Psichologė apie tai, kodėl dalis vaikų nenori grįžti į mokyklas: ši problema – ne tik mokytojų reikalas

Vaikų linija kasdien sulaukia kelių šimtų kreipimųsi telefonu ir internetu. Patyčios – viena iš dažniausių temų, metai iš metų atsidurianti „TOP dešimtuke“. Tokiomis realijomis dalijasi ir psichologai, ir socialiniai pedagogai. O artėjanti rugsėjo 1-oji, kai mokiniai vėl susitiks klasėse, vėl gilina karantino laikotarpiu aprimusias net iki smurto peraugančias patyčių problemas.

„Mūsų visuomenėje vis dar daug patyčių. Su kuo susiduria pedagogai? Su iš tėvų atsineštomis patyčiomis. Vaikai daug ką mato, daug ką skaito. Tėvai kalba prie vaikų apie kitas šeimas, apie tėvų amžių, tarkim, kad tas tėtis vyresnis ar mama jaunesnė, kad vėlai pagimdė, kad „tas iš blogos šeimos“ ir panašiai. Vaikai, atėję į mokyklą, pradeda tyčiotis ne dėl to, kad jie to nori, o dėl to, kad tokių įgūdžių gauna namuose. Diskriminuojami vaikai pagal socialinę padėtį. Uniformos nepadeda to išvengti“, – apie socialinio pedagogo kasdienybę pasakoja Šiaulių rajono Gruzdžių gimnazijos socialinė pedagogė Rosita Veikalienė.

Pašnekovė pastebi, kad patyčių mastai skiriasi nuo mokykloje besimokančių moksleivių skaičiaus. Mažesnėse mokyklose mokytojai ir tėvai bendrauja artimiau, tad rajone esanti mokykla, anot R. Veikalinės, patyčių problemoms spręsti išgali skirti daugiau dėmesio. Tačiau jei mokykla didesnė, suvaldyti situaciją gerokai sudėtingiau. Tam pritaria ir Kaune, klinikoje „Neuromeda“, dirbanti psichologė Viktorija Bartkutė-Vyšniauskienė.

„Vaikų, kurie nelaukia rugsėjo 1-osios, tikrai daug. Nuo karantino pradžios, kada turėjome nuotolinį mokymą, kai kuriems vaikams tai padėjo išspręsti psichologines problemas. O dabar, kai reikės vėl grįžti į mokyklą, tie vaikai šito nelaukia ir problemos vėl stiprėja, – praktiniais pastebėjimais dalijasi psichologė. – Didesnėse mokyklose, kur mokosi daugiau mokinių, pedagogams išties sunkiau stebėti visus vaikus. O patyčios nekinta metai iš metų dėl kūno, socialinės padėties. Paprastai mokykloje valdanti grupė yra ta, kuri labai pasitiki savimi, yra drąsūs, galintys daug kalbėti, visi juos mėgsta. Tas vaikas, kuris tylesnis, galbūt ir namuose negauna tiek patvirtinimo, kad viskas su juo gerai, kad jis gražus, protingas, mokantis, jis nesijaučia iš vidaus pakankamas ir tampa stebėtoju. Kitas stipresnis, bet galbūt ne toks laimingas, ima tyčiotis.“

Mokyklos viduje matomos problemos, anot socialinės pedagogės, nėra tik mokyklos reikalas.

„Visas auklėjimas prasideda šeimoje. Kai vaikas ateina į mokyklą, mes įtvirtiname, pamokome. Vaikai, atėję į mokyklą, paprastai negali pasakyti – aš pykstu, man liūdna, man skaudu. Mes to mokome. Turime socialinio ugdymo programą – yra atskira pamoka, labai sėkmingai tą darome. Turime specialiųjų poreikių vaikų, turime iš užsienio grįžusių vaikų, ir niekas nesityčioja, nors jų ir kalba kita.

