Turėjo išsiaiškinti pati
Kad alytiškės Gitos Mickevičiūtės sūnui – disleksija, ji turėjo išsiaiškinti pati. Pradinių klasių mokytojai neatrodė problema, kad vaikas neskaito (protingas vaikas, viskas gerai su juo). „Aš nelabai suvokiau, kodėl jis negali antrą kartą perskaityti to pačio žodžio, kurį ką tik perskaitė. Paprasto „mama“ neišeidavo išskiemenuoti“, – pasakoja Gita.
Jos teigimu, buvo labai sunku – ir supykdavo ant sūnaus, ir į neviltį ne kartą puolė. Matė, kad vaikas protingas, tad buvo dar labiau nesuprantama, kodėl jis neskaito. Mokytoja patarė tiesiog daugiau namie skaityti. Progresas buvo labai lėtas. Niekas nepadėjo. Atsirado psichologinių problemų – kai reikėjo eiti į mokyklą, vaikas būdavo įsitempęs, pradėjo kasytis, skųsdavosi, kad skauda galvą, pykina.
Mama pati nusprendė kreiptis į Pedagoginę psichologinę tarnybą (toliau – PPT), kad įvertintų – gal yra koks nors sutrikimas. Jos nuojauta pasitvirtino: sūnui buvo nustatytas skaitymo sutrikimas. Berniuko intelektas aukštas, jis tiesiog negali skaityti ir rašyti taip kaip visi: tekstas susilieja, raidės šokinėja.
Tuomet Gitai palengvėjo – suprato, kad sūnaus neskaitymas turi priežastį. Tačiau mokykloje bėdos tuo nesibaigė – pradinių klasių mokytoja nepaisė PPT išvadų, pavyzdžiui, liepdavo skaityti atsistojus prieš klasę. Pasak Gitos, kai sūnus ramus, susikaupęs lėtai paskaito, o kai pastato prieš klasę, jam tai didžiulis stresas, tuomet jau nieko nepavyksta. Buvo ir patyčių. Juolab kad mokytoja nevengdavo prieš visą klasę pabrėžti vaiko sutrikimo.
Kai mokytojos paprašydavo taip nedaryti, ji pykdavo: aš jau 20 metų mokau vaikus, žinau, kaip daryti. „Atrodytų, kad čia kažko ypatingo reikalauju, prašiau tik to, kas parašyta PPT rekomendacijose“, – apgailestauja G. Mickevičienė. Ji pasakoja, kad labai daug dirbo su vaiku (jam perskaityti užduotį trunka 6 kartus ilgiau nei kitiems), dėl to buvo labai apmaudu, kai nesulaukė mokytojos palaikymo. Mokykla buvo tapusi kančia – sūnus nepasitikėjo savimi, nenorėjo nieko daryti.
Gitos sūnus jau 6-oje klasėje, situacija yra pasikeitusi – berniukui išsigelbėjimu tapo nuotolinis mokymas. Jis drąsiau atsakinėjo žodžiu, sustiprėjo motyvacija ir savivertė. Dabar berniukas mokosi labai gerai, tačiau kai kurių dalykų tiesiog negali padaryti. Pavyzdžiui, jam daug sunkiau suprasti užduotis, ypač jei jos parašytos smulkiu šriftu. Disleksiją turintiems vaikams labai sudėtinga raštu atsakyti į atvirus testo klausimus – net ir žinodami teisingą atsakymą jo nesugeba suformuluoti. Pasak G. Mickevičienės, jiems turėtų būti sudaryta galimybė daugiau atsakinėti žodžiu, skirta daugiau laiko užduotims atlikti.
Gita nuolat kalbasi su mokytojais, aiškina apie sūnaus mokymosi specifiką, tačiau supratimo sulaukia ne visada. Pavyzdžiui, disleksiški vaikai negali užsirašinėti ir klausytis vienu metu. Būtų puikus sprendimas pamoką įsirašyti, tačiau dauguma mokytojų nesutinka.
Pasak moters, tokios nesėkmės ir supratimas, kad tu negali mokytis taip kaip bendraamžiai, vaiką gali labai neigiamai paveikti. „Ir tai paskui turi liūdnas pasekmes jų gyvenimams, jų karjeroms ir taip toliau. Tai pirmiausia yra dėl to, kad jų pasitikėjimas savimi žemas. Jie tiesiog nieko nedaro, nes laiko save nevykėliais“, – apgailestauja G. Mickevičienė.
