Vaiko kelias svarbiau už mokyklos vietą „olimpiadoje“
Paklausus, ar mokykla dalyvauja sudarant kasmetinius mokyklų reitingus, Šiuolaikinės mokyklos centro (ŠiMC) vadovas Vytis Buivydavičius, sako, kad atsakymas yra ir taip, nes teikia visą informaciją, kurios pageidauja reitingų rengėjai, ir ne, nes kiekvieno vaiko individualybė ir jo savijauta jiems nepalyginamai svarbesnė už reitingų rikiuotes.
„Reitingų sistemą vertinu panašiai – viena vertus, suprantu, kad tai yra neišvengiamas žmonių noras matyti rikiuotes, kita vertus, pasikartosiu – jokie reitingai negali atspindėti vaiko savijautos, jo ieškojimo kelio ir sėkmių bei nesėkmių jame“, – sako pirmojo mokyklų reitingo trisdešimtuko sąraše esančios privačios mokyklos vadovas.
Paklausus, kaip būtų galima koreguoti mokyklų reitingus, V. Buivydavičius teigia, kad prieš atsakant „koreguoti ar ne“ reikėtų apsispręsti dėl vertybių: „Ar tai yra kiekvieno vaiko kelias ir jo individualūs atradimai, nesėkmės bei pasiekimai, ar tai yra mokyklos užimta vieta „olimpiadoje“...
Reitingas neatskleidžia išsilavinimo kokybės
„Mūsų mokykla nedalyvauja žurnalui „Reitingai“ skelbiant įvertinimus dėl labai paprastos priežasties. Mokykla ir ugdymas nėra „Excelio“ lentelė, tai gyva, kvėpuojanti, banguojanti organizacija“, – sako Karalienės Mortos mokyklos rinkodaros vadovė Rita Meilūnaitė.
Mokyklose atstovės nuomone, yra netikslu ir nepriimtina, kad vienintelis rodiklis mokyklos kokybei nusakyti yra pažymiai ar egzaminų rezultatai. „Tai tikrai svarbi dalis, juk žinios – visko pagrindas, tačiau be viso to juk labai svarbu mokinių emocinė būklė, pavyzdžiui, ar jie nori eiti į mokyklą, ar čia jaučiasi saugūs ir laukiami, kokios vaikams suteikiamos kūrybinės galimybės, kaip ugdomas pilietiškumas, kompetencijos, kokios mokyklos vertybės, kaip mokyklos aplinka prisideda prie asmenybės augimo“, – pabrėžia R. Meilūnaitė.
Reitingai, pasak pašnekovės, iš esmės nėra blogai, tačiau jie – tik viena mokyklą apibūdinanti dėlionės detalė ir neatskleidžia visumos: „Juk vien reitingas neatspindi išsilavinimo kokybės, kurią gaus ir pasiims vaikas.“
Daugybė vaikų gebėjimų nepatenka į testų turinį
„Mokyklų reitingavimas tiesiogiai susijęs su testavimo kultūra. Jau nuo antros klasės turime standartizuotus testus ir pagal jų rezultatus sudaromus reitingus. Mokyklos priverstos maksimizuoti savo pastangas kuo geriau išlaikyti testus, todėl mokytojas galiausiai priverstas didžiausią dėmesį ugdymo procese sutelkti į pasirengimą testui, o tai iš principo devalvuoja ugdymo prasmę ir sutelkia pastangas į kartotinius dalykus“, – sako „Erudito“ licėjaus steigėjas ir vadovas doc. Nerijus Pačėsa.
To pasekmė, pasak Vilniuje ir Kaune įsikūrusių mokyklų vadovo, – orientacija į trumpalaikius, lengvai pamatuojamus rezultatus, kurie rodo gebėjimą išmokti ir atkartoti, tačiau nereikalauja mąstymo pastangų ir tuo labiau niekaip neatspindi socialinių, emocinių kompetencijų pažangos, kuri išryškėja žvelgiant iš ilgesnės kryptingo ugdymo perspektyvos.
