Vaiko ėjimas į priešmokyklinę klasę tėvams dažnai sukelia prieštaringus jausmus. „Iš vienos pusės jie džiaugiasi matydami, kiek daug jau moka ir geba jų vaikas, koks jis gali būti įdomus pašnekovas, turintis besiformuojantį savo pasaulio matymą. Iš kitos pusės, tėvai jaučia didelę atsakomybę norėdami parinkti geriausiai vaiko esamus gebėjimus, pomėgius ir individualius bruožus atitinkančią ugdymo įstaigą, kurioje jis ne tik akademiškai tobulėtų, bet galėtų visapusiškai formuotis kaip sėkminga ir laiminga asmenybė“, – atsiųstame pranešime cituojama „Erudito“ licėjaus psichologė Virginija Rekienė.
Tyrimai parodė, kur ikimokyklinis ugdymas naudingesnis
Pagrindinė priešmokyklinio ugdymo funkcija – diegti ir lavinti pasirengimo mokyklai įgūdžius, tam, kad vaikas galėtų sėkmingai įsitraukti į formalųjį švietimą. Tyrimai rodo, kad šiam lavinimui sąlygos yra palankesnės priešmokyklinėje grupėje mokykloje, o ne namų aplinkoje. „Taip yra todėl, kad nuolatinis bendravimas ir bendradarbiavimas su tos pačios amžiaus grupės vaikais bei mokytojais, padeda lavinti vaiko kalbinius įgūdžius, gerina klausymo bei supratimo, dėmesio valdymo įgūdžius ir svarbiausia – pradeda formuotis teigiamą vaiko požiūrį į patį mokymosi procesą, parengia jį mokyklos tvarkai ir rutinai“, – atkreipia dėmesį kita „Erudito“ licėjaus psichologė Rūta Žiaunienė.
Kaip rodo atlikto tyrimo rezultatai, priešmokyklinio amžiaus vaikai, gyvenantys kaime, pasiekė žemesnį brandumo mokyklai lygį. Viena iš pagrindinių to priežasčių – dauguma, net 75 proc., kaimo priešmokyklinukų buvo ugdyti namuose, o 79 proc. miesto vaikų lankė ikimokyklinę įstaigą. Tai lėmė, kad kaimo ir miesto šešiamečiai į priešmokyklinio ugdymo grupes atėjo įgiję skirtingą emocinių ir socialinių gebėjimų lygį.
Kita svari priežastis – skirtingos ugdymo(si) sąlygos priešmokykliniais metais. „Sėkmingam vaiko ugdymui(si) reikalinga tokia aplinka, kurioje kiekvienas vaikas jaustųsi proceso dalyviu, galėtų laisvai tyrinėti, atrasti, ieškoti problemų sprendimo būdų. Ikimokyklinėse grupėse mokyklose tam sudarytos kur kas palankesnės sąlygos nei namų aplinkoje“, – teigia R. Žiaunienė.
Norint nustatyti priešmokyklinio amžiaus vaikų socialinės kompetencijos raišką ugdyme, Lietuvoje buvo atlikti priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdytinų kompetencijų lygio nustatymo tyrimas. Jis buvo skirtas įvertinti vaikų socialinius gebėjimus. „Rezultatai parodė, kad kaimo ir miesto priešmokyklinio amžiaus vaikai per vienerius ugdymo(si) metus pasiekia skirtingą šios kompetencijos išplėtojimo lygį: socialinės kompetencijos lygio bendras vidurkis kaime – 67 proc., mieste – 88 proc.“, – tyrimų rezultatais dalijasi psichologė.
Kokių kompetencijų ir įgūdžių įgijimas vaikui yra svarbiausias?
Vaiko brandumas mokyklai yra jo sėkmės pagrindas. Vaiko pasirengimas arba brandumas mokyklai apima vaiko emocinę-socialinę kompetencijas ir intelektinius įgūdžius.
