Viktorija su šeima gyvena Pašilaičių mikrorajone. Jos 15-metis sūnus nuo šio rugsėjo – devintokas, baigęs netoli namų esančią progimnaziją. Kovo mėnesį šeima pasirinko tris gimnazijas, taip pat esančias šalia gyvenamosios vietos. Į jas 15-metis nepateko, tad Viktorija prašymą redagavo įrašydama tas mokyklas, kuriose dar yra laisvų vietų. Vis dėlto birželio mėnesį kvietimo negavo į nė vieną iš jų.
„Man paskambino ir siūlė Karoliniškių ir Ozo gimnazijas, bet aš atsisakiau – akcentavau, kad esame pažymėję tas mokyklas, kuriose sūnus nori mokytis. Atstovo tąkart paprašiau, kad vieną iš mano pažymėtų mokyklų leistų pakeisti į kitą – tą, kurioje mokosi mūsų dukra, nes man sistema neleido to padaryti. Pakeitė ir pasakė, kad lauktume rugpjūčio mėnesio priėmimų“, – Delfi pasakoja Viktorija.
Pašnekovė tikina, kad atėjus rugpjūčiui sūnus negavo nė vieno kvietimo. Tuomet skambučio sulaukė Viktorijos vyras – jam vėl buvo pasiūlyta rinktis iš mokyklų, kuriose vis dar yra laisvų vietų.
„Atsisakėme, nes tarp jų nebuvo mūsų pasirinktų mokyklų, visos jos – toli nuo namų. Praėjusį penktadienį gavom laišką su tomis pačiomis mokyklomis, plius pridėta dar viena, Salininkų. Ir raginama, kaip kokiam turguje, greičiau rinktis“, – teigia devintoko mama.
Šeima tuomet parašė užklausą į Vilniaus savivaldybę, prisegė ir vaiko teisių tarnybą.
„Ar tai normalu, kai šalia namų yra net kelios mokyklos, kai sesė mokosi šalia? Ar tai normalu, kalbant apie vaiko gerovę, kai siūlomos mokyklos yra neaišku kokiuose rajonuose? Nesame kategoriški ir nesakome, kad tinka tik gimnazija, esanti arčiausiai namų. Bet yra ir kitų mokyklų, kur vaikas gali nueiti pėsčiomis, kad spėtų į būrelius po pamokų. Savivaldybė šiuo atveju ne bendrauja, o dirba automatiniu būdu“, – sako Viktorija.
Devintoko mama piktinasi, kad taip elgiamasi su pačia pažeidžiamiausia grupe – jautriais paaugliais.
„Kiek visokių pagalbos linijų prikurta, o jie nesupranta, kaip jaučiasi paauglys visą vasarą, kai aš jam turiu pranešti, kad jo nepriėmė į mokyklą. Aš savo sūnaus, jeigu atvirai, dar nemačiau taip verkiančio, kai jis sužinojo, kad nepateko į labiausiai norimą gimnaziją, – pasakoja vilnietė. – Tarp kitko savivaldybė vis pabrėždavo, kad gal vis tik vesim vaiką į privačią mokyklą.“
Anot Viktorijos, savivaldybė turėjo 15 metų pasiruošti – būtent 2008–2009 metais Lietuvoje buvo užfiksuotas didžiausias gimstamumo augimas, dauguma tais metais gimusiųjų šiemet tapo gimnazistais. 2008-aisiais šalyje gimė 35 tūkst. vaikų (palyginimui – pernai šalyje gimė 20 tūkst. vaikų).
„Juk matė, kur jų gyvena daugiausia, kur reikia daugiau mokytojų. O kaip elgėsi savivaldybė šią vasarą? O gi rajone keitė senus kelio bortus į naujus. Vaikai be mokyklų, bet bortus naujus turim. Pikta iki negalėjimo. Per jų neapsižiūrėjimą ir funkcijų nevykdymą mano vaikas turi važiuoti į Kalvarijų g., Salininkus ar Karoliniškes, kur gyvenime nėra buvęs. Visi draugai, būreliai yra šalia namų“, – pasipiktinimo neslepia Viktorija.
Devintoko mama buvo nusprendusi, kad rugsėjo 2-ąją sūnus į jokią mokyklą neis, o tėvai savo ruožtu kreipsis ne tik į savivaldybę, bet ir į Vaiko teisių tarnybą. Tiesa, pirmadienio popietę Viktorija Delfi informavo, kad sūnus mokyklą gavo – esančią arčiausiai namų.
