„Vaikų linijos“ konsultantė ir savanorių mokytoja Kristina Gaižiūnienė dažnai lankosi mokyklose, pristatydama „Vaikų liniją“ ir kalbėdama apie patyčias. Ji tvirtina, kad kokios bebūtų patyčios – tarp berniukų ar mergaičių, ar elektroninėje erdvėje, ar gyvai – bet kokioje amžiaus grupėje jos labai skaudina ir tuos vaikus, kurie jas patiria, ir tuos, kurie jas mato.
Vienoje Vilniaus mokyklų dirbanti Kristina pastebi, kad skaudžiausios patyčios vyksta ten, kur mažiau mato suaugusieji: tualeto patalpose, už mokyklos tvoros, berniukų rūbinėse, koridoriuose nuskamba skaudūs žodžiai, įžeidinėjimai, o tualetuose aprašinėjamos sienos.
„Kartais labai sunku išsiaiškinti, kad vyksta patyčios. Daug tyčiojimųsi elektroninėje erdvėje, susikurtose bendravimo grupelėse. Vienoje grupėje buvo dalinamasi mergaitės nuotrauka, kurioje buvo vaizduojamas ne jos kūnas, visi prirašė daugybę skaudžių dalykų, išvadino įvairiausiais keiksmažodžiais – taip tarsi keršijo už simpatijos rodymą berniukui. Tarp vyresniųjų vaikų nuolat vyksta pasistumdymai, apsižodžiavimai, kuriuos jie patys lyg ir toleruoja, sakydami, kad toks yra jų bendravimas. Esant tam tikrai situacijai dažniausiai atidesnė akis pastebi, kad tam tikri netoleruotini veiksmai, pavyzdžiui, šiukšlių prikrovimai į kuprinę, apgaudinėjimai, kad nėra pamokos ir pan., yra nukreipti į vieną vaiką ir, žinoma, vyksta pastoviai“, – apie netinkamo elgesio pavyzdžius kalba Kristina.
Mokyklos ir šeimos duetas – patikimiausias ginklas
Pasak K.Gaižiūnienės, terminas „patyčios“ jau nėra nežinomas, mokyklose vyksta prevenciniai renginiai, klasės valandėlės, filmų peržiūra ir aptarimai, o paaiškėjus patyčių atvejui mokykloje reaguoja auklėtojai, socialiniai darbuotojai, situacija aiškinamasi, vaikai kviečiami pokalbiui, kalbamasi su jų tėvais.
„Mokyklose yra patyčių prevencijos programos ir tam tikros gairės, kaip elgtis patyčių atveju, tačiau kiekviena situacija reikalauja specifinio priėjimo. Vieno bendro plano negana, labai svarbu rimtas suaugusiųjų žmonių požiūris ir įsitraukimas. Yra mokyklose ir anoniminės dėžutės pranešti apie patyčias, kur vaikai gali parašyti ir įmesti anoniminį laišką. Tačiau turiu pripažinti, kad pasitaiko atvejų, kai tas pats paauglys nebėra girdimas ir jam pradedam sakyti „Ir vėl tu skundiesi? O pats kaip elgiesi, gal pats esi kaltas?“. Tuomet tikrai nėra drąsu viską papasakoti ir ima atrodyti, kad suaugusieji nepadės, o jei paauglys dar kartą pasisakys, jam bus tik blogiau“, – teigia Kristina.
K. Gaižiūnienė yra įsitikinusi, kad prie patyčių mažinimo turėtų prisidėti visa mokyklos bendruomenė ir tėvai.
„Dirbu mokykloje ir esu dalyvavusi Vaiko gerovės komisijos posėdžiuose. Tikrai būna atvejų, kai visi rimtai susitelkia ir atidumo bei empatijos dėka sėkmingai viskas išsprendžiama. Tačiau būna, kad agresorius kaltę neigia, jo tėvai taip pat, tada labai sunku kažką padaryti, viskas užtrunka, o situacija lieka paini ir skausminga abiem pusėms. Būna, kad patyčias patiriančio paauglio tėvai ragina jį patį būti geresniu, viską ištverti, nekreipti dėmesio, o to vaiko, kuris tyčiojasi, tėvai aiškina, kad vaikas tikrai geras, jis blogo nenorėjo, jį provokavo elgtis netinkamai ar pats prisiprašė. Todėl galiu drąsiai pasakyti, kad labai didelį vaidmenį vaidina tinkama tėvų reakcija į patyčias“, – pranešime spaudai teigia Kristina.
„Vaikų linijos“ konsultantė ir savanorių mokytoja K. Gaižiūnienė džiaugiasi paramos kampanija „Suremkime pečius“ ir teigia, kad tokios iniciatyvos yra prasmingos.
„Iš tiesų labai trūksta įvairių resursų, kad galėtume kuo plačiau spręsti patyčių problemas ir sunkumus, todėl tokia verslo iniciatyva yra didžiulis palengvinimas ir paskatinimas kitus prisijungti, dar daugiau skirti dėmesio, laiko ir lėšų. Mokymai mokyklų darbuotojams labai prasmingi, nes jiems kartais trūksta praktinių žinių, trūksta tam tikro įkvėpimo ir supratimo apie patyčių stabdymo svarbą. Įvairios patyčios, skaudūs žodžiai labai ilgam įsirašo į augančio žmogaus širdį, o mes galime padėti to išvengti“, –„Head&Shoulders” kampanija Lietuvos mokyklose džiaugiasi Kristina.