„Šiuolaikinė vaikų karta, dar vadinama alfa karta, auga apsupta technologijų, todėl sutelkti jų dėmesį į tradicinius mokymosi metodus mums, mokytojams, tampa vis didesniu iššūkiu“, – dalijasi D. Žukauskaitė ir prideda, kad pagrindinis jos tikslas šiais mokslo metais – aplinką, kurioje vaikai jaustųsi įtraukti ir motyvuoti, o jų smalsumas būtų patenkintas.
Plačiau apie tai, kas svarbiausia vaikus ruošiant į mokyklą, D. Žukauskaitė papasakojo Delfi Šeimai.
– Priešmokyklinė klasė yra pirmas didelis žingsnis iš nerūpestingos vaikystės, ypač jei vaikas palieka darželį. Ar vis tik dar nereikia taip sureikšminti – rimti reikalai prasidės tik pirmoje klasėje?
– Priešmokyklinė klasė yra ypatingas etapas, todėl man visada yra ne tik didžiulė garbė, bet ir atsakomybė būti pirmąja mokytoja, kuri juos lydės šioje svarbioje kelionėje. Juk pirmaisiais metais mokykloje vaikai pirmą kartą susipažįsta su mokykla, kurioje jie ne tik mokysis daugybę metų, bet ir kurs bei puoselės santykius su bendraamžiais ir mokytojais. Man ypač patinka stebėti, kaip nuo nedrąsių pirmųjų žingsnių vaikai pamažu tampa vis savarankiškesni, išmoksta klausytis, bendradarbiauti ir įveikti pirmuosius iššūkius.
Tyrimai rodo, kad priešmokyklinis ugdymas yra itin svarbus vaiko vystymuisi – šiame etape formuojasi pagrindiniai socialiniai, emociniai ir pažintiniai įgūdžiai, kurie lemia vaiko sėkmę vėlesnėse mokymosi pakopose. Taigi, kaip pirmoji mokytoja, turiu labai svarbią užduotį – sudominti, įkvėpti ir palaikyti savo mokinius. Jų entuziazmas ir nuoširdumas įkvepia – priešmokyklinukai į viską žiūri su tokiu atvirumu ir džiaugsmu, kad man tai nuolat primena, kodėl pasirinkau šią profesiją.
– Ar visi jūsų mokiniai ateina tam pasiruošę, suprasdami, kad lankyti mokyklą – visai kas kita nei eiti į darželį?
– Perėjimas iš darželio į mokyklą yra vienas iš reikšmingiausių įvykių vaiko gyvenime, kuris jam gali sukelti nemažai streso, mat mokykloje vaikas susiduria su nauja aplinka, naujais draugais, mokytojais, kitokia dienos struktūra ir pasikeitusiais lūkesčiais. Kad šis pokytis ir perėjimas būtų sklandus, itin svarbus mokytojo ir tėvų bendradarbiavimas – juk vaiko perėjimas iš darželio į mokyklą nėra tik aplinkos pakeitimas.
Vaikų pasirengimas mokyklai yra daugialypis procesas, kuris apima ne tik akademinius įgūdžius, bet ir socialinius, emocinius bei savipagalbos gebėjimus. Tyrimai taip pat pabrėžia, kad socialiniai ir emociniai įgūdžiai yra esminiai sėkmingam perėjimui iš darželio į mokyklą – vaikai, kurie geba atpažinti ir įvardinti emocijas, pasirūpinti savimi ir bendradarbiauti su bendraamžiais, lengviau prisitaiko prie naujos mokyklos struktūros.
Mokytojo vaidmuo šiame procese yra labai svarbus, nes vaikas būtent jo padedamas jaučiasi mokyklos bendruomenės dalimi ir pamažu įgauna pasitikėjimo savimi. Noriu nuraminti tėvus – vaikai turi natūralų gebėjimą greitai prisitaikyti prie naujų sąlygų, ypač kai gauna tinkamą palaikymą.
– Tęsiant klausimą, nori nenori iškyla daug diskusijų kasmet sukeliantis galvosūkis – tai nuo 6-erių ar 7-erių geriau pradėti vesti vaiką į mokyklą? Ar jūs turite atsakymą?
