Šimtukininkė atskleidė visą tiesą apie lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą: išlaikė ir nė vieno kūrinio neperskaitę

Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą šimtuku išlaikiusi Pakruojo r. Linkuvos gimnazijos ugdytinė Marija Kacilevičiūtė pastebėjo spragą vertinime. Pasak jos, rašymo sistemą perkandusiam moksleiviui nesudėtinga gauti gerus balus – net ir nė vieno kūrinio neskaičiusiam. Abiturientė neslėpė nusivylimo ir savo įspūdžiais pasidalino „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“.

Pagrindinį lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą šiemet išlaikė 89,2 proc. dalyvių. Palyginus su pernai, neišlaikiusiųjų daugiau nei 1,5 proc. Tačiau šimtą balų surinko kaip niekad daug abiturientų – net 214.

Trys iš keturių rašė samprotavimo rašinį, – tokią statistiką šiomis dienomis paskelbė Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA).

Į skaičius orientuotis neverta – yra, kaip yra

Lietuvių kalbos mokytoja Ineta Žymančiūtė šiųmetės statiskos nesureikšmino, kaip ir fakto, kad šiemt yra daugiau neišlaikiusių lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino, bei to, kad šimtukus gavo rekordiškai daug moksleivių. „Šis skirtumas nieko nepasako ir neparodo. Žiūrint į procentą – skirtumai atsiranda natūraliai, svyruoja“, – įsitikinusi ji.

Panašios nuomonės laikėsi laidoje svečiavusis pedagogė Jurga Cikaitė. Kalbant apie brandos egzaminus esą į skaičius orientuotis neverta – yra, kaip yra. „Už egzamino slepiasi daugiau sisteminių dalykų: visuomenės ir viešuomenės požiūris į mokyklą, į dalyką, šeimos įsitraukimas į mokyklos gyvenimą, programų kūrimas, jų atnaujinimas, vertinimo sistema“, – vardijo ji.

Pašnekovės nuomone, sakyti, kad šimtukų už lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą abiturientai surinko daugiausiai per penkerius metus – būtų neobjektyvu, skaičiai teliudija egzamino arba programos tvarumą. „Turėtume tirti tam tikrą kriterijų rinkinį, remiantis nuoseklia ir išsamia analize. Daryti tam tikras išvadas šiandien dar yra ankstoka“, – neabejojo ji.

„Ar menas gali paveikti tikrovę?“ – šiųmetė egzamino tema, kurią rinkosi daugiausia abiturientų. Ne išimtis ir radijo laidos pašnekovė abiturientė M. Kacilevičiūtė. Ši tema merginai pasirodė plačiausia.

„Visos temos įdomios, tačiau kartu ir sunkios. Sunkios ne tik dėl to, kad siauros ar visiškai nutolusios nuo programos. Pasirinkta tema turbūt vienintelė tokia plati, kur buvo galima remtis teatro, muzikos menu, net istorija. Tai man artima. Kai pamačiau šią temą nudžiugau, nes turėjau kuo išsamiai pasiremti“, – įspūdžiais dalijosi M. Kacilevičiūtė.

Turi tilpti į egzamino rėmus, iš jų neišlįsi

Ar tikrai lituanistinio ugdymo programa atgyvenusi ir moksleiviams neaktuali, kaip priekaištauja kritikai, o šimtukus gaunantys abiturientai tiesiog prisitaiko prie programinių klišių?

„Nors visą laiką maniau, kad egzaminui išlaikyti užtenka meilės literatūrai (ačiū, mokytojai, uždegusiai šį jausmą), tačiau šį mitą sugriovė keli mano artimi pažįstami. Neskaitę nė vieno kūrinio sugebėjo surinkti 90 balų. Galbūt mūsų karta geba prisitaikyti? Visgi kuo toliau, tuo labiau esu įsitikinusi, kad neužtenka savitai argumentuoti ir samprotauti, turi sutalpinti save į egzamino rėmus, iš jų neišlįsi“, – atvirai kalbėjo Marija.

Anot jos, perkandusiam rašymo sistemą moksleiviui, nesudėtinga gauti gerą įvertinimą. „Kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų“, – nusivylimo neslėpė ji.

Remdamasis abiturientės išsakyta mintimi laidos vedėjas Marijus Gailius teiravosi pašnekovų, kaip socialinė ir politinė tikrovė veikia lietuvių kalbos ir literatūros mokymą mokykloje. Ar nekelia nuostabos išgirsti dalykai – tai normali praktika?

Slepiasi pavojaus signalas

Vadovėlių leidėjo Sauliaus Žuko manymu, čia slypi didysis pavojus. „Jei neskaitant knygų, o tik „iškalus“ ir deramai sudėliojus egzaminų taisytojams tinkamas klišes galima gauti aukštus pažymius ir atitikti tam tikrą standartą, tai jau yra ciniški veiksmai. Pats liūdniausias rezultatas viso mūsų mokymo proceso“, – konstatavo jis.

Pasak leidėjo, lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas yra vienintelis, kuriame iš tikrųjų turėtų atsiskleisti mokinio gebėjimai mąstyti, ypač – jei pasirenkamas samprotavimo rašinys: „Moksleiviui, originaliai žvelgiančiam į pasaulį turėtų būti suteikta galimybė pasireikšti.“

Su išsakyta nuomone nenorėjo sutikti I. Žymančiūtė. Anot jos, visiškai normalu, bent kartą gyvenime save sutalpinti į egzamino rėmą.

„Jei žmogus ketina studijuoti universitete, egzaminai jam turi tapti įpročiu. Gyvenime svarbu ne tik save laisvai išreikšti, bet ir atitikti tam tikrus standartus, reikalavimus. Darbdaviai neretai skundžiasi, kad su jaunais žmonėmis sunku susitarti, net ir dėl elementarių dalykų, tiek daug savyje jie turi laisvės. Mokėti įtilpti į rėmą – vertybė“, – tikino pašnekovė.

J. Cikaitė teigė nežinanti, kiek ši savybė yra svarbi, kiek pravers realiame gyvenime, tačiau prisipažino nemananti, kad egzaminas pats savaime yra blogis: „Dabar dažnai taip apibendrindama, tokia nuomonė sklando viešoje erdvėje. Blogos temos, blogos programos... Bendroje retorikoje pasigendu pasitikėjimo tuo, ką valstybė siūlo jauniems savo piliečiams.“

Tačiau ji visiškai sutiko su kitais pašnekovais – pavojus, kad abiturientai eina į egzaminą neskaitę literatūros kūrinių, greičiausiai egzistuoja.

„Mokytojas jaučia, ar paskutinių klasių moksleivis ateina perskaitęs kūrinį. Iš dalies, tai ir pedagogo atsakomybė. Taip, sunku, bet turėtų būti juntamas sąmoningas įsipareigojimas tą procesą modeliuoti taip, kad kuo mažiau tavo mokinių eitų į egzaminą neskaitę literatūros kūrinių“, – reziumavo ji.