Turiu pripažinti, kad prieš keletą mėnesių ir mano nuotaikos buvo daug optimistiškenės, o šiandien, net jeigu ir gaučiau pranešimą po valandos ar po savaitės, kad esame kviečiami mokytis vienoj ar kitoj ugdymo įstaigoj, vis tiek jau „dūšioj prikakota“, t.y. jaučiuosi apgauta valstybės.
Gyvename sostinės priemiestyje, dirbame pačiame mieste, kasdien ten važiuojame, ten mokame ir mokesčius, nes jau prieš gerus metus pradėjom aiškintis ir klausinėti greta gyvenančių žmonių, į kokias mokyklas leidžia vaikus. Tai visi, kuriems netinka greta esanti lenkų katalikų gimnazija, savo atžalas veža mokytis į Vilniaus miestą. Akivaizdu, kad problema yra didelė kaip dramblys kambary, nes visoje apylinkėje nėra valstybine kalba ugdančios įstaigos, tik visi vienaip ar kitaip tą dramblį apeina. Dauguma mums žinomų šeimų vaikų gauna mokyklas Vilniaus mieste, nes yra apdairiai priregistruoti senelių, kitų giminaičių ar tėvų draugų būstuose mieste arba tiesiog dėvi privačios mokyklos uniformą.
Vilniaus rajonas unikalus tuo, kad tris dešimtmečius jį valdė viena partija, kuri itin mėgo kiršinti čia gyvenančias tautines mažumas su vis gausiau besikraustančiais naujakuriais ir kūrė valstybę valstybėje. Ši partija dar garsėja rūpinimusi savais ir savo interesais ir, panašu, kad nuolat daugėjančių miestiečių, peržengusių rajono ribą, skaičiaus bei gausių statybų kontekste švietimo klausimą jiems pavykdavo nustumti į paribius gan sėkmingai ir gan ilgai.
Prie mūsų namų, pėsčiomis ar dviračiu pasiekiamu atstumu, išdygę ir sėkmingai veikia penki dideli prekybos centrai – du „Rimi“, vienas IKI, viena „Maxima“ ir dabar visai prie pat statomas „Lidl“. Verslas žino, kad čia yra žmonių. Aplinkiniuose, tankiai stovinčiuose namuose – bent po vieną ar kelis vaikus, o mokykla vienintelė – 1995 metais įkurta lenkų katalikų gimnazija. Vienodas švietimo prieinamumas visoje Lietuvoje? Sostinės pašonėje tikrai didelė praraja.
Taigi, žinodami, kad to, ko reikia mums, rajone prie mūsų nėra, pasekėm kitų tėvų pavyzdžiu ir gyvenamąją vietą deklaravome savo išnuomotame bute Savanorių prospekte, Vilniaus mieste, kur anksčiau gyvenome. Pildydama prašymą privalėjau nurodyti pagal teritoriją priskirtą mokyklą, nors žinojome, kad ten vaiko nevešime, nes atstumas beveik kaip į kitą miestą. Kvietimą pasirašyti sutartį gavome birželio pradžioje. Mokykla pati susisiekė, padėkojau, atsisakiau. Užpildėme naują prašymą, paminėdami artimesnėje miesto dalyje esančias mokyklas, tačiau jo būsena nepasikeitė jau beveik 3 mėnesius. Mokyklų administracijų darbuotojams atostogos? Kitiems tėvams reikia kelių mėnesių laiko nuspręsti, kur rugsėjį pirmoku/pirmoke taps jų vaikas? Kodėl tiek daug mėnesių užtrunka paskirstyti vaikus? Jeigu kiti ilgai galvoja ir gali persigalvoti net kelis mėnesius, kodėl likusieji „už brūkšnio“ sužino iki rugsėjo 1-osios likus vos kelioms dienoms?
Neseniai bendravome su rajone gyvenančia šeima, kurie čia vietiniai nuo vaikystės. Tarpusavyje jie bendrauja rusų kalba, tačiau nori, kad vaikas lankytų ne lenkišką, ne rusišką, o lietuvišką mokyklą, nes, anot jų, taip bus lengviau galvojant apie tolesnius mokslus ar ieškant darbo. Nors mokyklos prašo toli graži ne prestižinės ir ne populiariausiame mikrorajone, jie kaip ir mes laukia iki paskutinės vasaros dienos.
Žinau, kad klaviatūros riteriai sakys, jog esame patys kalti, jos atsisakėme mokyklos, kuri buvo priskirta pagal registracijos adresą, nes mokyklą gavome ir, jeigu netinka, tai mūsų pačių problema. Na, bet aš nesutinku. Tada išeina, kad prašymas yra tik fiktyvus reikalas, o savivaldybė tiesiog priskiria, kur vaikui priklauso, ir taškas. Kam tada visa ta sumaištis ir įvaizdis, kad gali rinktis, jeigu turiu rinktis iš vieno priskirto varianto? Šitas kaltės, atsakomybės primetimas patiems piliečiams (dažnai ir kitų piliečių), deja, neveda prie efektyvesnės valstybės kūrimo.
Mudu su vyru, kaip vidutines pajamas gaunantys, prieš tai iš emigracijos pinigus į šalį parvežę asmenys, valstybei kas mėnesį sumokame daugiau nei kelis tūkstančius eurų, ir aš nemanau, kad tai yra mažas indėlis bei kad patys privalome rūpintis ir vaikų švietimu, pradedant nuo darželio, baigiant universitetu. Ir dar vežioti savo išlaidomis į ten, kur paskyrė, kad ir priešingas miesto galas tai bebūtų. Aš turiu galėti nebijoti pasakyti, kur faktiškai gyvenu, nes tai yra vos vos už Vilniaus miesto ženklo ir nejausti įtampos prašydama ugdymo savo vaikams, nes tai yra elementarus, bazinis dalykas. Deja, nepažinau nė vieno būsimo pirmoko tėvo ar mamos, kurie nebūtų jautę streso tuos kelis mėnesius nuo prašymo užpildymo kovo mėnesį iki rezultatų paskelbimo ar, kaip mūsų atveju, ir kelis mėnesius po to. Tas, kas turėtų būti savaime suprantama, dažnai verčia žmones prakaituoti ir žvalgytis alternatyvų už savus pinigus.