Šeimose, kuriose vaikai mokomi tolerancijos kitoniškumui, problemų nėra. Bet jei tėvai patys paniekina kokio nors vaiko tėvų ar mokytojo mašiną, aprangą, tai žinokite – nieko gero nebus. Kartais tenka kalbėti su vaiku ir jis sako: „Bet pasižiūrėkite, kaip jis atrodo.“ Kaip jis gali, taip ir atrodo. Visą laiką yra sakoma: ar esi garantuotas, kad taip neatsitiks tau?“

R. Veikalienė teigia, kad patyčių kilmė, visų pirma, – visuomenės bėda, nes viešumoje irgi labai daug patyčių, kurias skatina net valdininkai, ministerijų atstovai, parlamentarai, nuomonių formuotojai. Mokykloje, kaip sako socialinė pedagogė, tenka kalbėti ir su vaikais, ir su tėvais. Ir ne tik tais, kurie tampa patyčių aukomis, bet ir su ta šeima, iš kurios ateina patyčios. Pedagogė neslepia, kad tėvai neretai tiesiog nesusimasto, kokią įtaką turi jų veiksmai ir kalbos.

Kas nutinka psichologo kabinete? Psichologė V. Bartkutė-Vyšniauskienė atskleidžia, kad atėję vaikai jau supranta: jie eina pasikalbėti tam, jog pasijustų geriau, supranta, kad jiems reikia pagalbos. O štai tėvai ne visi noriai ir greitai prisiima atsakomybę.

„Sunkiau dirbti su tėvais nei su vaikais. Vaikai, kurie ateina pas psichologą, jau žino, kad turi problemą, ir nori, kad būtų geriau. Tėvai sako, kad jų vaikutis turi problemą, ir kartais jie, atrodo, tikrai daro viską, kaip įsivaizduoja geriausiai, bet ne tai, ko iš tiesų reikia vaikui. Žinau ir tokį atvejį, kai dar darželio laikais mama, apžiūrėdama vaikų darbelius, pagyrė ne savo vaiko darbelį. Vaikas galvoja: „Kitas daro gražiai, o aš ne.“ Atrodo, nekalta situacija, bet ji gali paveikti vaiko pasitikėjimą. Būna ir labai sunkių situacijų, kai tėvai sako: „Pažiūrėk, kokį kitas pažymį gavo, ir vėl tu nemoki, tau ir vėl nepavyko, kiek kartų aiškinu, tu nieko nesupranti, nieko nepadarai.“ Ir čia tikrai nekalbama apie pasitikėjimo savimi ugdymą. Kai pradedi aiškintis su tėvais, ką pasakė ir kaip pasakė, tėvams darosi žymiai sunkiau, nei keistis vaikui“, – dėsto psichologė.

Mokyklos užkulisiuose socialinė pedagogė Šiaulių rajone neslepia, kad jei šis pokalbis su Delfi.lt vyktų prieš septynerius metus, situaciją tektų įvardyti kaip gerokai sunkesnę. Tačiau ilgametis komandinis mokyklos pedagogų ir mokinių darbas duoda vaisių. Patyčių vis dar yra, tačiau, anot R. Veikalienės, stebėti mokinių elgesį prašoma ne tik mokytojų, bet ir pačių vaikų – galbūt draugas prastai jaučiasi, tapo uždaresnis. Dar viena pusė, su kuria tenka susidurti, – išmokyti vaikus atskirti, kada jie skundžiasi, o kada praneša apie faktą.

„Jei įvyksta avarija, pranešama policijai ir medikams. Arba jei žmogui pasidaro bloga. Vaikams paaiškinu, kad čia tas pats. Jie dažnai tarp savęs kalba, kad ai, skundžiasi. Aš vaikams visą laiką sakau – jūs konstatuojate faktą. Skundimasis bus, jei prisiminsite, kas buvo prieš metus ar prieš dešimt ir supyksite. Kitas dalykas – vaikai nemoka įvardyti jausmų, emocijų, mes padedame išmokti tai daryti“, – pasakoja socialinė pedagogė R. Veikalienė.

