Psichologė pristatatė leidyklos VAGA pakartotinai išleistą amerikiečių autorių – Adele Faber ir Elaine Mazlish knygą „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad jie kalbėtų?“ (2018). Anot jos, šioje knygoje pateikiami aiškūs ir praktiški patarimai tėvams, kaip išmokti efektyviau bendrauti su savo vaikais ir skatinti jų savarankiškumo įgūdžius, o ne nuolat galvoti ir spręsti už jį.
– Kodėl tėvai dažnai yra linkę slopinti 3‒7 m. vaiko savarankiškumą, stengdamiesi viską padaryti už jį?
– Vaiko savarankiškumo slopinimas gali būti tiek sąmoningas, tiek nesąmoningas, tik pastarąjį sunkiau pastebėti. Tėvais tampama visuomenėje, kuri turi tam tikrą gyvenimo ritmą ir taisykles. Kartais tėvai siekdami nepasirodyti „neišmanėliais“, kad nespėja laiku į darbą ar nesugeba nuraminti vaiko parduotuvėje, sąmoningai padaro tam tikrus, kasdienius dalykus už vaiką. Pavyzdžiui, batų rišimo situacija yra viena dažniau pasitaikančių ir puikiai iliustruojanti tiek sąmoningus tėvų veiksmus – jie užriša batus, nes tiesiog skuba į darbą arba vaikas dar nėra išmokęs, tiek nesąmoningus – kuomet jie nori tai padaryti iš didelės meilės, noro padėti ar baimės, kad jis pravirks, kai jam nepasiseks. Ir kol tėvai savyje neatras aiškių priežasčių „kodėl gi vaikas negali pats to padaryti?“, tol jo savarankiškumo augimui bei susikalbėjimui tarpusavyje kils kliūčių. Tobulos mamos tikrai nėra tos, kurios sprendžia ir galvoja už vaiką, o tos, kurios sudaro vaikui sąlygas augti.
– Kokie galėtų būti 3 pagrindiniai patarimai, kaip skatinti 3‒7 m. vaiko savarankiškumą?
– Šiame amžiaus tarpsnyje vaikams ir tėvams tenka susidurti su keliais esminiais pokyčiais vaiko gyvenime – darželiu ir mokykla. Trys patarimai, kurie bus naudingi:
1. Išmokykite vaiką susitvarkyti savo „darbo“ vietą. Pradžioje tai bus žaislų dėžė, vėliau kuprinė ir stalas.
2. Leiskite jam pačiam rinktis drabužius ir vis dažniau rengtis pačiam. Savaitgaliais ar turint daugiau laisvo laiko leiskite jam pačiam apsirengti nuo galvos iki kojų, o padėkite tik prašomi.
3. Mokykite dalytis daiktais. Šis įgūdis padės išvengti konfliktų ne tik namuose, jei yra sesė ir brolis, bet ir darželyje bei mokykloje. Be to, būtent vaikas, kuris moka dalytis, lengviau socializuosis ir susiras draugų. O tai džiugins ir jus, ir vaiką.
– Kokios yra pagrindinės klaidos, kurias daro tėvai slopindami vaiko savarankišką elgesį?
– Viena iš pagrindinių klaidų yra jų pačių kantrybės trūkumas ir skubėjimas. Dažnai nebeišlaukdami, kol mažieji patys išmoks ar padarys vieną ar kitą veiksmą, tėvai padaro jį už vaiką. Susidūrus su panašia situacija dar kartą tėvai netgi pradeda reikšti pyktį ir nepasitenkimą dėl vaiko lėtumo. Tėvai yra tie, kurie gali parinkti tinkamą laiką mokytis naujo, savarankiško vaiko elgesio. Jeigu vaikas taip greitai neapsirengia, kad būtų spėjama į darbą, galbūt verta pakelti vaiką anksčiau, o ne išlieti savo jausmus ant jo.
Kiti tėvai pasirenka dar kitokį variantą – neleidžia vaikui net bandyti, kad jis nepatirtų nesėkmės. Ši tėvų klaida slopina ne tik vaiko savarankiškumą, bet ir pasitikėjimą savo jėgomis, ugdo baimę bandyti. Leidimas patirti nesėkmę bei tolimesnis jos aptarimas parodo vaikui, kad jūs juo tikite ir padėsite net jei jam nesiseks. Vaiko požiūris į save tokiame amžiuje vis dar glaudžiai susijęs su tuo, kaip jūs jį „matote“. Taigi, jeigu tėvams po kelių nesėkmių vaikui norisi „priklijuoti“ nevykėlio etiketę, verta prisiminti, kiek patys yra klydę ir kokią tuomet etiketę jie gautų iš vaiko?
Trečioji, ne mažiau svarbi, klaida – vaiko savarankiškumo „nurašymas“, kuomet galvojama, jog jam dar ne laikas mokytis tam tikro įgūdžio ir kad „jis dar tikrai nepajėgus“. Tokia nevykėlio etiketė yra dar blogesnė, nei tokia, kuri gali būti „prilipdyta“ po kelių nesėkmingų bandymų, nes tuomet vaikas niekada negauna galimybės spręsti pats. Ugdoma visiška priklausomybė nuo tėvų, kuri ateityje trukdo formuotis vaiko savęs suvokimui ir tikėjimu savo jėgomis.
– Kaip neišgąsdinant vaikui paaiškinti, kad nuo šiol jis kažką gali pamėginti daryti pats?
