– Gintare, turite sukaupusi nemažai patirties, sakykite, kaip parinkti savo vaikui labiausiai tinkančią stovyklą? Į ką turėtų atsižvelgti tėvai?
– Sakyčiau, kad renkantis stovyklą, svarbu iš esmės suprasti, kokia tai yra stovykla. Turiu omenyje tai, kad kai kurie tėvai ir vaikai tikisi, jog čia lauks tik linksmybės, pramogos, vadovai džiugins ir lepins, tačiau taip yra toli gražu ne visose stovyklose. Kai pradedi prašyti vaikų laikytis susitarimų, disciplinos, tvarkos, imi kalbėtis apie atsakomybę, jie pasimeta, būna nepatenkinti.
Pas mus stovyklose daug nuotykių, daug patyrimų, bet čia mokomės ir tylos. Galime laukti pusvalandį, valandą, kol visa grupė nutils. Po kokių trijų dienų, nereikia net dešimties minučių, nes visi jau supranta, kad kitaip nepradėsime veiklos. Pas mus nėra išimčių, ta pati taisyklė galioja visiems. Dirbame su emociniu intelektu, emocijų pažinimu, draugyste. Draugystė taip pat yra raumuo, kuris turi būti nuolatos treniruojamas.
Leidžiamės į 80–100 km. žygius! Žinoma, su vaikais eina patyrę vadovai, kurie gerai žino, kaip grupę vesti ir rūpinasi vaikų gerove.
Tėveliams iš karto pasakome, kad pas mus nėra lengva ir kiekvieno apsisprendimo reikalas, kokių patirčių jie nori savo vaikams ir kokios vertybės jiems svarbios.
– Nuo kokio amžiaus vaikams patartina vykti į stovyklas su nakvyne?
– Paprastai tėvai patys mato, kai vaikas yra pasiruošęs. Stovyklas skirstome į skirtas 1–5, 5–8, 9–12 klasių vaikams. Kuomet manęs klausia, ar galima atvežti priešmokyklinuką, sakau tėvams, jeigu vaikas dar nėra pasiruošęs atsiskirti nuo šeimos, tai ta stovykla gali tapti traumuojančia patirtimi. Todėl patariu labai gerai pagalvoti.
Žinoma, yra vaikų, kurie būdami vos šešių metų yra savarankiškesni nei ketvirtos klasės mokinys.
Organizuojame stovyklas mamoms ir dukroms, tėčiams ir sūnums. Tokiais atvejais vaikai atvažiuoja kartu su tėvais, susipažįsta su aplinka, vadovais ir tada kitais metais drąsiau vyksta vieni.
Būna, kad vaikai atvažiuoja vieni, galvodami, kad yra pasiruošę, bet supranta, kad taip nėra. Kitaip tariant, pasitaiko visko.
– Kaip sakote, pasitaiko visko: kaip gi tėvai turėtų reaguoti į prašymą parsivežti iš stovyklos nepasibaigus numatytam laikui? Dėl kokių priežasčių vaikai dažniausiai prašosi namo?
– Išleidžiant vaiką į stovyklą, labai patarčiau nesakyti frazės: „Jei bus sunku, skambink, aš tave pasiimsiu.“
Vietoje to reikėtų sakyti, jog suprantate, kad gali būti sunku, kad kartais yra nepatogu daryti naujus dalykus, priimti pokyčius, bet tai išeis į gera. Svarbu rodyti kuo daugiau pasitikėjimo vaiku, pastiprinti, padrąsinti, kad jis sugebės susitvarkyti su iškilusiais sunkumais. Mat, kai vaiką tėveliai pasiima stovyklai įpusėjus, formuojasi mąstymas: „Jeigu man pasidarys sunku bet kuriuo gyvenimo momentu, mane išgelbės“. Iš esmės žmogui tai nėra naudinga.
Šiandien mūsų stovyklose negalima naudotis išmaniaisiais telefonais. Prieš šešis metus, kai dar vaikai kasdien skambindavo tėveliams, visos mūsų auksinės girios pušys būdavo palaistytos ašarėlėmis, nes natūraliai kiekvienas vaikas, išgirdęs mamos balsą, gali pradėti ir dažniausiai pradeda raudoti. Net ir po skaniausios vakarienės kalba, kad nepavalgė, o po geriausios dienos ima sakyti, kad stovykla yra katastrofa. Tuomet vadovai puldavo visų glostyti ir raminti – tarsi vaikai jau prisitaikė prie buvimo stovykloje, priprato ir vėl viskas iš naujo.
Taigi, kartą susėdome su tėvais apsitarti, o viena mama ir sako, kad gal visai nereikia tų telefonų. Šis sprendimas pasiteisino.
Apie priežastis, kartais suaugusiems jos būna sunkiai suvokiamos. Pavyzdžiui, vienas berniukas pradėjo prašytis namo, pasikalbėjus su juo paaiškėjo, kad jis nerimavo, jog iki stovyklos pabaigos neužteks švarių drabužių. Kai pasakiau, kad išskalbsime, noras važiuoti namo iš karto išgaravo.
– Ar „Whatansu“ stovyklų programos planuojamos pagal kokią nors metodiką? Iš esmės noriu paklausti, kokiu pagrindu vaikams parenkamos veiklos?
