Kai kalbame apie vaiko pažangą, kalbame apie visos asmenybės pokytį, ne tik akademinę pažangą. Žinios, kurios įsisavinamos, ugdo gebėjimus, požiūrį, augina įvairias kompetencijas. Šioje vietoje ir kyla dilema. Akademines žinias mokame matuoti pagal dešimtbalę sistemą, pademonstruotas žinias verčiame į pažymius. O kompetencijoms vertinti jokių kriterijų iš esmės dar nesugalvota. Kuomet viską matuojame tik pažymiais, natūralu, kad pasitikėjimo sukuriama mažiau. Dalis svarbių gebėjimų lieka nepastebėti ir neįvertinti.
Kai dėmesys nukrypsta į pažymius, akademinės pažangos vertinimą, atsiranda perteklinis dėmesys ir mokomasi iš esmės tik dėl jų. Mokiniai dabar daugiausia dėmesio kreipia į tas žinias, kurios bus testuose ar egzaminuose, ir į tinkamą jų pateikimą, kad gautų gerą pažymį. Dabartinė situacija su vienuoliktokų tarpiniais patikrinimais aiškiai rodo, kad nelabai kreipiame dėmesį į tai, ką žmogus geba nuveikti su turimomis žiniomis. Net ir neseniai iš pareigų pasitraukęs švietimo, mokslo ir sporto ministras, peržiūrėjęs užduotis, nerado nė vienos, kurioje reikėtų pademonstruoti savo mąstymą ir žinių taikymo gebėjimus. Dažniausiai reikia atkartoti išmoktas formules ir algoritmus. Tai reiškia, kad sistemoje, orientuotoje į pažymius, per mažai dėmesio skiriame mąstymo ugdymui.
Norint sumažinti pažymio aspektą, kada jis tampa labai svarbus, žinias reikėtų vertinti dažnai ir turėti daug vertinamųjų objektų. Vertinimas turėtų sukurti sveiką patikrinimą – sužinoti, kaip sekasi konkrečiam mokiniui. Kai vertinimas yra retas ir slenkstinis, nuo išlaikymo ar neišlaikymo priklauso tolesnis kelias, pasirinkimas, galimybė įstoti į kitas mokyklas. Pirmiausia tai kelia didžiulį stresą. Stresinėse situacijose ne visi gali pademonstruoti, ką iš tikrųjų žino. Antra, atsiranda netikėtumo faktorius, pavyzdžiui, labai gerai besimokantis mokinys iš streso gali padaryti daugiau klaidų ir atvirkščiai.
Dažnas vertinimas, jo rezultatai susideda iš įvairių dedamųjų, pašalinamas stresas, sukuriama kultūra „pasimokiau – pasitikrinau“. Tokiu būdu sumažėja ir vieno pažymio svarba, nes galutinis rezultatas susideda iš daugiau pažymių.
Lygiai tą patį galima pritaikyti ir vertinant kompetencijas. Šiuo metu mes diegiame sistemą, apimančią kompetencijų ir įvairių gebėjimų vertinimą. Remiamės tuo pačiu principu – kuo daugiau užduočių, kuriose yra žinių taikomųjų elementų, o taikymas siejamas su gebėjimais, kuriuos mokinys turi pademonstruoti. Jeigu turime daugiau tokių užduočių, vertinimas atliekamas objektyviau.
Turime suprasti, kad vertinimas nebūtinai atspindi vaiko gebėjimus ir žinias. Jeigu vertinimų yra daugiau, ir vaikui, ir tėvams paprasčiau suprasti, kad tai yra kelionė, kurios metu mokaisi. Jeigu vertinimas netenkina, galima išsiaiškinti savo klaidas ir mokytis toliau, kad jas ištaisytum. Sistema, kurioje sudievinamas standartizuotas testas, laukiama dienos X, kada visi mokiniai turės jį laikyti, tėvų lūkesčiai pakyla iki nežmoniško lygio, kaip ir vaiko baimė. Tuomet pažymio vertė tampa labai svarbi. Didžiausia klaida, kurią gali padaryti tėvai, – pažymį laikyti vieninteliu kriterijumi, pagal kurį galima nustatyti, ar vaikas mokosi. Kai tam skiriama per daug dėmesio, vaikams sukeliamas didžiulis stresas.
Tėvams patarčiau tik vieną – pasižiūrėti į veidrodį ir atsakyti sau, ar savo veiklose, jau būdami suaugę, viską tobulai padaro iš pirmo karto. Taip pat galėtų prisiminti, kai patys mokėsi mokykloje, ar niekada negavo prasto pažymio? O visa tai „suvirškinus“ ir pridėjus sąmoningumo, kad gyvename kitame amžiuje, kur pažymio reikšmė menksta ir auga gebėjimų svarba, reaguoti atitinkamai.
Kartais matome atvirkščią variantą, kai tėvai savo mokyklos laikų sunkumus bando išspręsti vaikų sąskaita, pavyzdžiui, siekdami, kad jų vaikas mokytųsi tik tobulai ir nedarytų tokių klaidų, kokias darė jie patys. Toks požiūris daro neapsakomą žalą, kuri liks labai ilgam laikui įsispaudusi į vaiko sąmonę.