Deja, pasak mamos, regionuose ši tema yra tabu. Apie ją mažai kalbama, jei galima paslėpti, slepiama. Vilniuje kuriasi pagalbos centrai, mokyklos, bet regionuose – tyla. „Klasėje yra po 2 disleksiją turinčius vaikus, bet jie yra negirdimi, nematomi, pagalba nėra teikiama“, – sako moteris.
Įkūrė savo mokyklą
Inga Bajalytė-Petkuvienė turi disleksiją, šis sutrikimas diagnozuotas ir dviem jos vaikams. Matydama, kiek sunkumų tokiems žmonėms reikia įveikti įprastoje ugdymo įstaigoje, ji įkūrė savą – disleksijai draugišką mokyklą. Moteris pasakoja pasiekianti įspūdingų rezultatų, kai dirbdama su disleksiją turinčiais vaikais parenka tinkamus metodus. O vaikai, kurie ateina susigūžę, įsitempę ir nusiteikę priešiškai, staiga atsiveria, patiki savimi. I. Bajalytė-Petkuvienė sako pastebinti, kad didžiajai daliai disleksiją turinčių vaikų būdingas nepasitikėjimas savimi. Jie nenori eiti mokyklą, nekenčia savęs ir aplinkinių, užsidaro. „Jie jaučiasi nuvertinti, nereikalingi, tie, kurie dar turi ekscentriškumo savyje, tą parodo savo netinkamu elgesiu. Jiems atrodo, kad niekas jų nesupranta, niekas nesiklausys, niekam nėra įdomus jų skausmas, kad jie turi patys kažkaip išgyventi. Tada ir atsiranda pyktis“, – sako mokyklos įkūrėja. Ji sako matanti nemažai vaikų, turinčių antsvorio, nes jie „užvalginėja“ stresą.
„Yra tendencija romantizuoti disleksiją. Štai žiūrėkite, va šitas iškilus žmogus turi disleksiją ir kiek pasiekė. O kiek yra tų, kurių mes nepagavome, kurie nusižudė, kurie turi nelaimingas šeimas, nes įsivaizduokite, kokį tu gali surasti gyvenimo partnerį, jeigu tu taip smarkiai nepasitiki savimi, jeigu tu abejoji kiekvienu savo sprendimu, jeigu tau atrodo, kad esi kvailys. Ir čia yra dėl to, kad sistema tavęs kažkada nepalaikė“, – pasakoja Inga.
Jos teigimu, disleksija neturi nieko bendro su intelekto sutrikimu ir šie žmonės aiškiai suvokia, kad jiems nesiseka. Pasak Ingos, jeigu tie vaikai sulauktų pagalbos dar priešmokyklinėse klasėse, tuomet jau pasiekę mokyklą jie turėtų susiformavusį mechanizmą, kaip reikia mokytis, o jei dar kas nors padėtų pradinėse klasėse, jie puikiausiai išliptų iš duobės. „Nežinau, ar tai yra duobė. Iš principo tai yra tiesiog buvimas kitokiu ir gebėjimas mąstyti kitaip. Duobėje jie atsiduria dėl nepagalbos“, – patirtimi dalijasi I. Bajalytė-Petkuvienė.
Inga sako dažnai girdi stebintis, kodėl dabar tų vaikų tiek atsirado, juk anksčiau nebuvo. Taip sakančius ji kviečia pagalvoti, kiek vaikų išveždavo į internatą, kiek iš jų buvo laikomi nemokytinais.
Neaišku, kaip dirbti su tokiais vaikais
„Disleksijos centro“ įkūrėja Jurgita Pocienė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje nėra pagalbos tokiems žmonėms sistemos, pradedant nuo sutrikimo reglamentavimo ir vaiko specialiųjų poreikių nustatymo. Pasak J. Pocienės, PPT išvados dažnai yra labai formalios, mokyklai jos nepadeda suprasti, kokios pagalbos vaikui reikia. Gavę neaiškias PPT išvadas, tėvai kreipiasi į „Disleksijos centrą“, neša į mokyklą jo išvadas, kuriose nurodyta ne tik diagnozė, bet ir žingsniai, ką reikia daryti. Jeigu specialistai nori vaikui padėti, jie tomis rekomendacijomis vadovaujasi. Bet čia jau geranoriškumo klausimas, nes jos nėra privalomos.