„Visa socioemocinė kompetencija su daugybe „minkštųjų“ gebėjimų nepatenka į tokių testų turinį. Tad jei tai nevertinama, kam šitai ugdyti? Kadangi reitingai yra labai patraukli priemonė „vertinti“ mokyklų lygį, mokykla ir mokytojai patiria visuomenės spaudimą gerinti testų rezultatus. Todėl, tarkime, ketvirtokų ar aštuntokų mokymosi procesas pripildytas pasirengimo testams. Suveikia logika – kuo daugiau panašių testų atliksime, tuo didesnė tikimybė, kad geriau išlaikysime“,– pabrėžia N. Pačėsa.
Klausimas, ką iš tikrųjų reitinguojame?
Mokyklų vadovas sako, kad, be abejonės, testavimas yra svarbus įrankis pažangai vertinti, tačiau jis negali būti vienintelis, savitikslis ir tuo labiau palyginamasis: „Čia tinka labai panaši paralelė su mokymusi vairuoti. Turi mokėti kelių eismo taisykles ir tai parodyti testo metu. Tačiau testo rezultatas nebūtinai atspindi gebėjimą vairuoti, orientuotis situacijose, priimti gerus sprendimus nestandartinėse aplinkose, elgtis kelyje kultūringai ir pagarbiai kitų eismo dalyvių atžvilgiu. Galima vardinti daugybę dalykų, svarbių vairavimo kokybei ir kultūrai, kurių niekaip nematuoja testas. Tas pats vyksta ir ugdymo srityje, tik kur kas sudėtingiau ir kompleksiškiau.“
Pasak N. Pačėsos, labai ydinga lyginti mokyklas pagal testų rezultatus, nekreipiant dėmesio į asmenybės ugdymo kompleksiškumą. „Aš jau nekalbu apie tai, kad testavimą vykdo pati ugdymo įstaiga, todėl sudėtinga užtikrinti vertinimo objektyvumą. Tad ką iš tikrųjų reitinguojame? Mokyklos akademinį potencialą ir metodinį pasirengimą ugdyti ateities visuomenės poreikius atitinkančias asmenybes ar mokyklos treniravimo gebėjimus pasirengti standartizuotiems testams, kurie atskleidžia gebėjimą atkartoti informaciją?“ – klausia licėjaus vadovas.
Paklausus, kokia yra kitų šalių mokyklų reitingavimo praktika, N. Pačėsa, sako, kad nėra jos vienos: „Suomijoje reitingavimo nėra. Didžiosios Britanijos, JAV mokyklos reitinguojamos pagal absolventų, įstojusių į geriausius universitetus, santykį.“
Mokyklos, pasak N. Pačėsos, vienas iš tikslų – parengti absolventus sėkmingai toliau studijuoti, kad būtų galima įgyti profesinę kvalifikaciją: „Geriausi universitetai nepriima kandidatų be motyvacinio laiško ir pokalbio. Juose atsiskleidžia mokykloje įgytų socialinių ir emocinių kompetencijų lygis. Tad gali būti du labai svarbūs ir dideli mokyklų vertinimo objektai – stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai ir mokyklos akademinis potencialas: mokytojų kvalifikacija, profesiniai pasiekimai, akademinė infrastruktūra ir t. t.“
Negalima visko sumalti į vieną krūvą
„Kai darome reitingus, visas mokyklas vertiname vienodai, nesvarbu, ar jos valstybinės, ar privačios. Mes dirbame ne mokykloms, o visuomenei ir tėvams, kad jie gautų kuo daugiau informacijos, kurią traukiame, iš kur tik galime: prašome duomenų iš visų įmanomų institucijų, pradedant Vyriausybe, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Švietimo agentūra, Studijų kokybės vertinimo centru, pačiomis mokyklomis ir pan.“, – sako Gintaras Sarafinas, „Reitingų“ žurnalo redaktorius.