Vaiko socialinė-emocinė branda apima pagrindinius vaiko turimus socialinius įgūdžius ir požiūrį (nuostatas), kurie padeda kurti ir palaikyti pozityvius santykius su kitais. „Pakankamai socialiai ir emociškai brandus vaikas turi poreikį užmegzti ir palaikyti ryšį su kitais vaikais bei suaugusiais, supranta taisykles bei jų reikšmę, geba kontroliuoti savo elgesį, moka kryptingai veikti ir pabaigti užduotis iki galo, domisi mokymosi procesu ir išreiškia norą mokytis „kaip mokinys“, tai yra, teigiamai priima tokius mokyklos atributus kaip pamokos, uniforma ir pan. Supykęs brandus vaikas dažniausiai naudoja atsitraukimo, o ne puolimo muštis strategijas, geba įvardinti savo pagrindinius jausmus“, – pasakoja V. Rekienė.
Pasak psichologės, vaiko intelektinė branda apima pakankamai išsivysčiusius jo pažintinius ir kalbinius gebėjimus. Pakankamai intelektualiai mokyklai brandus vaikas geba palyginti, pavyzdžiui, geometrines figūras, moka mąstyti pagal analogijas, samprotauja, sugeba sutelkti ir perkelti dėmesį, įsivaizduoti, suprasti kalbą, turi pakankamai platų žodyną, kad galėtų papasakoti sklandžią istoriją ar išdėstyti savo mintis.
Kokybiškas priešmokyklinis ugdymas tiesiogiai susijęs su sėkme mokykloje
Siekdami suprasti, kaip pagerinti priešmokyklinio ugdymo efektyvumą, mokslininkai domisi, kaip vaikų brandumas yra susijęs su jų mokykline sėkme ir tuo, kaip ugdymo turinys, aplinka ar įvairios klasės valdymo technikos yra susijusios vaiko patiriama sėkme mokykloje.
„JAV tyrėjų komanda, vadovaujama Q. Pan (2019 m.), pastebėjo, kad vaikai, kurie pradėdami priešmokyklinę klasę pasižymėjo pakankama socialine-emocine ir intelektine branda, buvo akademiškai sėkmingesni, t. y. pasižymėjo geresniais skaitymo ir skaičiavimo įgūdžiais. Maža to, jie išliko sėkmingesni ir pirmoje bei antroje mokyklos klasėse. Tyrimo rezultatai rodo, kad vaikams naudinga lankyti priešmokyklines klases, kuriose jau yra mokoma akademinių dalykų“, – sako V. Rekienė. Tuo dažniausiai pasižymi priešmokyklinės klasės bendrojo lavinimo mokyklose.
Kokybiškas ikimokyklinis ugdymas lemia gerą vaiko gyvenimo kokybę: puikią vaiko savijautą, saugumą, savigarbą, pasitikėjimą savimi ir kitais, jo aktyvumą ir įsitraukimą į turiningą, įdomią, prasmingą, kūrybišką veiklą, geranoriškus jo santykius su kitais vaikais ir suaugusiaisiais, naujų patirčių įgijimą.
Ikimokyklinio ugdymo grupėse turėtų būti skatinamas vaikų aktyvumas, smalsumas, domėjimasis aplinka. „K. VanderVen (2008 m.) teigia, kad nauja patirtis ugdymo įstaigose skatina vaiko smalsumą ir energiją, teikia malonumą mokytis ir lavina kitus svarbius įgūdžius. Tuomet, kai vaikas turi galimybę įsitraukti į įvairią, turiningą, prasmingą, kūrybišką veiklą, susikuria patirtiniam mokymuisi būtinos sąlygos, jis išmoksta atskirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo, kontroliuoti savo elgesį ir užmegzti garbingus, geranoriškus, atsakingus santykius su kitais vaikais. Ugdymo procesas turi sudaryti galimybes tyrinėti vertybes, bendrauti ir bendradarbiauti“, – sako R. Žiaunienė.