J. Pocienės manymu, turėtų būti parengtas algoritmas, kaip mokyklai elgtis, jei vaikas turi disleksiją, nes dabar labai trūksta ir žinių, ir noro pagelbėti tokiems vaikams.
Tokios pozicijos laikosi ir ŠMSM. Komentare bendra.lt rašoma: „Svarbu pastebėti, kad švietimo sistemoje mokytojas turi gebėti keisti ugdymo procesą ir parinkti ugdymo priemones taip, kad galėtų sėkmingai ugdyti mokinių įgūdžius. Mokytojas turi žinoti, kokius metodus taikyti konkrečiam vaikui. Būtent todėl ministerija siekia, kad pedagoginės psichologinės tarnybos, atlikdamos visuminį vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimą, pateiktų ne tik sutrikimo pavadinimą. Svarbiau išvadoje pateikti rekomendacijas dėl darbo pamokoje, pagalbos, specialiųjų mokymosi priemonių taikymo, nes mokytojui aktualu žinoti, kaip jis gali padėti vaikui mokytis.“
I. Bajalytės-Petkuvienės teigimu, šiuo metu taip nėra. PPT išvadose sutrikimas aprašomas labai paviršutiniškai, buhalteriškai. Tarkim, nurodoma, kad vaikui reikia duoti daugiau laiko ir pan. „Jeigu žmogus neskaito, jūs duokite visą pasaulio laiką. Jei jis neperskaitė, kaip jis padarys tavo užduotį, kam tas laikas jam reikalingas“, – stebisi moteris. Dėl to, jos manymu, mokytojai nežino, kaip dirbti su disleksiškais vaikais.
Nėra pagalbos sistemos
Pasak mokyklos „D&D School“ įkūrėjos, labai trūksta sisteminio požiūrio: „Jei vaikas nueis vieną kartą pas logopedą, o mokytojas darys tai, ką darė iki šiol, tai tikrai nebus tie vaikai laimingi. Tie patys specialieji pedagogai turi dirbti ne už uždarų durų kažkur su kažkuo, bet būti klasėje, matyti, ką vaikas daro per pamoką, ar jam sunku susikaupti. Turi būti sukurta sistema.“ Jos teigimu, kuriant pagalbos jam sistemą turi dalyvauti ir patys vaikai, pasakyti, ką jie gali daryti, ko ne. Turi būti nuolatinė stebima, kas padeda, o kas ne.
J. Pocienė taip pat įsitikinusi, kad švietimo pagalbos specialistai turi dirbti su mokytojais, kad jie žinotų, kaip pritaikyti medžiagą, padėti parinkti jiems mokymosi principus ir metodus. Tačiau dažniausiai tai nevyksta.
„Dievo dovana yra tos mokyklos, kurios turi specialistus, kurie stengiasi ir kuriems rūpi. Nes yra, kurie dirba labai formaliai“, – pasakoja moteris. Jos kantrybė trūko tuomet, kai pamatė, jog disleksiją turinčiai dukrai skiriamos užduotys, kurių ji negali įveikti. Tada kreipėsi į mokyklos švietimo pagalbos specialistus ir sulaukė pastabos, kad jie neprivalo visko žinoti. „O kas turi žinoti?“ – stebisi Jurgita. Moteris sako vedanti mokymus apie disleksiją ir šiai mokyklai suteikė daug informacijos – reikia tik norėti ją panaudoti.
Tačiau, jos teigimu, yra ir kita pusė – kartais mokytojai nenori atsižvelgti į švietimo pagalbos specialistų pastabas. Ji pati dirba mokykloje ir sako matanti, kaip vaikai atneša iš lietuvių kalbos pamokos lapukus, kuriuose jie turi įrašyti praleistas raides. „Mažas lapukas ir ten tokiom blusom užrašyta šešto arba penkto šrifto dydžiu. Tai vaikams, kurie vos skaito! Aš, kai pamačiau, netekau amo“, – stebisi J. Pocienė. Ji sako perrašiusi tą tekstą normaliai ir tada vaikai užduotį atliko. Kai pakalbėjo su mokytoja, ši įsižeidė.