Patyčios kartais perauga į smurtą. Su vaikais ir jų tėvais dirbanti psichologė sako, kad dėl to būtina daug dėmesio kreipti ne tik į patyčias patiriantį vaiką, bet ir tą, kuris kelia patyčias, mat gerai besijaučiantis niekada to nedarys.

„Dažniau pagalba teikiama tam vaikui, kuris patiria patyčias, bet ne tam, kuris kuria tą aplinką. Kai vedu mokymus, visada sakau, kad turėtume daug labiau reaguoti į tą, kuris tyčiojasi. Nors išoriškai atrodo, kad jam viskas gerai, bet turbūt gerai nėra – galbūt šeimoje kokie nors išgyvenimai, galbūt būreliuose ar užsiimdamas kitomis veiklomis jis jaučiasi nepakankamas ir, kai klasėje randa silpnesnį, pats gali pasijusti stipresnis ir kitą padaryti silpnesnį, tai savotiškas kerštas siekiant pasijusti geresniam“, – dalijasi patirtimi psichologė.

Patyčių tema, anot abiejų pašnekovių, itin jautri dar vienu aspektu – tai vaikų ir paauglių savižudybės. Jei vaikai neišmoksta vertini savęs, kad jie yra pakankami (pakankamai gabūs, pakankamai gražūs, pakankamai mylimi), šios viešai vis dar vengiamos aptarinėti problemos nebūtų. O vis nuskambantys darbe žmonių patiriami mobingai – tai tas pats patyčių veiksmas.

Jei vaikams per sunku pasakyti tėvams, pedagogams ar artimiesiems, ką jie išgyvena ir kas juos neramina, pagalbą visuomet pasiruošę suteikti Vaikų linijos darbuotojai. Su kuo susiduriama anonimiškai?

„Vaikų linija kasdien sulaukia kelių šimtų kreipimųsi telefonu ir internetu. Patyčios – viena iš dažniausių temų, metai iš metų atsidurianti „TOP dešimtuke“. Vaikai dalijasi nerimu dėl patyčių ne tik mokslo metais, bet ir vasarą ar nuotolinio mokymo metu.

Pavyzdžiui, 2020 metais patyčios buvo ketvirta dažniausiai aptariama per pokalbius tema, be santykių su tėvais bei draugais ir savižudybių. Žinoma, vaikų nerimą didina ir pandeminės situacijos keliamas neaiškumas, – atskleidžia Eglė Tamulionytė, kampanijos „Be patyčių“ ir „Friends“ programos koordinatorė. – Patyčios atsiranda ten, kur tvyro joms palankios nuostatos. Kartais girdime iš vaikų, kad pasakyti apie patiriamas patyčias suaugusiems mokykloje būna nelengva. Pavyzdžiui, kai vaikas, užgauliojamas dėl neįprastos išvaizdos, išgirsta iš mokytojų raginimą pasikeisti, neišsiskirti. Kartais mes, suaugusieji, taip tik pastipriname smurtines nuostatas visai to nesiekdami.“

Koks turėtų būti suaugusiųjų vaidmuo ir kaip paruošti vaikus, kad jie saugiau jaustųsi sugrįžę į mokyklas, tiek socialinė pedagogė, tiek psichologė pataria „namų darbus“ atlikti ir tėvams.

„Tėvus ir vaikus skatinu pagalvoti apie tai, kaip jie norėtų jaustis ir elgtis, kad patiems būtų gera savijauta. Mūsų būsena daugiausia priklausoma nuo to, ką darome, o ne nuo to, ką patiriame. Kaip reaguojame į kito žmogaus pasakymą – tai mūsų reakcija, kuri priklauso nuo mūsų. Iš mūsų gali tyčiotis, gali sakyti, ką nori, bet aš žinosiu, kad esu pakankamai geras, suprasiu, kad tai – ne apie mane, kad nesu nei kvailas, nei negražus, nei negalintis, nemokantis, nes aš žinau, kad galiu, moku, suprantu, padarysiu. Tada galiu suprasti, kad tai tik kito žmogaus nuomonė, kito žmogaus emocijos, jo kažkoks nepasitenkinimas gyvenimu, bet visa tai – ne apie mane“, – psichologė skatina paanalizuoti, ar nesate toje „kitoje“ pusėje.