Tačiau ar pirmos klasės ugdymo turinys iš tiesų atitinka privačių mokyklų siūlomas kainas? Ką mokykloje veiks pirmokai? Mokysis skaityti, rašyti ir skaičiuoti (tą mūsų dukra gan neblogai jau ir namuose išmoko), socializuosis su kitais vaikais ir lankys kelis būrelius, už kuriuos greičiausiai neprieštarausim mokėti papildomai? Tuo metu iš šeimos biudžeto tam reikėtų skirti studijoms universitete/kolegijoje prilygstančią sumą.
Rašau todėl, kad pykstu, ir iš pareigos, nes abejingas, atsainus piliečių požiūris į tai, kaip panaudojamas surenkamas biudžetas ar kaip per bėgančius dešimtmečius švietimo tikslas adaptuojasi prie žmonių reikmių, yra tiesus kelias į dar prastesnes viešąsias paslaugas. Mūsų tėvai dar prisimena, kaip odontologai taisydavo dantis nemokamai, o mūsų karta tokia sofistikuota, savarankiška ir išdidi, kad verčiau dar pasiskolins iš banko ir mokės už kiekvieną skiepo švirkštą poliklinikoje, nei pasakys garsiai, kad mums kažkas iš valstybės ar savivaldybės priklauso. Jaučiat, kaip normalizavom privačius darželius, nes juk savaime suprantama, kad valstybinio darželio gyvenamame rajone tiesiog nėra arba negausi, nes nesi išsiskyrusi mama su trim vaikais? Kaip darosi normalu iš ministro lūpų girdėti, kad savo elektros tiekimu (generatoriais) esant sudėtingoms situacijoms turim pasirūpinti patys?
Normalizavom privačius darželius, normalizavom mokamas odontologo ir kitas medicinines paslaugas, dabar visiškai normalizuojam pagrindinį vaikų švietimą savais pinigais, kartu žaidžiam žiurkių lenktynes, kas kur geriau pateko, ir mirkstam savo burbuluose, savo bendruomenėse, taip didindami ir taip didelę atskirtį, nors valstybės tikslas turėtų būti kaip įmanoma standartizuoti ir vienodinti švietimo prieinamumą visoje šalyje, valdininkai turėtų stengtis, kad visos mokyklos būtų geros, patrauklios, patogios ir nemokamos. Ir kad nesijaustum kaltas ar naivus, jog vis dar tikiesi, jog vaikas gaus vietą valstybinėje mokykloje.
Vilniaus savivaldybės komentaras
Mokslas iki 16 metų Lietuvoje privalomas, todėl procesas užtikrinant, kad visi vilniečiai vaikai gautų mokymosi vietas savivaldybei pavaldžiose mokyklose, yra ganėtinai ilgas, trunka visą vasarą. Procesas yra padalintas į etapus, iš kurių kiekvienas susideda iš prašymų pateikimo ir koregavimo, prašymų nagrinėjimo ir kvietimų mokytis siuntimo. Kiekvienai etapo sudedamajai daliai turi būti skirtas laikas, kad procesas vyktų sklandžiai. Kaip ir kasmet, paskutinieji priėmimo etapai yra rugpjūčio pabaigoje, konkrečiai šiemet – paskutinieji kvietimai mokytis jų iki šiol dar negavusiems tėvams siunčiami rugpjūčio 20, 26 ir 28 dienomis. Visgi didysis priėmimo į Vilniaus savivaldybės mokyklas srautas įvyksta per birželį. Šie metai ne išimtis – birželį bent vieną kvietimą mokytis savivaldybės mokykloje gavo daugiau nei 23 tūkst. mokinių, o per likusią vasaros dalį nagrinėti mažiau nei 300 prašymų.
Visuomet siekiama, kad vaikai gautų mokyklą kuo arčiau namų, todėl pirmiausia priimami mokyklai priskirtoje teritorijoje deklaruoti vaikai, vėliau, jei lieka laisvų vietų, vaikai, gyvenantys kitoms Vilniaus miesto savivaldybės mokykloms priskirtose teritorijose, o galiausiai, jei dar lieka laisvų vietų, gali būti priimti ir Vilniaus mieste nedeklaruoti vaikai. Turint galvoje, kad mokyklų pajėgumai yra riboti, priėmimo sistema yra ir turi būti orientuota pirmiausia į mieste realiai gyvenančius vaikus su Vilniuje deklaruota gyvenamąja vieta.
Atsisakyti gauto kvietimo mokytis galima, tačiau reikia suprasti, kad atsisakius kvietimo į vieną iš savivaldybės mokyklų ir teikiant prašymą iš naujo, naujas prašymas nagrinėjamas su likusiais prašymais, pagal kuriuos dar neišsiųsti kvietimai. Vadinasi, jau įsibėgėjus priėmimo procesui naujai teikiamu prašymu pretenduojama tik į po ankstesnių priėmimo etapų likusias laisvas vietas, taigi galimybės gauti vietą norimoje mokykloje yra mažesnės. Pats anksčiau gauto kvietimo atsisakymas įtakos naujo prašymo nagrinėjimui neturi.
Norite papasakoti savo istoriją ar išsakyti nuomonę? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt.
