„Head&Shoulders“ užsakymu 2024 m. birželio mėn. „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos duomenimis, daugiau nei trečdalis (35 proc.) apklaustųjų brendimo laikotarpiu (11–17 m.) patyrė patyčias, o du trečdaliai (69 proc.) jų pagalbos nesikreipė, rašoma pranešime spaudai.
Kreiptis pagalbos nemato prasmės
Vaikų linijos psichologė dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė pastebi, kad vaikai neieško pagalbos, kai patyčios yra normalizuojamos arba vieną kartą pranešę apie netinkamą elgesį, nesulaukia grįžtamojo ryšio.
„Kai susiduriama su patyčių ar žeminančio elgesio atveju, svarbu tai pamatyti ir įvardinti, nenuneigti „na, jie tik žaidžia“, „nagi, čia tik berniukai, jie taip elgiasi“, „nesąmonė, argi mergaitė tave, tokį berną, nuskriaustų“. Kai netinkamas elgesys normalizuojamas, vaiku nepasitikima, jeigu vaikas mano, kad pagalba nepadės, o gal ir pakenks, tai jis apie tai daugiau ir nekalba. Kai kuriose mokyklose yra „patyčių dėžutės“, kur vaikai gali anonimiškai pranešti apie žeminantį elgesį. Vis dėlto, dažnai šios dėžutės neveikia, nes vaikai nesulaukia grįžtamojo ryšio. Nėra komunikacinės kultūros ir supratimo, kad vaikams svarbu gauti atsakymus ir sulaukti suaugusiųjų reakcijos „aš mačiau, tai, kas įvyko, yra rimta ir mes apie tai kalbėkime“, – pasakoja psichologė.
Pasak jos, dažnai vaikai susiduria ir su suaugusiųjų bejėgiškumu, todėl tvarkosi su situacija savais resursais ir neieško pagalbos iš suaugusiųjų.
„Kai vaikai supranta, kad suaugęs yra bejėgis padėti, tai ir vaikai jaučiasi bejėgiai. Dažnai suaugusieji nežino, kaip padėti, sakydami „na, bet aš nieko negaliu padėti“ arba „bet aš jau su tuo vaiku kalbėjau, ką padarysi, jis toks yra, jis taip elgiasi“. Vis dėlto, suaugęs mokykloje turi didesnę galią ir turėtų atrasti prasmę nors ir mažuose pasikartojančiuose veiksmuose. Dažna suaugusiųjų klaida, kai nustojama veikti, nes nebematoma prasmės. Bet kalbant apie patyčias yra tam tikri žingsniai arba reagavimo būdai, kuriuos būtina nuosekliai kartoti tol, kol vaikas supranta, kad čia yra riba, kurios jis negali peržengti“, – sako J. S. Jasiulionė.
Patyčias patiria ir iš suaugusiųjų
Vaikų linijos savanoriai konsultantai pastebi, kad vis dar daug vaikų žeminantį elgesį patiria iš bendraamžių, suaugusiųjų, o kartais net ir artimiausių žmonių, kurie neretai nesupranta, kad jų elgesys žeidžia. Tyrimas parodė, kad absoliuti dauguma (85 proc.) patyčias patyrė iš bendraamžių moksleivių, beveik pusė (40 proc.) – iš vyresnių moksleivių, o 15 proc. – iš mokytojų.
Dažnai mokytojai susiduria su situacijomis, kuriose jie nežino, kaip elgtis arba nesupranta, kad jų pasakytas žodis gali skaudinti vaikus. Labai svarbu, kad mokytojai būtų išgirsti, neliktų vieniši, paremtų vienas kitą, aiškiai žinotų, kaip elgtis ir kur ieškoti pagalbos, jeigu susiduria su situacija, kai vaikas patiria žeminantį elgesį.
Vaikų linija mokyklose ne vienerius metus įgyvendino prevencinę patyčių programą, tačiau J. S. Jasiulionė pastebi, kad kai kuriose mokyklose šios programos neranda vietos ir joms reikia pastiprinimo.
„Prevencinės patyčių programos reikalauja nuolatinio dėmesio, visos mokyklos bendruomenės įsitraukimo, o tai mokyklų darbuotojams kelia papildomų iššūkių. Trumpesni praktiniai mokymai, tokie, kaip vykdome kampanijos „Suremkime pečius“ metu, papildo prevencinės programos užsiėmimus ir prisitaiko prie konkrečios mokyklos realybės, mokytojai jaučiasi sustiprėję, galintys drąsiau reaguoti“, – pasakoja psichologė.
Svarbu įgalinti mokytojus reaguoti į patyčias
Praėjusiais metais paramos kampanijos „Suremkime pečius“ metu Vaikų linijos mokymuose dalyvavo per 430 mokytojų iš įvairių Lietuvos mokyklų. J. S. Jasiulionė džiaugiasi, kad mokytojai aktyviai diskutavo apie konkrečius patyčių atvejus, kėlė klausimus ir dalinosi su grupe, kaip jie elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje.
„Šie mokymai nebuvo tik teoriniai. Kas yra patyčios jau daugelis žino ir tik apie tai kalbėti tikrai nėra poreikio. Mokymuose dalyvavę mokytojai džiaugėsi galimybe susėsti kartu ir peržiūrėti konkrečius atvejus, pasidalinti savo patirtimi, pamatyti, kad tas pačias situacijas, netinkamo elgesio modelius mokytojai įvertina ir reaguoja skirtingai ir pasimokyti vieniems iš kitų“, – dalinasi mokymų įspūdžiais J. S. Jasiulionė.
Pasak jos, mokymuose mokytojai galėjo kelti klausimus dėl jiems gerai atpažįstamų situacijų, saugioje erdvėje pasidalinti patirtimi, tyrinėti, kodėl vienokie ar kitokie reagavimo būdai padeda ar nepadeda, kuo jie pavojingi, kodėl reaguojant į žeminantį elgesį negalima naudoti ironijos ar sarkazmo, nes tai daugeliui vaikų gali nuskambėti kaip žeminantis elgesys.
Mokytojai, tėvai ir mokyklos specialistai bendradarbiaudami kartu gali sukurti saugesnę aplinką paaugliams, užkirsti kelią patyčioms ir suteikti pagalbą.
