Atsiųstame pranešime ekspertai pataria, kokių klaidų vengti mokant vaikus savarankiškumo, ir dalijasi naudingomis įžvalgomis, kurios leis jau nuo mažų dienų auginti ateities lyderius.
Privalumų – daugybė
Norimas pasiekti tikslas ir veiksmai, lydintys kelionę jo link. Tokios, anot privačių vaikų darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ugdymo vadovės Giedrės Rusteikaitės, yra pagrindinės kiekvienos asmenybės ugdymo sudedamosios. Todėl, jos teigimu, esminė šio proceso dalis yra mažųjų savarankiškumo mokymas.
„Norėdamas tobulėti, kiekvienas vaikas ar suaugęs žmogus turi gebėti spręsti konfliktus. Taip pat – mokėti patirti nusivylimus ir nesėkmes. Dėl to jau nuo mažų dienų svarbu suprasti, kad sėkmė aplanko tuos, kurie stengiasi, nepasiduoda, yra atkaklūs ir siekia savo tikslo visais būdais. Nesvarbu, ką vaikai nori padaryti – patys pasiimti maisto, užsirišti batus ar perskaityti knygą. Kiekvienas net mažiausiais tikslas, kurį mokome išsikelti ir atkakliai bei kryptingai jo siekti, jau yra laimėjimas. Suaugusiesiems – galbūt nedidelis, tačiau vaikams – reikšmingas asmeninio augimo šuolis“, – akcentuoja G. Rusteikaitė.
Todėl, ugdymo specialistės nuomone, išmokus savarankiškumo, galima pradėti atsakingai bei laiku atlikti pateiktas užduotis. Tai ypač svarbu švietimo procesui. Tačiau, pasak G. Rusteikaitės, savarankiški vaikai yra pastebimai pranašesni ir kasdieniame gyvenime.
„Jie drąsiau priima sprendimus, susidoroja su kylančiomis problemomis. Kartu – turi tvirtą savo nuomonę, moka pastarąją taikliai argumentuoti. Tokie vaikai ir supranta pasekmes už daromus veiksmus, todėl stengiasi elgtis apgalvotai, racionaliai, taip numatydami, kas gali įvykti priešingu atveju. Savarankiškumas taip pat yra vėlesnis gebėjimas atsiriboti nuo per didelės priklausomybės tėvams, būdas išvengti destruktyvių asmeninių santykių. Tokie vaikai užaugę sėkmingai prisitaiko prie pasikeitusių aplinkybių, lengviau mezga naujus ryšius“, – apie ankstyvo savarankiškumo ugdymo privalumus kalba ekspertė.
Privalu leisti klysti
Nors savarankiškumo ugdymo nauda – akivaizdi, ne visi tėvai gali žinoti, koks laikas to mokyti savo atžalas yra pats tinkamiausiais. Todėl Šeimos terapijos centro gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė-psichoterapeutė Aušra Dovydaitytė sako: pradėti reiktų jau nuo ankstyvos kūdikystės.
„Dar pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais svarbu pamatyti jo siunčiamus signalus, sukurti tokią dienotvarkę, kuri atlieptų individualius poreikius. Tėvai turi būti šalia, kai vaikas pradeda pažinti pojūčius, tokius kaip alkis, nuovargis, kiti pamatiniai fiziniai poreikiai. Jei tai padaryti pavyksta, kūdikiai pradeda jaustis saugūs, pasitiki greta esančiais suaugusiaisiais. Tuomet jie tampa saugia vieta, nuo kurios prasideda pasaulio tyrinėjimas, autonomijos ir savarankiškumo formavimasis. Vėliau kūdikis ieško naujų potyrių, tačiau, patenkinęs savo smalsumą, gali grįžti pas tėvus. Ten jam saugu ir ši aplinka neverčia nerimauti“, – pasakoja A. Dovydaitytė.
Visgi psichologė pastebi – jeigu šiame raidos etape kūdikis vengia tyrinėti aplinką, yra nuolat neramus, verksmingas ir prašosi ant rankų, tai yra pirmasis įspėjimo signalas. Jis, tikina A. Dovydaitytė, rodo, kad vaiko savarankiškumo įgūdis pradeda formuotis ne visai tinkama linkme, todėl reiktų užbėgti galimoms neigiamoms pasekmėms ateityje, kurios, tikėtina, atsilieps pradėjus lankyti ugdymo įstaigą.
