Psichologė pastebi, kaip tėvai trukdo vaikams mokytis: elgesys, kuris žlugdo bet kokią motyvaciją

Kiekviena šeima, išleidžianti savo vaiką į mokyklą, trokšta, kad čia jis atrastų ir ištobulintų savo geriausius sugebėjimus, kurie padėtų ateityje jam sėkmingai užsiimti mėgstamu darbu. Psichologė, knygų apie atsakingą tėvystę autorė Asta Blandė pastebi, kad šiuolaikiniai pradinukai – drąsesni, laisvesni ir dažniau reiškiantys savo nuomonę, tačiau negali pakęsti kritikos. Šįkart su psichologe kalbamės apie tai, kaip atrasti išskirtinius vaikų gabumus ir nedaryti kritinių klaidų, kurių pasekmės lydėtų juos visą gyvenimą.

– Pradinėse klasėse pastebime gabesnius mokinius ir tuos, kuriems sekasi šiek tiek sunkiau. Kodėl kai kuriems vaikams mokytis sekasi sunkiau nei kitiems? Ko jiems trūksta?

– Mes visi esame skirtingi: skiriamės prigimtini, aplinka, kurioje augame, galimybėmis, kurias mums artimiausi žmonės suteikia. Tai duoda skirtingą startą ir mokykloje.

– Šiuo metu ypač liaupsinami programuotojai, IT specialistai, jiems žadamos geros ateities perspektyvos. Galbūt polinkį į šias sritis galima kaip nors atpažinti nuo mažens, dar pradinėse mokyklose, ir kaip nors paskatinti vaiką?

– Pasaulis taip greit keičiasi, kad tai, kas šiandien ypač populiaru, po kelių metų gali prarasti šią garbingą vietą. Siūlyčiau jaunesniame amžiuje vaikams leisti tiesiog eksperimentuoti su įvairiomis aplinkomis ir veiklomis. Jie gana gerai atsirenka, kas patinka labiau ar mažiau. Vaikai yra smalsūs ir ieškantys, tad susikoncentravus ties labai konkrečia veikla, jis tiesiog praras platesnių patirčių galimybę.

– O kaip apskritai pastebėti, kad vaikas kažkam yra išskirtinai gabus? Ar tai turėtų pastebėti mokytojai, ar patys tėvai?

– Išskirtines galimybes paprastai pastebi ne tik vaiko tėvai, bet ir aplinkiniai. Vaikas taip pat dažnai rodo susidomėjimą viena ar kita veikla, nes toje veikloje jam sekasi. Patiriama sėkmė – stiprus variklis. Tačiau siūloma dar ikimokykliniame amžiuje leisti išbandyti ir kitas veiklas, žinoma, stiprinti ir tą sritį, kurioje vaiko gebėjimai akivaizdūs ir motyvacija siekti vis naujų tikslų stipri. Pastebiu situacijas, kad vaikas išskirtinai gabus atrodo tik tėvams, aplinkiniai jokios žinios ir reakcijų apie tai nerodo, – tuomet svarbu ieškoti konkrečios srities profesionalo ir pasitarti. Kai kada jo ir tėvų nuomonė gali išsiskirti.

– Turbūt sutiksite, kad šiuolaikiniam žmogui labai svarbu mokėti užsienio kalbas. Jūsų manymu, kada geriausia būtų pradėti mokytis užsienio kalbų – pradinėse klasėse, o galbūt dar prieš jas?

– Jei vaiką ugdome jam priimtina veikla – žaidimu, suteikiame patrauklias tyrinėjimui veiklas, – galime tai daryti nuo labai ankstyvo amžiaus. Tačiau prisiminkime, kad mažo vaiko gyvenime turi būti pakankamai laisvės pačiam pažinti pasaulį, nebūti įspraustam į kokias nors griežtas mokymo taisykles. Tai sakau atsakingai, nes esu pastebėjusi pirmokų, kurie nuo mažens jau tiek visko lankė, kad yra pervargę ir stokojantys motyvacijos. Vaikas pats siunčia ženklus, kas jam vienu ar kitu periodu įdomu. Tėvams svarbu į juos įsiklausyti, reaguoti ir tada sudaryti palankias sąlygas kažko išmokti.

– Pradinė mokykla – naujas gyvenimo tarpsnis vaikui, kuriame jis pamažu pradedamas vertinti pažymiais. Kokią matote jų naudą vaikui, o galbūt pastebite ir neigiamų dalykų?

– Mano žiniomis, pradinėje mokykloje vaikas nėra vertinamas pažymiais ir tai daroma sąmoningai leidžiant vaiko vertinimą pateikti aprašomuoju būdu, įvardinant jo stiprybes ir aptariant sritis, kuriose sekasi sunkiau. Kita vertus, aš daugiau dėmesio skirčiau tam, kaip vertintojas (tėvai, mokytojas, – juk vertiname visi) pasako vaikui apie tai, ko jis pasiekė ir kaip padrąsina stiprinti mažiau sėkmingas sritis.

