Mokslininkai atranda, kad tai, ką vaikai atsineša į mokyklą yra itin svarbu – itin svarbu, koks yra vaiko požiūris į mokymąsi, jo susidomėjimas, vidinės savybės. Vaikas, turintis vidinės motyvacijos ir tam tikras vidines savybes, gebės pasiekti aukštų rezultatų besimokydamas ir vidutinio lygio mokykloje, o tiems vaikams, kurių mąstysena trukdo mokymuisi, negalės išnaudoti net geriausių švietimo galimybių.
Kaip tėvai gali prisidėti prie vaiko sėkmės mokykloje?
Vienas svarbiausių uždavinių tėvams yra ugdyti vaikus, kurie taptų pasitikinčiais savimi ir savarankiškais žmonėmis. Žinoma, ankstyvame amžiuje vaikai yra priklausomi nuo tėvų. Būdami kūdikiai jie turi būti pamaitinti, nuprausti, pastebėti ir prižiūrėti visada, kada to reikia.
Kuomet vaikai auga, jie tampa savarankiškesni šiose pagrindinėse gyvenimo srityse, tačiau vistiek yra priklausomi nuo tėvų – jiems reikia apsaugos, meilės, rūpesčio. Kai vaikai pasiekia paauglystę ir žengia link suaugusiųjų pasaulio, jie tampa vis mažiau priklausomi nuo tėvų ir įgyja vis didesnį savarankiškumą visuose savo gyvenimo aspektuose. Šis atsiskyrimo procesas paruošia suaugusiųjų gyvenimo iššūkiams. Šis progresas nėra savaime suprantamas, neretai jį slopina geranoriški, tačiau pasimetę tėvai (jų perdėtas noras vaiką globoti, daug ką daryti už jį).
Kuo skiriasi savarankiški vaikai nuo nesavarankiškų?
Nesavarankiškų vaikų požiūris apie save priklauso nuo aplinkinių. Kai kurie tėvai netgi skatina tokią vaikų priklausomybę, jie naudojasi savo jėga ir kontrole, kad išliktų svarbiausiais asmenimis savo vaikų gyvenime, nuo kurių daug kas priklauso ir kas nusprendžia dalykus. Tokius vaikus galima atpažinti pagal šiuos kriterijus:
• Reikia išorinio paskatininimo, kad veiktų.
• Jų laimės jausmas priklauso nuo kitų, nes jie nesijaučia esantys savo gyvenimo, minčių, emocijų, veiksmų šeimininkais.
• Neretai perdėtai skatinami įvairiais netinkamais būdais nepriklausomai nuo jų elgesio (pvz., jei nekelsi triukšmo, įjungsiu filmuką).
• Jiems sunku priimti sprendimus, nes jų tėvai tiki, kad tik jie žino, kas yra geriausia jų vaikui ir priima sprendimus už juos.
Jei jūsų vaikas yra savarankiškas, tai reiškia, kad jūs jį auginate tikėdami juo, jo galimybėmis pasirūpinti savimi. Leidžiate jam pačiam susirasti įdomios veiklos. Savarankiški vaikai neretai pasižymi šiomis savybėmis:
• Yra motyvuoti kažką darydami, nes žino priežastis, dėl ko tai jiems yra svarbu daryti;
• Tokie vaikai labiau pasitiki savo jėgomis, nes jiems buvo suteikta galimybė patiems ištyrinėti savo galimybes ir pasirinkimus;
• Tėvai tinkamai ir nepiktnaudžiaudami naudoja išorinius paskatinimus;
• Būdingi bendradarbiaujantys, o ne kontroliuojantys santykiai tarp vaikų ir tėvų – yra tariamasi dėl įvairių dalykų ir atsižvelgiama į vaiko nuomonę;
• Savarankiški vaikai yra geri sprendimų priėmėjai, kadangi jiems yra leidžiama apsvarstyti įvairius pasirinkimo variantus, bei su tėvų patarimais ir palaikymu jie gali priimti jiems tinkamiausią sprendimą.
Savarankiškumas mokykloje padeda vaikui prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi ir mokymosi organizavimą (ką galiu daryti, kai kažko nesuprantu, ką turiu daryti, kad išmokčiau, kur turiu ieškoti trūkstamos informacijos ir pan.).
Pirmose klasėse vaikas būdamas kuo labiau savarankiškas įgauna galimybę atlikti daugybę dalykų pats, o tai itin pakelia jo savivertę, jis neprivalo visada būti priklausomas vien tik nuo suaugusiųjų (kas taip pat palengvina ir tėvų gyvenimą).
Perėjus iš pradinės mokyklos į pagrindinę, savarankiškumas padeda vaikui greičiau priprasti prie įvykusių pokyčių – jam reikia atrasti klases, kur kokia pamoka vyks, ten būti laiku – laikytis pamokų tvarkaraščio, priprasti prie daugybės skirtingų mokytojų ir klasių, prisiminti, pasižymėti, ką reikia atlikti, išmokti namuose bei prisiminti, ką kasdien jie turi atsinešti į mokyklą. Vaikai, kurie išvysto tinkamą jų amžiui savarankiškumą, geriau susidoroja su pagrindinėje mokykloje kylančiais iššūkiais ir tvirčiau joje jaučiasi, yra motyvuotesni mokantis.
