„Mūsų visuomenėje vis dar daug patyčių. Su kuo susiduria pedagogai? Su iš tėvų atsineštomis patyčiomis. Vaikai daug ką mato, daug ką skaito. Tėvai kalba prie vaikų apie kitas šeimas, apie tėvų amžių, tarkim, kad tas tėtis vyresnis ar mama jaunesnė, kad vėlai pagimdė, kad „tas iš blogos šeimos“ ir panašiai. Vaikai, atėję į mokyklą, pradeda tyčiotis ne dėl to, kad jie to nori, o dėl to, kad tokių įgūdžių gauna namuose. Diskriminuojami vaikai pagal socialinę padėtį. Uniformos nepadeda to išvengti“, – apie socialinio pedagogo kasdienybę pasakoja Šiaulių rajono Gruzdžių gimnazijos socialinė pedagogė Rosita Veikalienė.
Pašnekovė pastebi, kad patyčių mastai skiriasi nuo mokykloje besimokančių moksleivių skaičiaus. Mažesnėse mokyklose mokytojai ir tėvai bendrauja artimiau, tad rajone esanti mokykla, anot R. Veikalinės, patyčių problemoms spręsti išgali skirti daugiau dėmesio. Tačiau jei mokykla didesnė, suvaldyti situaciją gerokai sudėtingiau. Tam pritaria ir Kaune, klinikoje „Neuromeda“, dirbanti psichologė Viktorija Bartkutė-Vyšniauskienė.
„Vaikų, kurie nelaukia rugsėjo 1-osios, tikrai daug. Nuo karantino pradžios, kada turėjome nuotolinį mokymą, kai kuriems vaikams tai padėjo išspręsti psichologines problemas. O dabar, kai reikės vėl grįžti į mokyklą, tie vaikai šito nelaukia ir problemos vėl stiprėja, – praktiniais pastebėjimais dalijasi psichologė. – Didesnėse mokyklose, kur mokosi daugiau mokinių, pedagogams išties sunkiau stebėti visus vaikus. O patyčios nekinta metai iš metų dėl kūno, socialinės padėties. Paprastai mokykloje valdanti grupė yra ta, kuri labai pasitiki savimi, yra drąsūs, galintys daug kalbėti, visi juos mėgsta. Tas vaikas, kuris tylesnis, galbūt ir namuose negauna tiek patvirtinimo, kad viskas su juo gerai, kad jis gražus, protingas, mokantis, jis nesijaučia iš vidaus pakankamas ir tampa stebėtoju. Kitas stipresnis, bet galbūt ne toks laimingas, ima tyčiotis.“
Mokyklos viduje matomos problemos, anot socialinės pedagogės, nėra tik mokyklos reikalas.
„Visas auklėjimas prasideda šeimoje. Kai vaikas ateina į mokyklą, mes įtvirtiname, pamokome. Vaikai, atėję į mokyklą, paprastai negali pasakyti – aš pykstu, man liūdna, man skaudu. Mes to mokome. Turime socialinio ugdymo programą – yra atskira pamoka, labai sėkmingai tą darome. Turime specialiųjų poreikių vaikų, turime iš užsienio grįžusių vaikų, ir niekas nesityčioja, nors jų ir kalba kita.
R. Veikalienė teigia, kad patyčių kilmė, visų pirma, – visuomenės bėda, nes viešumoje irgi labai daug patyčių, kurias skatina net valdininkai, ministerijų atstovai, parlamentarai, nuomonių formuotojai. Mokykloje, kaip sako socialinė pedagogė, tenka kalbėti ir su vaikais, ir su tėvais. Ir ne tik tais, kurie tampa patyčių aukomis, bet ir su ta šeima, iš kurios ateina patyčios. Pedagogė neslepia, kad tėvai neretai tiesiog nesusimasto, kokią įtaką turi jų veiksmai ir kalbos.
Kas nutinka psichologo kabinete? Psichologė V. Bartkutė-Vyšniauskienė atskleidžia, kad atėję vaikai jau supranta: jie eina pasikalbėti tam, jog pasijustų geriau, supranta, kad jiems reikia pagalbos. O štai tėvai ne visi noriai ir greitai prisiima atsakomybę.
„Sunkiau dirbti su tėvais nei su vaikais. Vaikai, kurie ateina pas psichologą, jau žino, kad turi problemą, ir nori, kad būtų geriau. Tėvai sako, kad jų vaikutis turi problemą, ir kartais jie, atrodo, tikrai daro viską, kaip įsivaizduoja geriausiai, bet ne tai, ko iš tiesų reikia vaikui. Žinau ir tokį atvejį, kai dar darželio laikais mama, apžiūrėdama vaikų darbelius, pagyrė ne savo vaiko darbelį. Vaikas galvoja: „Kitas daro gražiai, o aš ne.“ Atrodo, nekalta situacija, bet ji gali paveikti vaiko pasitikėjimą. Būna ir labai sunkių situacijų, kai tėvai sako: „Pažiūrėk, kokį kitas pažymį gavo, ir vėl tu nemoki, tau ir vėl nepavyko, kiek kartų aiškinu, tu nieko nesupranti, nieko nepadarai.“ Ir čia tikrai nekalbama apie pasitikėjimo savimi ugdymą. Kai pradedi aiškintis su tėvais, ką pasakė ir kaip pasakė, tėvams darosi žymiai sunkiau, nei keistis vaikui“, – dėsto psichologė.
