Pokyčiai lemia adaptaciją ir mokyklos senbuviams
Kaip rašoma pranešime spaudai, klaidinga manyti, kad adaptacija būdinga tik naujokams. „Senbuviams adaptacija irgi vyksta, nes ne tik vasaros/atostogų rėžimas persijungia į mokymosi rėžimą, bet ir pačios aplinkybės mokykloje pasikeičia, pvz. į klasę prisijungia nauji mokiniai arba pasikeičia mokytojas, prasideda akademinio ugdymo prasme sunkesni uždaviniai. Reikia nepamiršti, jog ir pačių mokinių vyresnis amžius „eina“ kartu su naujomis atsakomybėmis ir aplinkinių lūkesčiais“, – perspėja psichologas.
Nerimo išraiška priklauso nuo mokinio asmenybės
Sunkiai vykstant mokinio adaptacijai pastebimas didesnis nerimas bei įtampa. „Įprastai, kuo vaikas jaunesnis, tuo ryškesnė adaptacinio laikotarpio išraiška: dažnesni psichosomatiniai nusiskundimai (pvz.: pilvo skausmai), dažniau bėga ašaros (pvz.: atsiskyrimo nuo tėvelių baimė) ir kt. Visgi, nerimo išraiška daugiausia priklauso nuo pačio mokinio asmenybės, ne nuo jo amžiaus. Mokinys gali išreikšti nerimą ašaromis ar patirti pilvo skausmus būdamas ir 5-oje ar vyresnėje klasėje. Juk ir suaugusiems būdingi skirtingi nerimo požymiai: vieniems skauda galvą, kitiems „suka“ pilvą, dar kitiems kyla impulsas išreikšti savo emocijas pokalbiu“, – teigia psichologas.
Anot S. Berenio, adaptacija vaiko smegenims yra nelengvas uždavinys, nes susiduriama su naujomis aplinkybėmis, kurias smegenys turi įvertinti, suprasti ir gebėti kontroliuoti: „Įvykdyti šiems uždaviniams – reikia daugiau energijos, nei būnant pažįstamoje, nesikeičiančioje aplinkoje. Visą tai gali prisidėti prie didesnio vaiko nuovargio, tad nereikėtų nustebti, kad, pavyzdžiui, pietų miego nebemiegantis pirmokas pakeliui iš mokyklos užminga automobilyje“.
Kaip suprasti, kad reikalinga psichologo pagalba?
„Paprastai adaptacijos vertinimas atliekamas praėjus mažiausiai 5 savaitėms, todėl svarbu ypač reikšmingų išvadų nedaryti prieš tai. Pagrindinis signalas, jog adaptacija visgi užtruko, yra ne pats praėjęs laikas, o įvykęs pokytis. Adaptacija gali užtrukti ir 3 mėnesius, bet jeigu šiuo laikotarpiu vaiko savijauta naujoje aplinkoje palaipsniui vis gerėjo, vadinasi adaptacija vyko sėkmingai, nors ir užsitęsė. Jei po tiek laiko vaiko savijauta reikšmingai nepasikeitė lyginant su pirmomis savaitėmis, jau rekomenduoju kreiptis į specialistą“, – sako S. Berenis ir priduria, kad ne tik tėvams, bet ir pedagogams savarankiškai įvertinti psichologinės intervencijos poreikį ne visada lengva užduotis: „specialistas atsižvelgs į vaiko savijautą, problemos sunkumą, trukmę, dažnumą, atliks atvejo konceptualizaciją bei preliminariai suplanuos konsultacijų kiekį“.
Pirmoji pagalba – poilsis ir subalansuotas krūvis
Paklaustas, kokius pagalbos vaikui būdus šeima turėtų išbandyti prieš kreipdamasi į specialistus, psichologas pirmiausiai rekomenduoja vaikui užtikrinti tinkamą krūvio-poilsio balansą. „Pastebiu, kad šiuolaikiniams tėvams būdinga jau ir pradinukams sudaryti tokią užimtą dienotvarkę, kurioje net žaidimams lauke laiko nelieka. Tėvai pamiršta, jog tiek vaikams, tiek suaugusiems norint pasiekti aukštų rezultatų, pirmiausia būtina gerai pailsėti. Tėvai siekia maksimaliai ugdyti vaiką, o šis, užuot pasiekęs aukštų rezultatų, „perdega“, – dažną tėvų klaidą įvardija S. Berenis.
„Svarbu leisti vaikams išsipasakoti patiems neprimetant nuomonės. Po to rekomenduoju tėvams visada paklausti vieno ar kelių pozityvių klausimų, kaip pvz.: „kokie 3 šiandien geri dalykai įvyko mokykloje?“ arba „ką šiandien įdomaus pavyko sužinoti/išmokti?“. Tokiu būdu vaikas ne tik galės išventiliuoti susikaupusią įtampą, bet ir pradės sieti mokyklą su maloniomis emocijomis. Vaikui labai padeda tėvų pozityvus požiūris į esamą situaciją (pagyrimai, įvertinimai bei kokybiškas laikas kartu)“, – sako specialistas.
Tėvų pastangos, virstančios „meškos paslauga“
„Pastebiu, kad norėdami padėti vaikui, tėvai kartais padaro „meškos paslaugą“. Per didelis nuolatinis vaiko raminimas, stiprios tėvų reakcijos į vaiko patiriamas neigiamas emocijas – gražus gestas, bet jis vaikui siunčia žinutę, jog „pasaulis nesaugus, todėl svarbu viską kontroliuoti” ar „jeigu tėvai kiekvieno tavo žingsnio nekontroliuos, tau nutiks kažkas labai blogo (kitaip sakant, pasitikėti tavimi ir pasauliu negalima)”, – apie nerimą keliančias tėvų pagalbos tendencijas įspėja S. Berenis.
Jis teigia, kad savarankiškumas ir atsakomybės jausmas – nereta problema, kurią šeimos atsineša į mokyklą iš namų. „Jei namie už mokinį viską padaro tėvai, natūralu, kad mokykloje jis dėl to patiria frustraciją. Jeigu šie įgūdžiai nebuvo pakankamai lavinami, vaikas susiduria su papildomu iššūkiu, kuris apsunkina adaptaciją. Todėl tėvams, kurių vaikai į mokyklą dar tik ruošiasi, noriu patarti daugiau dėmesio skirti ne akademiniams vaiko pasiekimams, o socialinėms kompetencijoms ir savarankiškumo lavinimui“.