„Dėl to svarbu, kad mažiesiems net ir paaugus tėvai susitaikytų su situacijomis, kai jų atžalos, leidus atlikti net mažas kasdienes užduotis, vis bando, patiria nesėkmes, nusimena ar supyksta. Suprantama, į puodelį bandytas įpilti pienas, kuris atsiduria ant stalo, gali suaugusiuosius suerzinti, kadangi streso lygis dabar aukštas, toleravimo riba netvarkai kritusi. Tačiau puldami viską daryti už vaikus, tėvai slopina pirmuosius savarankiškumo norus“, – teigia psichologė.
Būtina atkreipti dėmesį į vaikų sėkmę
Psichologės pastebimi nederami tėvų veiksmai ugdant vaikų savarankiškumą yra dalis vengtinos kasdienės praktikos, kuri trukdo pasiekti norimą rezultatą. Todėl G. Rusteikaitė priduria – didžiausios suaugusiųjų klaidos daromos tuomet, kai iš mažųjų tikimasi daugiau, nei jie gali pagal savo amžių. Anot ugdymo specialistės, tėvams būtina atsižvelgti į realius mažųjų gebėjimus ir neužkelti savo atžaloms per didelių lūkesčių naštos.
„Tuomet vaikai vis rečiau patiria sėkmę atlikdami vienas ar kitas užduotis, o toks nusivylimas mažina motyvaciją, norą stengtis, imtis savarankiškų sprendimų. Taip rezultatas tampa atvirkštinis. Puikiai suprantama, kad tėvai nori, jog trimetis apsirengtų per penkias minutes. Tačiau, jeigu to padaryti nepavyksta, suaugusieji imasi vaiką rengti patys, atimdami iš jo gebėjimo pojūtį. Verčiau derėtų atkreipti dėmesį į sėkmę, pastarąja pasidžiaugti, o ne skubėti viską padaryti patiems arba rodyti klaidas“, – pabrėžia G. Rusteikaitė.
Todėl vaiko raginimas elgtis greitai ir teisingai, perdėtas skubinimas gali turėti neigiamą efektą. Taip mažieji pradeda jausti nerimą, įtampą, ima priešintis. Ne veltui G. Rusteikaitės teigimu, ugdant vaikų savarankiškumą, tam reiktų skirti daugiau laiko nei įprastai.
„Vertėtų paskatinti tikėjimą, kad viskas pavyks. Sakyti, kad vaiku tikime, siūlyti pabandyti darkart, motyvuoti, kad jis tai daryti sugeba. Galima sutarti, kiek kartų atlikti užduotis mažieji bandys savarankiškai, o kada jau padės tėvai. Tada, išgirdus vaikų dvejones, kad nepavyksta, dar kartą dera priminti apie susitarimą“, – pataria ugdymo specialistė.
Ugdo asmenybės brandą
Patarimais, kaip ugdyti vaikų savarankiškumą, dalijasi ir A. Dovydaitytė. Anot pašnekovės, daug naudos suteikia dienotvarkės sudarymas. Psichologė sako – vaikai, žinodami, kaip atrodys jų diena, būna jau iš anksto pasiruošę prisiimti atsakomybes. Todėl nuolatinei dienotvarkei kartojantis mažieji išmoksta numatyti, kas jų laukia. Taip vaikai suplanuoja ir sprendimus.
„Dar vienas svarbus savarankiškumo ugdymo būdas – duoti galimybę rinktis. Vaikai turėtų patys spręsti, ką rengsis, kokius žaidimus žais. Tai jokiu būdu nereiškia, kad mažieji turi visišką laisvę. Pasirinkimą vertėtų apriboti dviem, trimis pasiūlymais. Tuo tarpu matydami, kad užduotis vaikui – per sunki, tėvai galėtų jos neatlikti visos, bet imtis pastarąją palengvinti. Svarbu prisiminti – susidurdami su iššūkiais, bet savo jėgomis sunkumus įveikdami, mažieji išmoksta tvarkytis su nusivylimu, ugdo gerus problemų sprendimo įgūdžius. Todėl tėvams reiktų girti ne galutinį rezultatą, o įdėtas pastangas“, – pažymi A. Dovydaitytė.
Su tuo sutinka ir G. Rusteikaitė. Anot jos, ši praktika ypač pasiteisina tiek kasdieniame šeimos gyvenime, tiek vystant kryptingą ugdymo procesą.