– Daugiausia dėmesio skiriame vadinamajai D. Kolbo metodikai, mokymuisi per patirtį. Kiekviena patirtis lydima refleksijos. Procesas maždaug toks: patiriu, reflektuoju, o tada kažką savo elgesyje keičiu.
Pavyzdžiui, paprasčiausias žaidimas „Vėjas neša tuos, kurie...“. Kuomet vedėjas sako žodžius: „Vėjas neša tuos, kurie... šiandien valėsi dantis“ tie vaikai, kurie valėsi atsistoja ir ima bėgioti, ieškodami vietos, kur atsisėsti.
„Valėsi dantis“, žinoma, yra paprastas pasakymas, kalbantis apie higieną, tačiau galima pabaigti sakinį tokiais žodžiais kaip: „jaučiasi vienišas“, „yra patyręs patyčias“ ir pan.
Po žaidimo vyksta aptarimas-refleksija, kuomet vadovas pasako, ką pastebėjo, ką vieni ar kiti dalykai reiškia, kaip spręsti tam tikras problemas. Žaidimas iš pirmo žvilgsnio yra paprastas, bet jame daug prasmės ir naudos, pavyzdžiui, vaikai ne tik sužino daugiau apie savo jausmus, bet jis ir suartina, ir skatina sakyti tiesą.
Apskritai, mūsų filosofija yra ne kalbėti, o veikti. Didelė dalis programos atsiranda, kai mes susipažįstame su savo stovyklautojais. Kokia kryptimi dirbsime, suprantame tuomet, kai juos pamatome. Nes vienos veiklos tam tikroms grupėms gali būti visiškai netinkamos ir priešingai – kitiems tobulos.
Neturėti lūkesčių yra gerai, nes, kai vaikai žino, pavyzdžiui, kad trečiadienį vyks žygis, tai trečiadienį visiems, žiūrėk, pradeda skaudėti pilvus, kojas, rankas... Jie iš anksto prisikuria istorijų, kaip žygio metu bus sunku ir neleidžia sau jo iš tiesų patirti.
– Kaip vaikas jausis stovykloje, manau, daug priklauso nuo vadovo. Kokius vadovus/-es vaikai mėgsta labiausiai? Kokie bruožai čia reikalingiausi?
– Vaikai labiausiai mėgsta tuos vadovus, kurie sako tiesą ir laikosi duoto žodžio. Jiems yra be galo svarbu, kad štai šitas suaugęs žmogus mane girdi ir kaip pasakė, taip padarė. Kai pas mus vyksta vadovų mokymai, akcentuojame – jei jau pasakei vaikui, taip ir turi daryti. Dar labai svarbu, kad vadovas mėgtų žaisti ir pats norėtų mokytis iš vaikų, būtų atviras patirtims.
Kitas dalykas, asmeninės vertybės. Tarkime, kad taptumei vadovu mūsų stovyklose turi propaguoti blaivumą – ne tik stovykloje, bet ir už jos ribų.
– Gintare, kokie mūsų vaikai šiandien palyginti su tais, kurie atvažiuodavo prieš 5 metus? Ar pastebite ryškesnių pokyčių, kalbant apie charakterį, įpročius, gebėjimus ir pan.?
– Žmonės kalba apie kartų skirtumus, kad skirtingų kartų atstovai tarpusavyje nesusikalba, bet iš tiesų esminės temos–problemos, pavyzdžiui, meilė, draugystė, žmogiškumas, drąsa ir pan. tokios universalios, jog buvo aktualios ir prieš šimtus metų ir dabar.
Jei klausiate, ar mūsų vaikai dabar labiau išlepinti nei prieš keletą metų, nepasakyčiau. Visokių būdavo ir anksčiau, ir dabar. Stengiamės, kad vaikai į vadovą nežiūrėtų kaip į „aptarnaujantį personalą“. Mums atrodo, kad suprasdami, kas yra žmogiškumas jie tampa daug laimingesni, gražesni ir pilnatviškesni.
Tiesa, pastebėjau karantino atneštus pokyčius. Vienas dalykas – vaikams tapo labai sunku atsiskirti nuo tėvų. Praėjus kokioms dviems valandoms po išvykimo, jau imdavo verkti, kad baisu, nesaugu ir jie nori namo. Man tai buvo labai keista, nes dažniausiai tokias emocijas vaikai parodo antrą-trečią dieną, kuomet įpusėjame stovyklavimą. Tai yra normali buvimo stovykloje praktika – tiesiog „užauga“, tos ašarėlės.
Kitas dalykas, ką pastebėjau šiemet jau ne stovyklose, bet važinėdama po mokyklas, yra didžiulė apatija. Kai kuriose klasėse nežinau, ką turėdavai „išsitraukti iš savo lagaminėlio“, kad jie į tave bent pažiūrėtų. Skaudu matyti, kad vaikai taip nieko nenori, kad jiems taip vienodai.
Kompiuterinis pasaulis toks artimas, koks tolimas žmogiškas ryšys. Klasiokai „dzin“, viskas „dzin“, yra tik „aš“ virtualiame pasaulyje. Tad dabar, labiau nei kada nors anksčiau, vaikams reikalinga mūsų – suaugusiųjų: tėvų, mokytojų, stovyklų vadovų, trenerių, psichologų – pagalba, atida, dėmesingumas. Nes kas, jei ne mes, įkvėps jiems motyvacijos mokytis, džiaugsmo veikti ir patirti, troškimo megzti santykius ir draugauti?