„Ir šitoj vietoj čia ir įvyksta tas didysis konfliktas, nes dalis mokytojų nenori suprasti. Kartais tie specialistai, kurie domisi, dar turi pereiti kryžiaus kelius, kol atveda iki mokytojų tas savo mintia“, – sako „Disleksijos centro“ vadovė.
I. Bajalytė-Petkuvienė sako suprantanti ir mokytojus: „Kai ateini klasę, kur sėdi 30 vaikų, tu gali būti labai protingas, labai gabus, bet kaip tą laiką paskirstyti ir suteikti vaikui reikalingą dėmesį? Kaip mokytojui pasiekti savo profesinių tikslų ir kaip padėti tiems vaikams, kurie negali mokytis taip, kaip mes norime?“
„Visa sistema kažkur šlubuoja“, – mano J. Pocienė.
Ar reikia įteisinti disgrafijos terminą?
Ji įsitikinusi – didinant supratimą apie šį sutrikimą būtina įteisinti disleksijos (taip pat ir disgrafijos, diskalkulijos) terminą, kitaip situacija nesikeis. Dabar PPT dokumentuose nurodomas „Skaitymo sutrikimas“.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) teigimu, nuo 2011 m., pasikeitus Švietimo įstatymui, sąvoka „disleksija“ nebevartojama. „Šio sutrikimo apibrėžtis nepradingo, tačiau tarptautinė sąvoka „disleksija“, kuri ir toliau yra naudojama Tarptautinėje statistinėje ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijoje, mūsų, Lietuvos, švietimo sistemoje buvo pakeista į Lietuvos mokslininkų pasiūlytą švietimo srities sąvoką – „skaitymo sutrikimai“. Mokytojui ir logopedams, specialiesiems pedagogams tai iš karto leidžia identifikuoti pagalbos sritis, kad mokinys patirtų mažiau mokymosi sunkumų“, – rašoma ŠMSM atsakyme bendra.lt.
Pasak J. Pocienės, disleksija apima daugiau negu vien tik rašymo ir skaitymo sutrikimą. Šie vaikai dažniausiai turi erdvės suvokimo problemų, dėl to jiems sunku atlikti kai kurias užduotis kūno kultūros, technologijų pamokose. „Jų koordinacija yra sudėtingesnė ir tą reikia labai lavinti, bet kai mokytojas nežino, tai tiesiog gali padaryti daug bėdos“, – sako moteris. Su tuo susidūrė ir jos dukra – mergaitei pagauti kamuolį yra labai sudėtinga, tad nuolat gaudavo į galvą. Dabar bijo kamuolio ir vengia žaisti žaidimus su juo.
Ingos vaikams disleksija buvo nustatyta Austrijoje. Jie gavo 20 lapų detalių išvadų (Lietuvoje – 2 lapai). Be to, vertinime dalyvavo ir kineziterapeutas (Lietuvoje vertina psichologas, specialusis pedagogas ir logopedas). Moters teigimu, ji ir savo mokykloje dieną pradeda nuo kamuoliukų žaidimo (taip lavinama koordinacija), o vietoj kūno kultūros vyksta kineziterapija. „Aš ir tėvams, kurie klausia, kaip padėti vaikui, sakau, kad pasamdytų gerą kineziterapeutą. Išlyginkime žmogų fiziškai, kad abidvi pusės turėtų balansą, o tada pradėsim skaityti. PPT jiems to niekada nepasakys“, – pastebi mokyklos įkūrėja.
Ji pastebi, kad apskritai dabartinėje švietimo sistemoje didelė dalis ugdymo naštos perkeliama ant tėvų. „Sakome: štai, žiūrėkite, jūsų vaikui reikia pagalbos, darykite ką nors. Taip, yra tėvų, kurie gali samdyti kažkokius mokytojus, privačius specialistus, bet nepamirškim, kad yra tokių, kurie negali to daryti, kurie galbūt nesupranta, ką reikia daryti“, – stebisi moteris. Ji atkreipia dėmesį, kad disleksija dažniausiai yra paveldima, tai kaip tėvai, kuriems patiems buvo labai sunku mokytis, gali padėti savo vaikui?