Vienos šeimos, pasak reitingų redaktoriaus, labiau sureikšmina akademinius pasiekimus, nori, kad vaikas mokėtų matematiką, fiziką ar informatiką, tad ieško labai stiprios akademinės mokyklos, ir tokiu atveju mato reitingą būtent tų mokyklų, kurios geriausiai parengia vaikus egzaminams ir stojamiesiems. Kitos šeimos sako, kad jiems tai neįdomu, svarbu, kad vaikas būtų laimingas, kad būtų gera atmosfera, norėtų eiti į mokyklą. Tuomet jis nagrinėja į kitą reitingą, o nežiūri į akademinius pasiekimus.
„Kalbant apie privačias gimnazijas, visos yra reitingų sąrašuose, nes jos negali nepateikti duomenų, valstybiniai brandos egzaminai yra privalomi, tie duomenys prieinami. Ir mes matome gimnazijų lygį, jų rezultatai – kaip ant delno. Mes matome, kaip vaikai jaučiasi, kaip egzaminus laiko, kaip jie stoja. Čia nėra jokio informacijos slėpimo, nes nenuslėpsi egzaminų rezultatų. Tad su tomis mokyklomis nėra jokių problemų ar trūkumų, nes visa informacija šeimoms ir mums prieinama“, – pastebi G. Sarafinas.
Privačiose pradinėse mokyklose ir progimnazijose galima pamatyti „pokiliminių“ žaidimų
Kalbant apie privačias pradines mokyklas ir progimnazijas, redaktorius sako, kad susidaro visai kitas vaizdas: „Pradėkime nuo to, kad informacijos kai kurių jų internetiniuose puslapiuose labai skurdu. Jos neteikia savo rezultatų – nei kaip vaikai mokosi, nei kaip jie jaučiasi, tik rašo tokias klišes, kad garantuoja humanistinį ar demokratinį ugdymą, individualizuotą mokymą, kad klasės mažos ir pan. Jie užsiima rinkodara, bet nepateikia informacijos nei reitingams sudaryti, nei pretendentams į jų mokyklas. Jie privatūs ir niekas jų negali priversti to daryti.“
Pasak G. Sarafino, dalies pradinių mokyklų ir progimnazijų reitingų sąrašuose nėra, nes jos nedalyvauja atliekant testus, iš kurių galima matyti vaikų akademinius pasiekimus. Dar kitos mokyklos vienais metais pateikia duomenis, kitais nepateikia, priklausomai nuo joms parankesnių rezultatų. „Tuos duomenis jos valdo pačios, taigi gali duoti, gali neduoti. Čia vyksta tokie „pokiliminiai“ žaidimai. Tų mokyklų negali priversti atlikti ir testų. Jeigu mes matuojame akademinį lygį, pavyzdžiui, pradinių mokyklų, tai vaikai atlieka testus antrose ir ketvirtose klasėse, jeigu kalbame apie progimnazijas, tai šeštose ir aštuntose. Kai kurios privačios mokyklos sako, kad jų auklėtiniai testų neatliks, nes nereikia. Tuomet mes negalime jų lyginti, nes jos pačios sau fainos. Aišku, gali taip būti, bet tėvai neturi reikalauti kokybės, jeigu atvedė vaikus pagal rinkodarinius triukus, jeigu jiems ten tinka, patinka ir jie taip mokosi. Tačiau jeigu tėvai nori pasveriamos informacijos, reikia ją patikrinti, įvertinti. Lygiai taip pat turint omeny duomenis apie vaiko savijautą“, – sako redaktorius.
