Tikėjimą, kad pavyks, sustiprino mokymai
Ilgus metus dirbusi mokykloje, o paskui vadovavusi valstybiniam lopšeliui-darželiui Tauragėje, L. Gudavičienė jautėsi išpildžiusi visas profesines svajones, rašoma pranešime spaudai. Tik po septynerių darbo metų suprato, kad vis lanko idėja į darželio gyvenimą įvesti daugiau lauko. Sritis buvo nauja, trūko žinių, bet Lietuvoje jau būrėsi lauko ugdymą taikančios bendruomenės. Pedagogai ir tėvai, pasisėmę idėjų suaugusiųjų švietimo bazės „Lauko akademija“ mokymuose, kūrė privačius lauko darželius Kaune, Utenoje, Klaipėdoje.
„Stebėdama vaikus mačiau, kas jiems geriausia – laisvas žaidimas lauke. Aš pati vaikystėje buvau basakojė vienkiemio mergaitė, ir tas laisvės pojūtis bei spalvingi, šilti vaikystės prisiminimai vis iškildavo kaip nuostabiai gražus paveikslas“, – pasakoja tauragiškė.
Ji vis bandė įtikinti darželio bendruomenę, kaip vaikams svarbu ugdytis lauke, tačiau netrukus suprato, kad surasti bendrą matymo tašką su beveik trijų šimtų vaikų tėvais nepavyks. Susirinkimuose tėvai dažnai linkčiojo: taip, mes už lauką. Tik kaskart, pradėjus lyti, pridurdavo: bet gal kitą kartą?
Nenorėdama paleisti svajonės, L. Gudavičienė pradėjo ieškoti bendraminčių, lankytis lauko ir miško darželiuose, atrado „Lauko darželį“ Vilniuje. Idėja vaikus lavinti gamtoje dar labiau sužavėjo. Tuo metu „Lauko darželis“ pradėjo organizuoti „Lauko akademijos“ kursus norintiems praktiškai išbandyti, kaip vaikus ugdyti lauke. Baigusi juos, įgavo drąsos ruoštis savo darželio įkūrimui.
„Po mokymų buvo lengviau numatyti darželio kūrimo žingsnius, sustiprėjo pasitikėjimas savimi ir tikėjimas, kad pavyks. Po metų atsisakiau direktorės pareigų ir įkūrėme Tauragės vaikų darželį „Debesų vaikai“, – pradžią prisimena pedagogė.
Didžiausiu įveiktu iššūkiu, pasak jos, tapo asmeninis apsisprendimas atsisakyti to, kas žinoma, ir nerti į nežinomus vandenis. Nauja veikla neramino artimuosius. „Jie palaikė, baiminosi, bet palaikė. Mano jau pilnametė dukra puikiai suvokė, ką mama susiruošė daryti. Kai labai reikėjo pagalbos, net pasiėmė dvi savaites atostogų ir padėjo man darbuotis darželyje“, – sako L. Gudavičienė.
Ji ir pati puikiai suprato, kad regione sumanymas įkurti privatų, o dar netradicinį, darželį – gerokai rizikingesnis. Tačiau įžvalgiai numatė, kad šiame technologijų amžiuje ir mažuose miestuose laisvalaikis lauke darosi retesnis. Todėl vienos šeimos suka galvas, kaip vaikus sudominti lauku, o kitos, jau atradusios savų būdų, ieško alternatyvių ugdymo įstaigų, kuriose vaikai mažiau laiko leistų patalpose.
„Tėvai ir mokytojai dažnai skundžiasi, kad lauke šalta arba nėra ką veikti. Aš manau priešingai – lauke galima smagiai leisti laiką. Gamta gali būti labai gera mokytoja vaikams“, – sako pirmą šalyje „Lauko darželį“, o paskui ir „Lauko mokyklą“, atvėręs vilnietis Žilvinas Karpis.
Jam ne kartą teko lankyti besikuriančius lauko darželius visoje Lietuvoje, konsultuoti ir padėti jų steigėjams pritaikyti pirmuosiuose „Lauko akademijos“ seminaruose gautą patirtį. L. Gudavičienė sako, kad svarbios buvo ne vien žinios, bet ir palaikymas, pasidalinimas idėjomis. Tuo labiau, kad lauko darželių kūrėjų mąstymas panašus.
L. Gudavičienė įsitikinusi, kad vaikams reikia kuo mažiau žaislų, kurie turi tik vieną funkciją. „Mano požiūrį pastiprino nesena situacija mūsų darželyje. Vienas berniukas atsinešė visą krepšelį medinių spalvotų vaisių, uogų, čiulpinukų muliažų. Vaikai puolė žaisti, tačiau čia pat ir pyktis: sunku pasidalinti. Kilo chaosas. Emocijoms nurimus pastebėjome, kad žaislai mėtosi, o vaikai vėl grįžo prie žaidimo, pakeisdami muliažus kaštonais, gilėmis, kriauklėmis ar akmenukais. Kam tie muliažai, kai vaikai kasdien gali matyti ir liesti natūralius produktus namie, darželyje, parduotuvėje, turguje ir kitur“, – vaizdžiai apie kitokį požiūrį į lavinimą kalba alternatyvaus darželio vadovė.
Žygiai, miegas lauke, uogos iš miško
Darželio Tauragėje ritmas sukasi savaitės dienų ir gamtos ciklu. „Bent valandai į lauką einame bet kokiu oru“, – pasakoja L. Gudavičienė.