– Lietuvoje vaikai lankyti priešmokyklinę klasę gali nuo 5–6 metų, į pirmą klasę eiti – nuo 6–7 metų. Yra įvairių nuomonių, ar geriau pradėti vaiką vesti į mokyklą anksčiau, ar vėliau, tačiau vieno teisingo atsakymo nėra, nes kiekvienas vaikas yra skirtingas ir labai svarbu atsižvelgti į individualią jo brandą.
Tyrimai rodo, kad vaiko pasirengimas mokyklai priklauso ne tik nuo jo amžiaus, bet ir nuo kognityvinių gebėjimų, socialinių ir emocinių įgūdžių. Kai kurie vaikai jau gana anksti gali būti pakankamai pasirengę mokyklos aplinkai, lengvai prisitaikyti prie naujų socialinių ir mokymosi reikalavimų, tuo metu kiti gali geriau jaustis ir lengviau patirti sėkmę, jei mokyklą pradės lankyti kiek vėliau – kai bus emociškai ir socialiai brandesni. Kiekvienas atvejis yra unikalus, todėl svarbiausia atsižvelgti į individualius vaiko poreikius, o ne vadovautis vien tik jo amžiumi.
– Kokie vaiko įgūdžiai ar kiti dalykai tėvams rodo, kad vaikas jau pasiruošęs eiti į mokyklą?
– Kad ir kaip visi – ir tėvai, ir mokytojai – norėtume turėti stebuklingą gebėjimų sąrašą, kuriame tiesiog galėtume sudėti varneles, konkrečių akademinių kriterijų, ką vaikas turėtų mokėti, kad galėtų eiti į mokyklą, nustatyta nėra.
Tačiau vienas iš svarbiausių rodiklių, kad vaikas yra pasiruošęs mokyklai, yra jo gebėjimas bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiaisiais, kitaip tariant – ar vaikas gali draugiškai žaisti su kitais vaikais, dalintis žaislais, laukti savo eilės, laikytis numatytų taisyklių? Taip pat ne mažiau svarbus ir vaiko savarankiškumas – ar jis moka užsisegti sagas, sugeba savarankiškai apsirengti, valgyti ir nueiti į tualetą?
Taip pat tėvai turėtų atkreipti dėmesį, ar vaikas sugeba atpažinti savo emocijas, išreikšti jausmus žodžiais, susidoroti su nedideliais nusivylimais ir nesėkmėmis. Jei vaikas gali greitai nusiraminti po nusivylimo ir yra savarankiškas spręsdamas smulkius kasdienius iššūkius, tai rodo jo emocinį pasirengimą mokyklai. Dar reikėtų atkreipti dėmesį į vaiko gebėjimą koncentruoti dėmesį, nes mokykloje tai būtinas įgūdis – susikaupti užduotims, net jei jos nėra iš karto įdomios. Tėvai turėtų sau atsakyti į klausimą, ar vaikas gali atlikti užduotį be nuolatinio suaugusiojo dėmesio, ar sugeba išklausyti ir laikytis nurodymų ir ar gali susikaupti bent 10–15 minučių užduočiai atlikti, nenukrypdamas į kitas veiklas.
Galiausiai, pasirengimas mokyklai pasireiškia vaiko smalsumu ir noru mokytis: jei vaikas noriai mokosi naujų dalykų, klausia daug klausimų, domisi aplinkiniu pasauliu, tai rodo, kad jis yra pasirengęs pradėti struktūrizuotą mokymosi procesą mokykloje. Nors dauguma mokinių ateina su entuziazmu ir noru mokytis, tai, kaip kiekvienas yra pasiruošęs šiam pokyčiui, gali skirtis. Kai kurie vaikai yra itin smalsūs, emociškai pasiruošę naujam etapui, todėl jaučia didelį džiaugsmą dėl naujų patirčių ir lengvai prisitaiko prie mokyklos režimo ir naujų taisyklių, tačiau yra ir vaikų, kurie gali jausti nerimą ar baimę dėl pokyčių. Šiems vaikams gali reikėti daugiau laiko ir palaikymo, kad prisitaikytų prie naujos mokyklos aplinkos ir jaustųsi komfortiškai.
– O ką jau turėtų mokėti būsimas priešmokyklinukas? Paskutiniai metai prieš mokyklą juk irgi labai svarbūs.