Kita vertus, labai dažnai tokios pamokos sukelia daug streso ir baigiasi pykčiais, kai vaikas 100 kartų neperskaito žodžio.
Deja, šiuo metu situacija tokia, kad tėvams dar reikia patiems kovoti. G. Mickevičienė sako, kad norėdama sulaukti pagalbos ji ir dabar mokytojams turi pateikti informaciją, kaip ir ką daryti. Kai kurių mokytojų net nepasiekia informacija, kad vaikas turi tokį sutrikimą.
Numatyta daugiau pagalbos
ŠMSM planuose numatyta didesnė pagalba mokykloms, ugdančioms vaikus, turinčius skaitymo ar kitą mokymosi sutrikimą. Nuo 2023 m. sausio 1 d. pradėjo veikti Lietuvos įtraukties švietime centras, kuris veiks kaip ekspertinė įstaiga, išbandys ir siūlys įtraukiojo ugdymo inovacijas, teiks metodinę pagalbą mokykloms. Centras palaipsniui plės švietimo pagalbos sritis. 2023 m. numatyta, kad centras koncentruosis į pagalbos plėtrą mokiniams, turintiems mokymosi sutrikimų, taip pat ir į skaitymo sutrikimą.
Taip pat šiuo metu vykdoma regioninių specialiojo ugdymo centrų atranka. Numatoma įsteigti iki 10-ies tokių centrų visoje Lietuvoje. Regioninio centro tikslas – skatinti įtraukųjį ugdymą regione padedant mokyklų bendruomenėms praktikoje taikyti įtraukties švietime principą, skleisti įtraukiojo ugdymo inovacijas regiono mokyklose. Regioninių centrų specialistai dirbs ne tik pačiuose centruose, jie vyks ir į konsultacijų prašančias mokyklas. Numatoma, kad visi centrai teiks pagalbą dėl mokymosi sutrikimų. Planuojama, kad centrai savo veiklą pradės 2023 m. rugsėjo 1 d.
Kaip padėti vaikui?
Inga sako, kad pokyčius reikia pradėti nuo požiūrio kaitos pačioje ministerijoje. „Dabar kalbantis su ministerija tenka išgirsti, kad tie, kurie neskaito, sulaukia pagalbos – pavyzdžiui, turi skaitovus per egzaminą. Aš ir klausiu – tai pasakykite, kiek jie turėjo tų skaitovų nuo pirmos klasės? Ir kodėl negalima padaryti taip, kad vaikas pats galėtų perskaityti?“ Jos teigimu, tuomet dar atkreipiamas dėmesys, kad kai kurios klaidos nėra skaičiuojamos. „O kaip tai gyvenime žmogui padės? Ar jis išmoks? Ar ne geriau ruošti žmogų gyvenimui?“ – moteris įsitikinusi, kad svarbu sukurti pagalbos, o ne nuolaidų ir išimčių sistemą.
Taip pat, jos teigimu, reikia tinkamai paruošti pedagogus, nes pakeisti žmogaus požiūrį, kuris mokykloje N metų sukasi tame pačiame rituale, labai sudėtinga. „Deja, mūsų universitetai šiuo metu yra visi tokiam teoriniam lygmeny. O tu ateini į klasę ir ką daryti? Niekas nežino. Kiekvienas atvejis yra unikalus“, – svarsto I. Bajalytė-Petkuvienė. Jos teigimu, disleksija turi 5 sunkumo lygmenis. Norint padėti tiems, kurie turi sunkiausią formą, reikės įdėti daug darbo ir išmonės. Ir laiko reikės kur kas daugiau.
Jos teigimu, mokytojai turi suprasti, kad jeigu negali išmokyti vaiko taip, kaip pats nori, turi mokyti jį taip, kaip jisai mokosi. Kai kurie vaikai puikiai skaičiuoja atmintinai, bet jie nekenčia rašyti. Toks vaikas Lietuvoje išlaikyti egzamino negali, nes neužrašys sprendimo. Ką daryti? „Žinodami šitą sistemą, mes turime susitarimą su jais, kad pamokos metu turi užrašyti 2 sprendimus. Visus kitus uždavinius gali spręsti atmintinai“, – sako mokyklos įkūrėja.
