus, nes beveik kiekvienas turi kažkokį gyvūnėlį ir žino, jog jis yra šeimos narys. Jie viską jaučia, tačiau tam būtinas didelis šeimos indėlis“, – mano A. Lastauskaitė.

Mokytoja tikina per pastaruosius 10 metų pastebėjusi dar vieną neigiamą reiškinį: vaikai nebėra tokie smalsūs, kaip anksčiau.

„Prieš 10 metų vaikai užduodavo klausimus. Anksčiau jie klausdavo, ką reiškia vienas ar kitas žodis, jiems būdavo įdomu. Dabar pati sakau: vaikai, ar aiškus šitas žodis? Jie man sako – ne. Kodėl jie neklausia? Taip išeina, kad mūsų gimtoji kalba jiems kaip užsienio kalba. Manau, čia tėvų ir mokytojų darbas: mes turim pakovot dėl tų savo vaikų, nes jie pražūva. Žodynas skurdus, jie gamtos nepažįsta. Prieš 2 metus daviau vaikams parašyti rašinį apie metų laikus, tai, o, vargeli. Visiškai gamtos nepažįsta tie mūsų vaikai. Jų kalba skurdi. Yra ir skaitančių vaikų, bet jų – mažuma“, – stebisi lietuvių kalbos mokytoja.

Knygų skaitymas vaikams atrodo nuobodus: problema slypi šeimoje

Kas lemia tai, jog kai kurie vaikai nemėgsta skaityti? Ar tame galima įžvelgti tėvų kaltės, jog nuo mažens netinkamai bandė sudominti arba visai nebandė sudominti knygomis? Vilniaus Prano Mašioto pradinės mokyklos direktorė Jūratė Mikulskienė teigia jau keletą metų stebinti didėjantį vaikų kalbos žodyno skurdumą, sąvokų nesuvokimą, negebėjimą sklandžiai pasakoti.

„Viena pagrindinių priežasčių – per mažas šeimos tarpusavio bendravimas, nėra kultūros pasidalinti dienos įspūdžiais, aptarti sėkmes, sunkumus, net žiūrėtus filmus ar žaistus žaidimus. Vaikai ateina nebežinodami medžių pavadinimų, už tai berniukai puikiai įvardina daug mašinų markių, o mergaitės žino daug makiažo paslapčių. Ką tai rodo, kad vaikai daug mokosi iš pavyzdžio. Jei namuose nėra kultūros skaityti, vaikai ir neskaitys, jei knyga nėra vertybė šeimoje, ji nebus vertybė ir vaikui. Stebime, kad tėvai nebenori, kad vaikai gautų dovanų knygą“, – problemą komentuoja J. Mikulskienė.

Vis dėlto, direktorės teigimu, šioje situacijoje reikia ne ieškoti kaltų, o mokytis bendradarbiauti. Pagrindinėmis grėsmėmis vaikų raštingumui ji vadina informacines technologijas, animacinių filmų besaikį žiūrėjimą be aptarimo, internetinius žaidimus ir tiesioginio bendravimo trūkumą. Ji priduria, kad gyvename visuomenėje, kurioje norisi greito rezultato, o skaitymas reikalauja pastangų ir laiko – todėl ir stebime tendenciją, kuomet vaikams knygos tampa vis mažiau patrauklios.

Vilniaus Prano Mašioto pradinės mokyklos mokytoja Jolita Petkevičienė atlikusi ne vieną apklausą apie vaikų (ne)skaitymo įpročius.

„Vaikų paklausus, kodėl jie neskaito knygų, atsakymai- nuobodu, reikia pačiam dirbti – skaityti, įsivaizduoti; ne viską supranta, ką skaito, skaito mechaniškai. Jei nebūtų planšetės, kompiuterio, televizoriaus, tai tada gal ir pasirinktų knygą. Kai kurios knygos yra neįdomios ir neįtraukiančios. Nėra laiko knygų skaitymui. Geriau eiti į kiemą nei knygą skaityt. Vaikai renkasi išmanias technologijas, jiems tai įdomiau, nes nereikia daug galvoti, įsivaizduoti, matai vaizdą“, – apklausų rezultatus komentuoja J. Petkevičienė.

Neapsiskaitęs žmogus – neįdomus: jis nelavina vaizduotės ir kalbos įgūdžių

Anot mokytojos, šeimose nėra įpročio knygų skaitymui. Akivaizdu, kad jei tėvai nemėgo skaityti knygų, neskaitys ir vaikai.

„Manau, kad visi gyvename labai skubančiame pasaulyje, visi bėga, skuba, plaukia paviršiumi. Kuo toliau, tuo mažiau sustojame ir pažvelgiame į viską kokybiškai. Jei šeimoje skirtume kiekvieną dieną po valandą tik knygų, žurnalų, laikraščių skaitymui, jų aptarimui, atsirastų ir įprotis. Turi vaikai mokytis iš gyvo pavyzdžio“, – įsitikinusi mokytoja.

Vilniaus Prano Mašioto pradinės mokyklos direktorė J. Mikulskienė pastebi, kad vaikų augimas be knygų turi neigiamų pasekmių.

„Augimas be knygų skaitymo, pasakų sekimo, knygų vartymo lemia skurdų žodyną, vaikams sunkiau išreikšti savo mintis tiek žodžiu, tiek raštu. Tai lemia fantazijos, vaizduotės skurdumą, sunkiau rašyti rašinėlius, reikšti mintis, sakiniai netaisyklingi, daug klaidų. Sunkiau kritiškai mąstyti priimant įvairius sprendimus. Neapsiskaitęs žmogus yra kitam neįdomus. Taip jis nelavina vaizduotės, kalbos įgūdžių“, – teigia J. Mikulskienė.

Iš mokytojų tenka išgirsti šiuolaikinių vaikų problemą – kai kurie, perskaitę užduotį, jos nesupranta. Vis dėlto, J. Mikulskienės teigimu, visais laikais vaikai nemėgo skaityti užduočių, o mokytoja J. Petkevičienė prideda, kad tai susiję su tuo, kad nėra įpročio ir įgūdžių, kaip reikia skaityti knygą. Jei vaikas skaito tik mechaniškai, jis neatsimins, apie ką skaito, jam bus neįdomu. Todėl reikia mokytis skaityti laisvai ir sklandžiai, sąmoningai. Svarbu suprasti skaitomus žodžius ir mokėti paaiškinti, atpasakoti tekstą.

Mokytojos išskiria, kas yra svarbiausia mokantis sąmoningo skaitymo:

Įsivaizdavimas, vaizdinių kūrimas žodžiu;

Skaitymas dar kartą, kelis kartus;

Reikšmingų žodžių, minčių radimas;

Klausimų kėlimas;

Nežinomų žodžių aiškinimasis, ieškojimas žodynuose;

Teksto ir iliustracijos siejimas;

Teksto siejimas su tuo, ką jau žinai;

Įsivaizduoti įvykius, veikėjus;

Savo nuomonės išsakymas remiantis tekstu.