– Ateidamas į priešmokyklinę klasę vaikas gali dar nemokėti skaityti, nepažinoti raidžių, gali nemokėti skaičiuoti, sudėties ar atimties veiksmų, nes čia viso to jis mokosi su mokytoja. Daug svarbiau, kad ateidamas į priešmokyklinę klasę vaikas mokėtų pasirūpinti savo higiena, pats valgytų naudodamas peilį ir šakutę, mokėtų savarankiškai apsirengti bei nusirengti, bendrauti ir bendradarbiauti tiek su bendraamžiais, tiek su suaugusiaisiais. Svarbu ir tai, kad vaikas galėtų įvykdyti paprastas užduotis, pavyzdžiui, „paimk raudoną pieštuką ir nupiešk apskritimą“.
Nors mokslo metų pradžioje priešmokyklinėje klasėje vaikų akademiniai skirtumai gali būti dideli, ir startas, nuo kurio vaikai pradeda, yra skirtingas, paprastai visi mūsų tipinės raidos priešmokyklinukai į pirmą klasę išeina mokėdami skaityti, jungti raides į skiemenis, šiuos – į žodžius ir paprastus sakinius. Kalbant apie matematiką, mūsų vaikai pažįsta skaičius iki 100, moka sudėti ir atimti skaičius iki 20, žino, kaip rasti lyginius ir nelyginius skaičius, moka skaičiuoti kas du skaičius, geba rūšiuoti įvairius objektus pagal skirtingus požymius, pažįsta įvairias plokštumos ir erdvines figūras.
– Kokius didžiausius sunkumus tenka įveikti ruošiant vaikus mokyklai?
– Vienas iš pagrindinių iššūkių yra užtikrinti, kad visi vaikai, nepriklausomai nuo jų pradinių žinių ar gebėjimų, galėtų sėkmingai mokytis pagal ugdymo programas – tai reikalauja nuolatinių pastangų kurti įtraukią ir palaikančią aplinką, kurioje kiekvienas vaikas galėtų tobulėti savo tempu. Iššūkių gali kelti ir klasės valdymas, kadangi mokytojui svarbu užtikrinti, kad būtų atliepti individualūs kiekvieno vaiko poreikiai ir visi galėtų dirbti saugioje ir palaikančioje aplinkoje.
– Kai kurie mokytojai sako, kad daugiau vargo būna ne tiek su pačiais mokiniais, kiek su jų tėveliais. Kokie jūsų pastebėjimai, ar šiuolaikiniai tėvai pernelyg reiklūs, o gal kaip tik besirūpinantys per mažai?
– Kai kurie tėvai gali būti itin reiklūs, kartais turėdami labai aukštus lūkesčius mokyklai ir mokytojams, nes tikisi, kad jų vaikui bus skiriamas ypatingas dėmesys ir kad jis pasieks aukščiausių akademinių rezultatų, tačiau toks požiūris kartais gali sukelti įtampą, nes mokytojas turi subalansuoti visų vaikų poreikius ir užtikrinti, kad ugdymas būtų visapusiškas. Vis dėlto, tokie tėvai taip pat dažnai yra labai įsitraukę ir suinteresuoti bendradarbiauti, todėl svarbu rasti bendrą kalbą ir aiškiai aptarti lūkesčius bei galimybes.
Jau seniai pastebėjome, kad toks įsitraukimas labai praturtina mokyklos bendruomenę ir teigiamai veikia vaikų mokymosi rezultatus – kai tėvai yra aktyvūs ir susitelkę į vaikų ugdymą, jie padeda kurti palaikančią ir motyvuojančią aplinką.
Kai tėvai domisi, kaip ugdomi jų vaikai, kaip jiems sekasi ir koks jų progresas ne tik mokykloje, bet ir namuose, jie dažnai gali pateikti vertingų įžvalgų apie vaiko poreikius ir iššūkius, su kuriais šis susiduria, o tai leidžia mokytojams geriau pritaikyti mokymo metodus ir užtikrinti, kad kiekvienas vaikas gautų reikalingą pagalbą.
Svarbiausia suprasti, kad sėkmingas vaiko ugdymas yra bendras mokytojų ir tėvų darbas. Kiekvienas vaikas yra unikalus, ir, kuo daugiau informacijos bei palaikymo mokytojas gauna iš tėvų, tuo lengviau jam padėti vaikui pasiekti geriausių rezultatų, todėl siekiu, kad bendravimas su tėvais būtų pagrįstas abipusiu supratimu, pagarba ir bendru tikslu – užtikrinti, kad vaikas mokykloje jaustųsi saugus, palaikomas ir motyvuotas mokytis.