„Noriu pranešti, kad mano vaikas yra priimtas į gimnazijos 1 klasę, – džiūgavo Viktorija, neslėpusi ir ašarų. – Jį buvę klasės draugai pasikvietė į gimnazijos šventę pabūti kartu, o tada nueiti į progimnaziją pasveikinti buvusių mokytojų. Viena iš pedagogių sveikino mano sūnų su mokslo metų pradžia, bet jis atsakė, kad neturi mokyklos, tad ir sveikinti nėra su kuo. Ji nusivedė mano vaiką į kabinetą, užrašė duomenis ir susisiekė su savivaldybe. Vyras kone iškart gavo skambutį su žinia – mūsų devintoką priėmė į gimnaziją, kuri buvo prioritetų viršuje.“
Delfi dėl situacijos kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę (tuomet dar nebuvo aišku, kad devintokas priimtas į gimnaziją – aut. past.). Atstovų komentare nurodoma, kad nepriėmus nė vieno mokyklos pasiūlymo tėvams gali grėsti įstatymuose nustatyta atsakomybė.
„Savivaldybė, įgyvendindama Konstitucijoje įtvirtintą nuostatą, jog mokslas Lietuvoje iki 16 metų yra privalomas, suteikia galimybę visiems vaikams mokytis savivaldybei pavaldžiose bendrojo lavinimo mokyklose. Siekiama, kad vaikai gautų mokyklą kuo arčiau namų, todėl pirmiausia priėmimas vykdomas pagal mokykloms priskirtas teritorijas. Visgi pasitaiko atvejų, kai konkrečioje teritorijoje deklaruotų mokyklinio amžiaus vaikų skaičius viršija mokyklos pajėgumus. Tokiais atvejais nepatekusiems mokiniams siūloma mokytis kitose artimiausiose mokyklose, turinčiose laisvų vietų, o mokykloms priskirtos teritorijos prieš kitus mokslo metus bus peržiūrėtos ir, esant poreikiui, pakoreguotos.
Pasirinkus mokytis valstybinėje ar savivaldybės bendrojo lavinimo mokykloje, vaikui garantuojamas nemokamas mokymasis. Tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį į Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, kuris numato, kad tėvai turi teisę parinkti švietimo įstaigą ir/ar mokymosi formą bei turi sudaryti būtinas sąlygas vaikui mokytis iki 16 metų. Tai reiškia, kad gavus pasiūlymą mokytis valstybinėje ar savivaldybės bendrojo lavinimo mokykloje, galutinį sprendimą dėl įstaigos pasirinkimo priima tėvai (pavyzdžiui, galima rinktis ir privačią švietimo įstaigą), o nepriėmus sprendimo (t. y. nesudarius būtinų sąlygų vaikui mokytis) – tėvams gresia įstatymuose numatyta atsakomybė“, – teigia Vilniaus miesto savivaldybė.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vyresnioji patarėja Ugnė Klingerė Delfi sako, kad mokykla vaikui svarbi ne tik dėl žinių, bet ir dėl įgūdžių, kurie formuoja vaiko asmenybę, yra reikšmingi tolesniuose žmogaus gyvenimo etapuose. Dėl to mūsų šalyje vaikams iki 16 metų mokslas yra privalomas. Visiems vaikams, anot pašnekovės, yra užtikrinta galimybė mokytis pagal privalomojo švietimo programas, lankyti mokyklą, kitus užsiėmimus arba gauti nuotolinį ugdymą.
„Tuo, kad vaikas mokytųsi, turėtų pasirūpinti vaiko tėvai arba globėjai. Kalbant apie minimą atvejį, vienareikšmiškai svarbus savivaldybės ar švietimo institucijų įsitraukimas kuo skubiau sprendžiant šią problemą.
Norėtume atkreipti dėmesį, kad vaiko teisė į mokslą – viena pagrindinių vaiko teisių, todėl labai svarbu, kad dėl minimos susiklosčiusios situacijos nenukentėtų pats vaikas. Be abejonės, suprantamas tėvų lūkestis, jog vaikas mokytųsi arčiau namų, vis dėlto, tol, kol tėvai su mokyklomis bei savivaldybe sprendžia vaiko ugdymo klausimą, reikėtų užtikrinti vaiko galimybę mokytis ir vengti situacijos, kuomet vaikas praleidžia dalį mokslų metų.
Vaiko teisių gynėjai į šeimą vyksta gavę pranešimą apie galimai pažeidžiamas vaiko teises, prevenciškai šeimose nesilanko. Tad ir šiuo atveju, gavus pranešimą, kad konkrečioje šeimoje reikia pagalbos užtikrinti vieną iš svarbiausių vaiko teisių – teisę į mokslą – nedelsiant reaguotume ir susitiktume su šeima, išklausytume vaiką bei vertintume vaiko situaciją šeimoje.
Surinkę svarbią informaciją ir esant poreikiui, inicijuojame šeimai pagalbą, kurią teikia socialiniai partneriai. Visais atvejais, tame tarpe ir paaiškėjus, jog vaikas nelanko mokyklos, pirmiausiai siekiama padėti spręsti iššūkius vaikui arba šeimai, o į šį procesą įsitraukia pagalbos specialistai pagal konkrečios šeimos poreikį. Tad šeimai svarbu bendradarbiauti su pagalbą galinčiais suteikti darbuotojais ir institucijomis“, – akcentuoja specialistė.