Redaktorius sako, kad visgi yra mokyklų, kurios negali reguliuoti duodamų duomenų, pavyzdžiui, kaip vaikai pasirodo meno, sporto, verslumo ir kitose varžytuvėse. „Būna, sako, pas juos labai išvystytas sportas. Ir jeigu ta mokykla giriasi, kad yra labai kieta sporto srityje, tai atspindėtų tarpmokyklinio, miesto ar nacionalinio lygmens bet kurios rungties varžybos. Jeigu mes nematome tos mokyklos jokiose varžytuvėse, vadinasi, ji tai daro saviveikliškai. Taip pat ir kalbant apie meną. Jeigu mokykla giriasi, kad joje labai išreikšta meno veikla, tai turėtų būti kur nors pristatyti vaikų darbai platesniu mastui nei mokyklos koridoriaus sienos. Šiandien vyksta daugybė konkursų, kuriuose šalies mokyklų vaikai dalyvauja. Kai įteikiami diplomai, mes tą informaciją gauname, ją įvedame.“
Nėra bendro reitingo, nes neįmanoma visų sulyginti
Paklausus, kodėl nėra bendro reitingo, „Reitingų“ žurnalo redaktorius sako, kad jeigu būtų viskas krūvoje, mes ieškotume nebe reitingo, o tobuliausios mokyklos. „Darydami reitingus, mes matome ir tendencijas, tarkime, kai rengiame visapusiškos mokyklos reitingą. Tuomet pamatome, kad tam tikros mokyklos, pavyzdžiui, Lietuvos sveikatos mokslo universiteto gimnazija, Balčikonio gimnazija Panevėžyje, Janonio gimnazija Šiauliuose, Ramanausko Vanago gimnazija Alytuje ar Senoji gimnazija Palangoje, yra aukštai pagal įvairius parametrus – ir akademinius, ir savijautos, ir visapusiškumo. Pastebime, kad tam tikros mokyklos tarp pirmųjų dvidešimties atsiduria skirtinguose reitingų sąrašuose.“
Pasak G. Sarafino, galutinio reitingo neįmanoma padaryti, nes mokyklos, kurių yra tūkstantis, skirtingos, todėl jos skaidomos ir lyginamos tarpusavyje, mat neįmanoma lyginti pradinės mokyklos su gimnazija, tai būtų nonsensas.
Iš kai kurių privačių mokyklų vaikai išeina su didelėmis mokslo spragomis
Geriausios privačios mokyklos pagal paskutinių metų reitingus Lietuvoje yra Klaipėdos licėjus ir Vilniaus „Saulės“ privati gimnazija.
„Jos paskutinius penkerius metus patenka į pirmąjį penketuką gimnazijų pagal daugybę parametrų – ir pagal tai, kaip vaikai išlaiko egzaminus, kaip jiems sekasi menai, sportas, debatai, robotika ir pan. Dar paminėčiau stiprią Sveikatos mokslo universiteto gimnaziją Kaune, Šiuolaikinis mokyklos centras taip pat gerai moko vaikus. Jos yra tikrai stiprios mokyklos, atviros, sureikšminančios visus aspektus.“
Jeigu privačios mokyklos sureikšmina tik kurį nors vieną aspektą, pavyzdžiui, gerus santykius, tuomet, pasak redaktoriaus, vaikai gal ir puikiai toje mokykloje jaučiasi, bet jie neišmoksta kitų dalykų, o atėjus egzaminų laikui visa tai pasirodo. „Jeigu vaikas neišmoks daugybės lentelės, tai jam atsilieps, nors jis mokykloje gerai jautėsi. Nuostabu, kad jautėsi, bet mokykla yra daugybės komponentų rinkinys, o ne vienas kuris nors iš jų turėtų būti sureikšmintas. Mes žiūrime į visus aspektus.
Vaikas turi augti visapusiškas, kad jam atsivertų galimybių pabaigus mokyklą. Kad nebūtų taip, jog šokom, linksmai gyvenom, atėjo egzaminai ir supratom: atsilikom nuo bendraamžių. Kam tenka atsakomybė? Ką daryti, kai tėvai pamato, jog vaikas turi spragų pasimokęs kelerius metus privačioje mokykloje, kur buvo apšokinėtas, o nuvedus į valstybinę mokyklą, padarius testą, matyti, kokios didžiulės spragos, koks vaiko lygis. Pavyzdžiui, teoriškai jis turėtų būti aštuntoje klasėje, o praktiškai pagal žinias yra šeštoje. Tėvai apie tai nekalba, nes jiems gėda, jie tyliai perveda į kitą mokyklą. Tuomet samdo korepetitorius, kartoja kursą ir taip susitvarko; viskas išsprendžiama, bet šeima visam gyvenimui patiria nuoskaudų. Taip nutinka, nes kai kuriose mokyklose nėra skaidrumo ir viešumo.“