Kaip auginti savarankiškus savimi pasitikinčius vaikus?
Savarankiškumas – tai nėra savaime suprantama savybė, kurią vaikas įgyja pats. Tam jam reikalingas suaugusysis su savo patirtimi, platesniu matymu. Ši savybė, galima sakyti, yra tarsi dovana, kurią vaikas aktyviai naudos visą savo gyvenimą. Jūs galite suteikti šiuos pagrindinius savarankiškumo augimui būtinus ingridientus:
• Suteikti vaikui savo meilę ir pagarbą;
• Parodyti pasitikėjimą vaiko galimybėmis;
• Mokyti jį, kad jis yra savo gyvenimo šeimininkas;
• Suteikite vaikui gaires ir leiskite pačiam priimti sprendimus, padėkite pamatyti galimus pasirinkimo rezultatus.
Mokykite atsakomybės
Vienas iš jūsų, kaip tėvų, uždavinių yra mokyti vaiką atsakomybės. Itin svarbu yra su vaiku pakalbėti, kokios yra jūsų, kaip tėvų, ir jo pareigos. Kuomet jūs ir vaikas tiksliai žinosite, ko iš jūsų yra tikimasi, bus daug lengviau išlikti šių pareigų ribose. Padarykite sąrašą, kaip jūs, kaip tėvai prisidėsite prie to, kad vaikui sektųsi (sąrašas su jūsų atsakomybėmis, pvz., pasirūpinti maistu, vaikui tinkamais rūbais, kasdien kartu praleisti laiko skirto pokalbiams apie dieną, įdomiai veiklai, dalyvauti mokyklos susirinkimuose, mokyklos bendruomenės gyvenime ir pan.). Vėliau kartu su vaiku sudarykite sąrašą, kokios turėtų būti vaiko atsakomybės (mokytis, rūpintis savo daiktais, prisidėti prie namų ruošos ir pan.). Taip pat aptarkite, kokios yra kitų vaiko mokymosi aplinkoje esančių žmonių atsakomybės: mokytojo, būrelio vadovo, trenerio ir kt.
Žinoma, neatliekant savo pareigų, turėtų būti numatytos ir tam tikros pasekmės, kurias būtina aptarti su vaiku. Geriausiai veikiančios pasekmės yra loginės pasekmės bei tos, kuomet vaikas netenka vienos ar kitos privilegijos, kuri jam yra svarbi ir jis nori (bei atlikęs pareigą gali) ją vėl susigrąžinti (tačiau prieš tai būtinai turi būti dėl to susitarta su vaiku).
Reikalaukite atsakingumo ir mokykite priimti klaidas
Neretai mes, suaugusieji, savo nesėkmes mėgstame nurašyti kitiems, kaltindami kitus, nepalankias aplinkybes, netinkamą laiką ir t.t. Taip mes netiesiogiai siunčiame klaidingą žinutę ir savo vaikams, kad niekas nėra jų kaltė ir jie nėra atsakingi už savo veiksmus. Tačiau gebėjimas būti atsakingu už savo veiksmus yra itin svarbus tampant savarankišku.
Vaikų nenoras prisiimti atsakomybės neretai yra susijęs su baime patirti nesėkmę. Kaltindami išorinius dalykus (kitus žmones, nesąžiningumą ir kt.) vaikai saugo savo vidinį pasaulį nuo žalos. Tačiau atsakomybė turi dvi monetos puses, kurios neįmanomos viena be kitos – vaikas negalės prisiimti atsakomybės už savo veiksmus ir patirti sėkmę, jei negebės prisiimti atsakomybės už savo klaidas ir nesėkmes. Taigi, gebėjimas priimti klaidą, kaip galimybę mokytis, augti yra itin svarbus.
Skatinkite tyrinėjimą
Ankstyvojoje vaikystėje jūs turite atidžiai stebėti, būti šalia ir prižiūrėti savo vaikus, kad užtikrintumėte jų saugumą. Tai vaikams suteikia saugumo jausmą ir žinojimą, kad yra saugi vieta, į kurią jie gali sugrįžti, kuomet nuklysta tolėliau.
Tačiau tarp saugumo ir nesavarankiškumo yra nedidelė linija. Kuomet vaikas suformuoja saugumo jausmą, turite padrąsinti jį tyrinėti tolimesnę aplinką. Toks „išstūmimas iš lizdo“ leidžia vaikams išbandyti gebėjimus „realiame pasaulyje“, ir surasti gebėjimo, saugumo ir savarankiškumo jausmą. Pavyzdžiui, pradžioje kartu su vaiku keliaukite į biblioteką, susipažinkite su jos erdvėmis ir taisyklėmis, vėliau skatinkite vis daugiau vaiką veikti joje savarankiškai, galiausiai palikite tai vaiko atsakomybei (žinoma, viskas turi būti daroma atsižvelgiant į vaiko amžių ir pasirengimą tai daryti). Taip pat ir su daugeliu dalykų gyvenime – mentoriaukite, nukreipkite, suteikite instrukcijas, bet vis labiau skatinkite vaiką atlikti viską savarankiškai. Nustebsite, kiek gali vaikai, kai jiems yra suteikiama galimybė veikti ir yra pasitikima jais.