Mokytojo veiklos sėkmę lemia kelios sritys. Pirmoji kompetencijos sritis yra susijusi su ugdymo turiniu ir pedagoginiais gebėjimais. Ugdymo turinys apriboja mokytojo galimybes, nes jis mokinius pasiekia jau apkarpytas parinktų vadovėlių ir programų. Šioje vietoje mokytojui reikia asmeninės drąsos, vadovybės palaikymo, mokinių bei tėvų pasitikėjimo. Tik tuomet jis turės laisvę turinį keisti bei pritaikyti naujoves. Kai mokytojas yra nuolat spaudžiamas, kad visiškai atitiktų vadovėlių skyrius ir programą, atimamas noras iš pedagogo ieškoti naujų būdų informaciją pateikti, įdomesnių temų, susijusių su mokymosi programa. Jeigu mes norime įtraukaus turinio, kurį mokiniai motyvuotai priimtų, mokytojas privalo turėti laisvę, jam pačiam turi būti įdomu turinį kurti, ieškoti, naujinti ir papildyti. Tuomet tuo užkrės ir mokinius. Būtent laisvė skatina mokytojus tobulėti, augti ir mokėti paversti ugdymo turinį įdomiu ir įtraukiančiu.
Antroji sritis – pedagoginis meistriškumas. Čia mes susiduriame su mokytojo supratimu, ką jis turi atsinešti į klasę, kad mokomas dalykas būtų įtraukus, mokiniai aktyviai dalyvautų pamokose, o ne tiesiog girdėtų atpasakojamą informaciją. Ši metodinė įvairovė priklauso nuo mokytojo patirties ir pasirinkimo, kiek jis pats nori ir gali atsinešti pedagoginių technikų ir priemonių į pamoką. Kuo įtraukesni metodai, kuo didesnė įvairovė, tuo daugiau klasėje bus dinamikos, kuri ne visuomet bus pozityvi. Tas gali pasireikšti triukšmu, sumažėjusiu dėmesio susitelkimu. Tai yra visiškai normali situacija, ypač pradžioje, kol mokiniai neįpratę mokytis klasėje, kur taikomi aktyvūs ugdymo būdai. Taip, vadinamoji paklusnioji klasė, kurioje visi dirba susikaupę ir nieko neklausinėja, yra patogi mokytojui ir neskatina ieškoti jokių metodinių įvairovių. Dažnai aplinka to reikalauja – vadovybė, tėvai bei mokiniai, kuriems ne visada patinka dinamika ir jiems norisi stereotipiškai įprastos tylios klasės.
Trečioji sritis – kultūrinė aplinka, kurią kuria visi. Mokykloje yra natūralu sukurti aplinką, kurioje mokytojas už viską atsako pats. Tai yra tiesa, nes jis turi savo dėstomą dalyką ir klasę, kuriam vadovauja. Jei yra iššūkių ar norų, turi pats viską sugalvoti. Kai individualaus veikimo yra daug, formuojasi konkurencinė aplinka, nukreipta į akademinius pasiekimus ir mokinių paklusnumą. Taip dažnai suvokiamas mokytojo veiklos rezultatas. Jei yra ryški bendradarbiavimo kultūra, mokytojai kartu drąsiau diegia naujoves, ieško, kaip tam tikras temas apjungti tarpdisciplininėse pamokose arba pritaikyti turinį prie aktualijų. Juk programos ir vadovėliai greitai nesikeičia, o mokytojas visuomet gali atsinešti kažką naujo į pamoką ir aktualizuoti turinį. Yra kultūrų, kurios yra egocentrinės, vadovaujasi seniai nustatyta tvarka, nenori naujovių ir netgi jų bijo. Dar blogiau, kai vyrauja konkuruojanti aplinka mokykloje, kuomet mokytojai nepadeda vieni kitiems, o netgi kenkia. Tuomet vienas pedagogas nori būti garbinamas vadovybės, tėvų ir mokytojų, todėl kenčia tarpusavio santykiai, mokyklos aplinkos formavimas. Jei norime matyti nuolat augančią mokyklą, kuri priima naujoves, jai reikia bendradarbiaujančios kultūros, kuri ateina iš visų pusių – vadovybės, kolegų, mokinių ir jų tėvų.
Nelengva pelnyti tėvų pasitikėjimą, nes jie dažnai nori stabilumo ugdymo procese. Tam tikrus pokyčius ir naujoves jie priima kaip rizikingus ir keliančius abejonės dėl rezultatyvumo. Iš dalies jie yra teisūs, suprantama, jog eksperimentuojant ir ieškant naujovių bus padaroma klaidų. Tobulumo lūkestis iš tėvų pusės dažnai stabdo mokytojus nepersistengti su inovacijomis, o geriau dirbti pagal taisykles ir sukurti stabilumo įvaizdį, kuris ilgoje perspektyvoje gali slėpti dar daugiau klaidų. Tradicinėje sistemoje matome repetetyvų žinių perteikimą, labiau „kalimą“ nei suvokimą, nuolankumas ir paklusnumas laimi prieš bendradarbiavimą, pseudo dėmesio sutelkimas vertinamas labiau nei kritinis mąstymas. Akivaizdu, kad vizualiai „pavyzdingai tyli“ klasė dažnai slepia direktyvų mokytojo ir mokinių santykį bei menkina mokinių kūrybines ir pažintines galias.
Pozityviai ir įtraukiančiai dinamikai reikia tikėjimo ir pasitikėjimo. Jei turime mokytoją, kuris pasižymi stipriomis kompetencijomis, turime juo pasitikėti ir tai demonstruoti. Kad jis norėtų tobulėti ir aktyviai ieškoti būdų, kaip kiekvieną pamoką paversti įdomia pažintine patirtimi. Jis turi žinoti, kad turi pasitikėjimą, net jei bus klaidų, o tam atsitikus – jį skatinti, o ne bausti. Mokytojas savo pavyzdžiu turi demonstruoti, kad nuolat turime tyrinėti, eksperimentuoti, kurti, kartais klysti, nes be viso to neįmanoma sukurti nieko naujo ir patirti atradimo džiaugsmo.