– Visi mes klystame, todėl nenuostabu, kad ir vaikams mokykloje pasitaiko nesėkmių. Kaip reikėtų tinkamai reaguoti į vaiko klaidas, kad jis iš jų kuo daugiau išmoktų, o ne užsisklęstų savyje?

– Visada sakau savo vaikams, kad klaidos geriausiai parodo mūsų silpnas vietas. Svarbu, kad jas pažintume ir kartu ieškotume būdų mokytis, o ne gėdytis, slėptis ar sakyti, jog aš nesugebu. Tačiau tai skamba paprastai, o kasdienybėj nėra taip lengva šį principą įgyvendinti. Veikia nemalonios emocijos, kurios trukdo veikti. Tad geriausias receptas yra asmeninis pavyzdys, kai suklydęs ieškai kelių keisti ar keistis, o kai suklysta vaikas – ištiesi pagalbos ranką tiek ramiu pokalbiu, tiek padrąsinimu veikti.

– Į ką svarbiausia atkreipti dėmesį mokymosi procese nuo pat mažens, kad užaugintume savimi pasitikinti žmogų? Kokias klaidas yra linkę daryti tėvai, mokytojai?

– Pirmiausia, nuo pat mažens stiprinkime savarankiškumą ir leiskime vaikams veikti, aiškiai apibrėždami ribas, parodydami jų galimybes ir leisdami klysti, kartais susižeisti ir patirti nemalonių emocijų. Duokime šansą patiems atsikelti, nepulkime padėti pagalvėlių ten, kur nereikia. Pasakykime vaikui, kur jis stiprus ir padėkime kelti tikslus, įdėti darbo ten, kur to labiausiai reikia.

Turėkime kantrybės ir nedemonstruokime nusivylimo, kai vaikui nesiseka – mūsų reakcija dažnai yra lemianti, ar po to vaikas dar imsis bandymų, ar mes tai, ko bandė išmokti.

Pradėjus lankyti mokyklą, pradžioje susitelkime ties kasdiene rutina, režimu, padėkime vaikui ugdyti mokymosi įgūdžius (mokosi vaikas, o ne tėvai), stebėkime darbo ir poilsio santykį, ar jis yra tinkamas. Taip pat stebėkime, kaip vaikui sekasi megzti ryšį su mokytoja, bendraamžiais, ar atranda vietą klasėje – tai taip pat reikšmingi rodikliai vertinant mokymosi motyvaciją.

– O kaip manote, kuo labiausiai išsiskiria šiuolaikiniai pradinių klasių moksleiviai, lyginant, pavyzdžiui, su pradinukais prieš 10 metų? Kokius įvardintumėte būdingiausius šiuolaikinių pradinukų bruožus?

– Jie išties skiriasi, nes ir aplinka, kurioje auga, bei tėvai, kurie auklėja, skiriasi. Vaikai yra drąsesni, laisvesni, dažniau reiškiantys savo nuomonę, kai kuriose srityse kūrybiškesni, plačiau žiūrintys į pasaulį bei jo teikiamas galimybes. Kita vertus, dalis vaikų, besinaudodami savo laisvėmis, nepaiso kito žmogaus (bendraamžio, mamos, tėčio ar mokytojo) laisvės, tam tikrų susitarimų, kai kada neturi patirties, kad kiekvienas elgesys turi tam tikras pasekmes. Taip pat pastebiu, kad dalis vaikų daro tik tai, kas sekasi, o įdėti pastangų ten, kur patiria sunkumų, nenori. Nori būti tik giriami, o savo silpnybių žinoti nenori. Visa tai yra tam tikro auklėjimo rezultatas. Koreguojant jį – situacija gali keistis.

– Kaip vaikas turėtų būti motyvuojamas, kad suprastų, jog eiti į mokyklą ir stengtis siekti kuo geresnių rezultatų yra svarbu? Juk ne kiekvienas vaikas į mokyklą skuba su džiaugsmu.

– Mokymosi ir pasiekimų sritis vaikui yra jautri. Girdėdamas iš ugdytojo, kaip jam sekasi, reaguodamas, kaip sekasi kitiems, jis kuria savo, kaip mokinio vaizdinį. Jei mes būsime atsakingi, aiškiai įvardinsim tiek galimybes, tiek sunkumus, padėsime vaikui stiprėti ir mokytis, nekritikuodami, nenusivildami ir nebausdami, kad jis ne toks greitas ar sėkmingas kaip kažkas kitas – vaikas tikrai norės tapti geresniu ir daugiau galinčiu nei buvo prieš kurį laiką. Elgiantis priešingai – slopinsime jo norą siekti ir mokytis.