– Trejų metų vaikas, remiantis E.Eriksono teorija, yra „jau toks didelis“, kad suvokia save, kaip atskirą asmenybę. Šiuo periodu pradeda formuotis jo valia, gebėjimas išlaukti, kol norai bus patenkinti arba pats galės juos išpildyti. Į pasakymą „tu jau pakankamai didelis pats klotis lovą, pavalgyti ar apsirengti“ vaikai gali reaguoti su baime vien todėl, kad tokioje situacijoje atrodo, jog jie paliekami vieni. Nors tėvai ir nori perteikti savo pasitikėjimą vaiku, bet svarbu tai atspindėti savo žodžiais. Pavyzdžiui, „Aš matau, kad tau jau pačiam pavyksta pasikloti lovą. Tikiu, kad tu jau pakankamai didelis nuo šiol pats tai daryti.“ Galima pridurti, kad vaikas visada gali paprašyti jūsų padėti, bet kiekvieną kartą to kartoti nereikėtų. Tokie paskatinimai turi būti išsakomi trumpais sakiniais ir apgalvoti.
– Kokiais būdais geriausia skatininti vaiko savarankiškumą mokantis, t. y. ruošiant namų darbus, siekiant geresnių pažymių?
– Vaiko savarankiškumui vystytis visada padės teigiamas tėvų dėmesys. Tai yra, kai tėvai tiki ir padrąsina vaiką pačiam pabandyti atlikti užduotis. Taip pat kai pabrėžia sėkmingus pasiekimus, o ne padarytas klaidas. Pavyzdžiui, galima susitarti, kad kiekvienos savaitės ar mėnesio gale lauks didesni paskatinimai – išvyka su visa šeima kartu, žaidimų ar filmų vakaras, kuomet vaikas nuspręs, kokia veikla bus vykdoma. Tokiais paskatinimais vaikas jaučiasi drąsinamas ir mokosi. Be to, tėvai padeda vystytis jo kūrybiškumui ir suteikia dalį atsakomybės už tokį įprastą dalyką, kaip šeimos laisvo laiko planavimas kartu. Siekiant vaiko savarankiškumo praverčia įvairūs žaidimai ir mokymasis per juos. Tarkime, galima pažaisti su vaiku mokyklą namuose, apsimesti gamtos tyrėjais leidžiant laiką gamtoje ar finansininkais einant į parduotuvę.
– Su kokiomis problemomis ar įgūdžių stoka vaikas gali susidurti paauglystėje, jeigu ankstyvoje vaikystėje jo savarankiškumas nuolat buvo slopinamas?
– Jeigu ankstyvoje vaikystėje buvo slopinamas vaiko savarankiškumas, paauglystėje tokiam žmogui gali kilti nepasitikėjimo savimi ir kitais žmonėmis problema. Jis gali tapti uždaras, turintis daug baimių, jam gali būti sunku priimti sprendimus. Taip pat paauglystėje gali išryškėti „maištaujantis“ elgesys, kuriuo siekiama kompensuoti iki šiol neišugdytą savarankiškumą, t.y. parodyti tėvams, kad jis gali įvykdyti tai, kas jam buvo neleidžiama, siekiant savo autonomiškumo visais susigalvotais būdais. Savarankiškumo trūkumas gali atsispindėti skirtingais aspektais (nuo pasimetimo ir baimės iki agresyvios ir perdėtos kontrolės) įvairiose gyvenimo sferose: santykiuose su bendraamžiais, kitais suaugusiais žmonėmis, laiko ir karjeros planavime.
– O kokios problemos gali pasireikšti suaugusiam, kuris stokoja išugdyto savarankiškumo?
– Pagrindinė problema – žema savivertė, nuolatinės abejonės savimi. Ji gali pasireikšti daugelyje sričių, pavyzdžiui: santykiuose gali pasireikšti priklausomybė nuo kito žmogaus arba perdėta kito žmogaus kontrolė. Kitas žmogus gali būti partneris arba netgi vienas iš tėvų, iš kurio jis nuolat gauna pagalbą. Darbe gali trūkti įgūdžių dirbti vienam arba prisiimti atsakomybę už individualias užduotis. Siekiant karjeros gali pasireikšti didesnių ambicijų baimė, nemokėjimas nusimatyti tikslų, priimti svarbių sprendimų.
– Ar galima teigti, kad dabartiniai vaikai yra savarankiškesni negu buvo prieš 10‒20 metų?
– Atsakyčiau, kad atvirkščiai – dabartiniai vaikai yra mažiau savarankiški nei buvo prieš 10–20 metų. Tačiau tai lemia ne tik tėvų auklėjimas, bet ir pasikeitęs pasaulis, visuomenė, įstatymai ir netgi reikalavimai mokyklose. Šiuolaikiniams tėvams kyla nemažai iššūkių, kaip susitvarkyti su visais esamais reikalavimais: nepalikti vaikų vienų, išmokyti kalbėti, rašyti, skaityti dar prieš mokyklą ir atlikti visus kitus – ne tik tėvų – vaidmenis. Šiuolaikiniai vaikai irgi „nepėsti“, jie labai greitai įsisavina informaciją ir mokosi iš pavyzdžių. Matant šalia nuolat stresuojančius tėvus, nemokančius atsipalaiduoti ir besistengiančius neklysti, nenuostabu, kad jie perima šį pavyzdį. Moksliniai tyrimai miglotai atsako į šį klausimą, taigi, manyčiau, kad savarankiškumas ir žalingas perfekcionizmas yra susijęs su modeliu, kurį vaikai mato šeimoje ir iš kurio mokosi.