Socialinė pedagogė taip pat pataria visų pirma tėvams gerai apsvarstyti, ko jie linki savo vaikams, ir padėti jiems priimti ir save, ir kitus su didesne tolerancija.

Vaikų linijos atstovė neslepia, kad nekreipti dėmesio į patyčias gali būti pernelyg sunki užduotis. Tad svarbu nenuvertinti vaiko patiriamų sunkumų.

„Mums problema gali atrodyti nedidelė ir nereikšminga – kažkas leptelėjo, pasijuokė, didelio čia daikto. Vaikas neturi tos patirties, kurią mes gyvendami jau įgijome, negali įvertinti situacijos iš laiko perspektyvos ir suprasti, kad viskas praeis. Jausmai, kuriuos sukelia skaudinantis elgesys, vaikui yra tikri, dideli, reikšmingi. Taip juos turėtume ir priimti. Būtina mokytis išreikšti savo ribas, pasakyti „gana, tai skaudina“. Ir, svarbiausia, – nesitikėti, kad vaikas ims ir puikiai susitvarkys išklausęs mūsų pamokas. Patyčios vyksta tada, kai yra noras tyčiotis ir jėgų persvara. Negalime užkrauti atsakomybę vaikui, kuris tapo taikiniu“, – dalijasi E. Tamulionytė.

Pašnekovės vienbalsiai sako, kad patyčios atsiranda ten, kur yra iniciatyva tyčiotis, o priežasčių galima surasti, net jei būtume visi absoliučiai vienodi. Iš savo tėvų perimtos suaugusiųjų problemos neturėtų tapti vaiko našta.

Pagalbos telefonai:

Psichologinės pagalbos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas Jaunimo linija Budi savanoriai konsultantai [phone] I-VII, visą parą Vaikų linija Budi savanoriai konsultantai, profesionalai 116 111 I-VII, 11:00 - 23:00 Linija Doverija (rusų kalba paaugliams ir jaunimui) Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai [phone] II–VI, 16.00 - 20.00 Pagalbos moterims linija Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai [phone] I-VII, visą parą Vilties linija Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai 116 123 I-VII, visą parą Krizių įveikimo centras Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius, http://www.krizesiveikimas.lt) [phone] I-V 16.00–20.00, VI 12.00–16.00 Dingusių žmonių šeimų paramos centras (teikiama pagalba nuo smurto nukentėjusiems asmenims - artimoje ir neartimoje aplinkoje, nusikalstamų veikų) [phone] [e-mail]

Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų.

„Sidabrinė linija“ – draugystės pokalbiai, emocinė ir informacinė pagalba vyresnio amžiaus žmonėms. Budi profesionalūs konsultantai [phone] www.sidabrinelinija.lt [e-mail] I-V 8.00-22.00, VI-VII 11.00-19.00

Emocinė parama internetu

„Vaikų linija“ Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt Atsako per 36val. „Jaunimo linija“ Registruotis ir rašyti svetainėje: https://jaunimolinija.lt/lt/pagalba/pagalba-pokalbiais-internetu/ Pokalbiai internetu (angl.chat) Kasdien nuo 18 iki 24 val. Emocinė parama elektroniniais laiškais "Jaunimo linijoje" neteikiama „Vilties linija“ Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba [e-mail] Atsako per 3 darbo dienas „Pagalbos moterims linija“ Rašyti el. paštu: [e-mail] Atsako per 3 darbo dienas Psichologinės konsultacijos Rašyti el. paštu: [e-mail] informacijos svetainėje: http://www.psyvirtual.lt Atsako per 2 darbo dienas Pagalba nusižudžiusių artimiesiems Rašyti el. paštu: [e-mail] Atsako per 2-3 darbo dienas

Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. ([phone].