Vienas didžiausių pliusų tas, kad darželis yra užmiestyje. Auklėtojai su vaikais apeina kaimynus, apžiūri jų sodus, daržus, šunis, vištas, ūkio techniką. Draugiški kaimynai kartais pakviečia užeiti į kiemą vynuogių, obuolių ar saldainių. Už darželio tvoros net karvutė ganosi. Darželinukų negąsdina atstumai: jie nukeliauja iki upės Jūros, kartą per dvi savaites į didįjį miško žygį išsiruošia net mažiausieji – dvimetinukai.
„Lauke vaikai žaidžia laisvus žaidimus: lipa, kabo ant virvės, šokinėja, stato, ridenasi, ypač mėgstamas smėlio kalnas ir visi žaidimai su smėliu bei vandeniu. Nuo laisvo žaidimo neatsiejamas ir ugdymasis: jis vyksta kiekvieną akimirką – čia boružė, drugelis, sraigė, šliužas, vikšras, žiogas ar varlytė. O dar paukščiai! Gausybė inkilų – seniau veikusios mokyklos palikimas. Ir stebėti, ir skaičiuoti, ir mokytis atpažinti, ir laidoti yra ką. Didžiausi darbai ir eksperimentai vyksta mūsų pačių įrengtame darže. Populiarumo rekordas priklauso rūgštynėms, nes morkų ir pomidorų reikia ilgai laukti, jie greitai baigiasi. Kaip sakoma, šitie vaikai žinos, iš kur atsiranda bulvės“, – natūraliai ateinančias veiklas, tampančias puikiu lavinimo procesu, gali neatsikvėpdama vardinti darželio įkūrėja.
Darželis užsiaugina vaistažolių – ramunėlių, mėtų, čiobrelių, medetkų, šalavijų, levandų. Vaikai mokosi susidžiovinti jų arbatai, o artimiausiame miške randa aviečių, mėlynių, bruknių. Buvimas gamtoje juos keičia. Vaikai netgi tampa jautresni garsams: iš karto atskiria praūžiančio lėktuvo, tolumoje dundančio traukinio garsus, išmoksta suprasti garso greitį, nustatyti atstumus. Mokosi rūšiuoti šiukšles, natūralias darželio atliekas kompostuoja. Tiek lauke, tiek viduje užsiima joga.
„Lauko akademijoje“ – ir žinios, kaip rengti vaikus bet kokiu oru
Į dažną klausimą, ar įvairiais orais į lauką einantys vaikai nesušąla, „Debesų vaikų“ vadovė turi ką atsakyti. Pasirodo, darželinukai puikiai jaučia, kada jiems šalta, tada pasiprašo pirštinių, šalikų ar dar vieno sluoksnio drabužių. Žinoma, įgudusi auklėtojų akis iškart pastebi, ar vaikas jaučiasi komfortiškai. Valdyti lauke supančios aplinkos rizikas, tinkamai apsirengti bet kokiu oru ji su kolegomis mokėsi ir „Lauko akademijoje“. Lavinti vaikus akademijoje mokoma per keturias stichijas – ugnį, žemę, orą, vandenį, ir penktąjį elementą – technologijas. Keturių stichijų ugdymą taiko ir Tauragės lauko darželis.
„Buvimas lauke išlaisvina vaikus visomis prasmėmis. Veikimo laisvė, pasirinkimų laisvė, emocijų paleidimo laisvė – tiesus kelias į sveikatą ir laimingą vaikystę“, – įsitikinusi L. Gudavičienė.
Vis dėlto tam, kad įrodytų tokio ugdymo privalumus, jai teko įveikti nemažai iššūkių. Darželiui susirado suremontuotas ir veiklai pritaikytas patalpas. Tačiau to nepakako gauti higienos pasą. Visuomenės sveikatos biuras viską vertino papunkčiui, kaip nurodyta higienos normoje.
„Jeigu būtume išpildę visus higienos normos reikalavimus, tuomet darželis taptų tokiu pat, kaip valstybinis. Tad pasirinkome likti be higienos paso. Džiaugiuosi, kad nuo gegužės mėnesio lauko darželiai galės būti įteisinti“, – sako lauko darželio vadovė, teisinių lauko darželio veikimo principų pasisėmusi „Lauko akademijos“ kursuose.
Pradėjusi kurti naują darželį, tauragiškė taip tikėjo savo veikla, kad net sunkiausiomis akimirkomis neketino visko mesti. Tačiau kitiems, degantiems idėja regionuose atidaryti lauko darželius, sėkmės receptais nesižarsto, puikiai žinodama, kad tai, kas tinka vienu atveju, nebūtinai pasiteisins kitoje vietoje ir situacijoje.
„Mano manymu, svarbu asmeninis pasiryžimas ir bendraminčių komanda. Nebijokite kritikos, nekreipkite dėmesio į gandus ir apkalbas, nesistenkite nieko paneigti ar įrodinėti, kad yra kitaip. Klaidų išvengti neįmanoma, nereikia dėl to krimstis. Kiekviena klaida yra nauja galimybė. Galiu tik padrąsinti: jeigu turite svajonę, imkitės veiksmų ir judėkite link jos. Nebijokite paprašyti pagalbos. Nebijokite konkurencijos. Aš dažnai sakau: vietos po saule užteks visiems“, – drąsina neįprastų sprendimų nepabijojusi tauragiškė.