„Jei įvyksta avarija, pranešama policijai ir medikams. Arba jei žmogui pasidaro bloga. Vaikams paaiškinu, kad čia tas pats. Jie dažnai tarp savęs kalba, kad ai, skundžiasi. Aš vaikams visą laiką sakau – jūs konstatuojate faktą. Skundimasis bus, jei prisiminsite, kas buvo prieš metus ar prieš dešimt ir supyksite. Kitas dalykas – vaikai nemoka įvardyti jausmų, emocijų, mes padedame išmokti tai daryti“, – pasakoja socialinė pedagogė R. Veikalienė.
Patyčios kartais perauga į smurtą. Su vaikais ir jų tėvais dirbanti psichologė sako, kad dėl to būtina daug dėmesio kreipti ne tik į patyčias patiriantį vaiką, bet ir tą, kuris kelia patyčias, mat gerai besijaučiantis niekada to nedarys.
„Dažniau pagalba teikiama tam vaikui, kuris patiria patyčias, bet ne tam, kuris kuria tą aplinką. Kai vedu mokymus, visada sakau, kad turėtume daug labiau reaguoti į tą, kuris tyčiojasi. Nors išoriškai atrodo, kad jam viskas gerai, bet turbūt gerai nėra – galbūt šeimoje kokie nors išgyvenimai, galbūt būreliuose ar užsiimdamas kitomis veiklomis jis jaučiasi nepakankamas ir, kai klasėje randa silpnesnį, pats gali pasijusti stipresnis ir kitą padaryti silpnesnį, tai savotiškas kerštas siekiant pasijusti geresniam“, – dalijasi patirtimi psichologė.
Patyčių tema, anot abiejų pašnekovių, itin jautri dar vienu aspektu – tai vaikų ir paauglių savižudybės. Jei vaikai neišmoksta vertini savęs, kad jie yra pakankami (pakankamai gabūs, pakankamai gražūs, pakankamai mylimi), šios viešai vis dar vengiamos aptarinėti problemos nebūtų. O vis nuskambantys darbe žmonių patiriami mobingai – tai tas pats patyčių veiksmas.
Jei vaikams per sunku pasakyti tėvams, pedagogams ar artimiesiems, ką jie išgyvena ir kas juos neramina, pagalbą visuomet pasiruošę suteikti Vaikų linijos darbuotojai. Su kuo susiduriama anonimiškai?
„Vaikų linija kasdien sulaukia kelių šimtų kreipimųsi telefonu ir internetu. Patyčios – viena iš dažniausių temų, metai iš metų atsidurianti „TOP dešimtuke“. Vaikai dalijasi nerimu dėl patyčių ne tik mokslo metais, bet ir vasarą ar nuotolinio mokymo metu.
Koks turėtų būti suaugusiųjų vaidmuo ir kaip paruošti vaikus, kad jie saugiau jaustųsi sugrįžę į mokyklas, tiek socialinė pedagogė, tiek psichologė pataria „namų darbus“ atlikti ir tėvams.
„Tėvus ir vaikus skatinu pagalvoti apie tai, kaip jie norėtų jaustis ir elgtis, kad patiems būtų gera savijauta. Mūsų būsena daugiausia priklausoma nuo to, ką darome, o ne nuo to, ką patiriame. Kaip reaguojame į kito žmogaus pasakymą – tai mūsų reakcija, kuri priklauso nuo mūsų. Iš mūsų gali tyčiotis, gali sakyti, ką nori, bet aš žinosiu, kad esu pakankamai geras, suprasiu, kad tai – ne apie mane, kad nesu nei kvailas, nei negražus, nei negalintis, nemokantis, nes aš žinau, kad galiu, moku, suprantu, padarysiu. Tada galiu suprasti, kad tai tik kito žmogaus nuomonė, kito žmogaus emocijos, jo kažkoks nepasitenkinimas gyvenimu, bet visa tai – ne apie mane“, – psichologė skatina paanalizuoti, ar nesate toje „kitoje“ pusėje.
Socialinė pedagogė taip pat pataria visų pirma tėvams gerai apsvarstyti, ko jie linki savo vaikams, ir padėti jiems priimti ir save, ir kitus su didesne tolerancija.
Vaikų linijos atstovė neslepia, kad nekreipti dėmesio į patyčias gali būti pernelyg sunki užduotis. Tad svarbu nenuvertinti vaiko patiriamų sunkumų.
„Mums problema gali atrodyti nedidelė ir nereikšminga – kažkas leptelėjo, pasijuokė, didelio čia daikto. Vaikas neturi tos patirties, kurią mes gyvendami jau įgijome, negali įvertinti situacijos iš laiko perspektyvos ir suprasti, kad viskas praeis. Jausmai, kuriuos sukelia skaudinantis elgesys, vaikui yra tikri, dideli, reikšmingi. Taip juos turėtume ir priimti. Būtina mokytis išreikšti savo ribas, pasakyti „gana, tai skaudina“. Ir, svarbiausia, – nesitikėti, kad vaikas ims ir puikiai susitvarkys išklausęs mūsų pamokas. Patyčios vyksta tada, kai yra noras tyčiotis ir jėgų persvara. Negalime užkrauti atsakomybę vaikui, kuris tapo taikiniu“, – dalijasi E. Tamulionytė.
Pašnekovės vienbalsiai sako, kad patyčios atsiranda ten, kur yra iniciatyva tyčiotis, o priežasčių galima surasti, net jei būtume visi absoliučiai vienodi. Iš savo tėvų perimtos suaugusiųjų problemos neturėtų tapti vaiko našta.
| Pagalbos telefonai: | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (+370-5) 275 75 64. |