Kitas dalykas, ko mokyklos bijo – leisti rašyti kompiuteriu. Jeigu vaikas turi disleksiją, jo kitoks erdvinis mąstymas. Jis negali rašyti lygiai. „Kai reikia skaičiuoti stulpeliu ir apačioje parašyti skaičių, jam nebeaišku, kuris po kurio stovi, tie skaičiai pabėga. Kaip jam gauti teisingą atsakymą? Vienintelė išeitis – kompiuteris, kai tu tiksliai rašai skaičių po skaičiumi, kai tu gali išsididinti savo darbą tiek, kiek tau reikia. Taip pat ir rašant rašinius – turintiesiems disleksiją perrašinėti tekstus yra peilis, o parašius kompiuteriu galima daug kartų sugrįžti, taisyti. Jos teigimu, kai kurių vaikų problemos išsispręstų tiesiog užduotims parinkus tinkamą šriftą ir tarpus.
Beje, pasak Ingos, disleksiją turintiems vaikams labai dažnai duodama užduotis perrašyti tekstą. Jiems ši užduotis beprasmė – ir daug kartų rašydami jie gali daryti tas pačias klaidas. Tačiau jie puikiai mokosi iš klausos, tarkim, klausydamiesi jie daug greičiau nei standartiniai mokiniai mokosi kalbų.
Mokyklos įkūrėja sako, kad dažniausiai turintieji disleksiją negali ramiai išsėdėti. Jie supasi, makaluojasi, yra tokių, kurie net skaito knygas vaikščiodami. Ji savo mokykloje leidžia vaikams sėdėti taip kaip nori. Jie gali įsitaisyti ant kamuolio ar ant žemės – kaip patogiau. Spręsti uždavinius gali užsidėję ausines. Disleksiją turintieji yra labai jautrūs aprangai – jie sako negalintys kvėpuoti, kai aprengiami kostiumėliais. O kai reikia rašyti testą, visi kaip vienas nusiauna batus. „Vaikai į mokyklą eina apsirengę patogiai. Nes jie gulės ir ant žemės, o kai kurie ir rašo taip. Aš leidžiu tol, kol tiktai rašo“, – patirtimi dalijasi Inga. Ji sako pastebinti, kad kartais šie vaikai rašo tokius rašinėlius, jog tėvai nustemba. Tiesa, dėmesys čia kreipiamas į turinį, ne į klaidas.
Vaikui svarbu, kad juo kas nors patikėtų
J. Pocienė sako, kad šiems vaikams labai svarbu, jog jais kas nors patikėtų, padėtų pajusti sėkmę. Ji pasakoja apie pas ją besilankantį disleksiją turintį berniuką – „toks visas susisukęs, toks intravertas, bet fantastiškai dėlioja rubiko kubiką“. Davė jam atlikti užduotis kompiuteriu – kai ėmė sektis, pradėjo net krykštauti.
Inga taip pat sako visada drąsinanti savo vaikus. „Sakau: „Aš neabejoju, kad jūs rasite savo gyvenimo kelią ir neabejoju, kad galėsiu didžiuotis, kad toks ir toks gydytojas yra mano mokyklos mokinys ir kad aš pridėjau prie to ranką.“ Jos teigimu, JAV yra labai daug disleksiją turinčių gydytojų. Tai jiems nesutrukdo baigti sudėtingus mokslus. Moters įsitikinimu, ten teismuose yra daug bylų dėl to, kad nebuvo pritaikytos sąlygos mokytis. „Tai yra tikrai gabūs ir protingi žmonės, be mes iš jų atimame tam tikras galimybes. Kai mes turėsime bent vieną tokią laimėtą bylą, manau, kad viskas po truputį sujudės teisinga linkme“, – svarsto Inga.
„Geriausias lakmuso popierėlis mokyklai yra specialiųjų poreikių vaikai. Jeigu turint tokių vaikų mokykloj atsiranda problemų, reiškia, bloga ta mokykla, o jeigu kaip tik viskas gerai, tai reiškia, mokykla eina į priekį“, – įsitikinusi „Disleksijos centro“ įkūrėja.