Apie vaikų savarankiškumo ugdymą pasakoja Karalienės Mortos mokyklos socialinė pedagogė, Vaiko gerovės komandos narė Daiva Griškevičiūtė.
Mes, suaugusieji, kartais mėgstame prisiimame atsakomybę už vaiką ir imame, pvz:
• tvarkyti mokyklinį stalą už vaiką (nes atrodo, kad dulkių iki galo tikrai nenuvalys arba sudės netvarkingai daiktus);
• išrinkti ir sudėti drabužius rytdienai į mokyklą;
• sudėti reikalingus daiktus į kuprinę;
• suruošti užkandėlę į mokyklą;
• išspręsti konfliktą už vaiką su klasioku mokykloje (nes juk turime apsaugoti savo vaiką nuo sunkių jausmų, pats gali nesugebėti, per daug jautru, privalau apginti, juk tokia mano pareiga);
• pasakyti už vaiką kas nemalonu, ko tikisi iš kito konkrečioje situacijoje (nes vaikui nedrąsu tą padaryti, nesugebės);
• ir daugelį kitų situacijų...
Kaip reaguoti, jei panašios mintys aplanko ir jus?
1. Sustokite ir atsitraukite.
2. Įvardinkite patys sau kaip ir ką jaučiate (baimę, nerimą, rūpestį, bejėgiškumą, nepasitikėjimą, nuovargį ir t.t.) ir pasidalinkite tuo su kitu suaugusiuoju.
3. Kelkite sau klausimus: ar tikrai noriu savo veiksmais ar žodžiais, nesąmoningai ir netiesiogiai nusiųsti žinutę savo vaikui, kad ji / jis to negebės padaryti?
Nesuteikdami vaikui galimybės klysti, spręsti, siūlyti savo sprendimų, tvarkytis, atlikti pačiam ir prisiimdami bei patys atlikdami vaiko atsakomybes, nesąmoningai nusiunčiam vaikui žinutę, kad ji / jis negeba.
Ar tikrai noriu už ją/jį tai atlikti visą laiką?
Įgūdžiams ugdytis reikia galimybių: leisti klysti, mokytis, bandyti iš naujo, nuoseklios praktikos, refleksijos, laiko.
Ką renkuosi – slopinti ar kelti savo vaiko savivertę? Kaip galiu padėti jau šioje situacijoje leisti mokytis būti savarankiškesne/iu?
Jei atsakomybė, kurią turi atlikti vaikas, vis tik jums atrodo per didelė, duokite mažesnę atsakomybę, įtraukite vaiką į procesą. Nes savarankiškumo formavimas turi įtakos asmenybės formavimuisi ir savivertei ilgalaikėje perspektyvoje.
Patarimai, kaip galite vaiką įgalinti, kelti pasitikėjimą savimi:
• leiskite klysti ir bandyti iš naujo, paskatinkite;
• leiskite eksperimentuoti, atrasti, sukurti;
• padrąsinkite ir stebėkite vaiko pastangas (net ir labai minimalias) atlikti darbus savarankiškai, spręsti situacijas;
• mokykite ir skatinkite vaiką išsakyti ir priimti įvairius iškilusius jausmus;
• leiskite pačiam vaikui siūlyti ir atrasti sprendimus;
• klauskite nuomonės, diskutuokite;
• gerbkite ir jauskite vaiko ribas;
• leiskite vaikui mokytis iš konfliktų, socialinių situacijų, nesėkmių ir neturėkite lūkesčio, kad nemalonios situacijos nesikartos arba jūs gebėsite nuo to apsaugoti. Jūsų užduotis ne spręsti už vaiką, o formuoti įgūdį ir įgalinti patį vaiką spręsti. Žinoma, jei patiriamos patyčios, tuomet būtina informuoti suaugusį.
Visuomet aptarkite ir modeliuokite situaciją kartu su vaiku – ramiai išklausykite vaiką ir paklauskite kaip jaučiasi, o prireikus padėkite įvardinti emocijas, atreaguokite (reaguokite ramiai, nerodykite susijaudinimo ir nepulkite aiškintis su kito vaiko tėvais).
Situaciją modeliuokite klausdami. Ką darei? Kaip manai, ką reikėjo daryti? O kaip tuo metu dar galėjai reaguoti? Kaip galėtum pasielgti kitą kartą, jei situacija pasikartos? Ar pasakei, kaip jautiesi ir ko tikiesi? Kaip manai, kaip kitas vaikas jautėsi šioje situacijoje? Jei nepavyko susitarti, ar pasakei suaugusiam? Paskatinkite vaiką viską papasakoti detaliai – tai drąsos, tvirtumo, atsakomybės pavyzdys.
Suteikite šansą vaikams mokytis, klysti, bandyti iš naujo, nespręskite, neatlikite už juos. Skatinkite ir siųskite žinutę, kad vaikas gali. Tik nuo mūsų veiksmų ir žodžių priklauso, kokią žinutę nusiųsime savo vaikui – tu gali ar tu nesugebi. Rinkimės atsakingai.