– Papasakokite, kaip kilo idėja rašyti tokią knygą?
– Ši idėja yra labai sena ir kilo tada, kai mano dukros buvo dar mažos. Dabar jos abi studentės – prabėgo nemažai laiko. Kaip visi vaikai turi savo mėgstamiausius gyvūnus, mano dukters tokiu tapo ruonis. Kadangi mes kiekvieną vasarą aplankydavome Lietuvos jūrų muziejų, ten juos pamatė ir susižavėjo. O kai domisi vaikas, domisi ir mama. Mačiau, kad jie iš tiesų labai smagūs gyvūnai: linksmi, smalsūs, bendraujantys. Vokiškai jie net vadinami jūrų šunimis. Tuo metu ieškojome knygučių apie ruonius, bet neradome. Jų iki šiol nėra. Tada ir kilo mintis parašyti pačiai. Bet susidūriau su problema – informacijos trūkumu. Gali enciklopedijoje rasti trumpą pastraipą, bet tik tiek. Pradėjau rašyti, bet viskas nugulė į stalčių ilgiems metams. Ilgainiui Klaipėdoje atsirado draugų, kurie padėjo susipažinti su jūrų muziejaus biologu Arūnu Grušu. Papasakojau jam knygos idėją, jis pritarė ir tiek pripasakojo apie ruonius, kad galėčiau dar vieną knygą parašyti. Ir nepaisant to, kad tai yra pasaka, viskas, kas aprašyta, yra tiesa.
– Kokio amžiaus vaikams yra skirta ši knyga?
– Knygą taikiau pradinukams. Tiems, kurie jau moka skaityti, bet dar nėra tokie suaugę, kad skaitytų apie Harį Poterį. Kai knygą nusiunčiau leidyklai, leidėjai pasakė, kad iš tiesų trūksta tokių knygų, kurios būtų ne tik pramoginės, bet ir pažintinės.
– Supažindinate vaikus ne tik su ruonių populiacija, bet ir ekologinėmis problemomis, tiesa?
– Aš manau, kad mūsų vaikų, anūkų pečius užguls tos ekologinės bėdos ir jiems teks jas spręsti. O tam, kad gelbėtume gamtą, pirmiausia reikia ją pažinti. Todėl labai tikiuosi, kad bent mažą akmenuką į tą mūrą su šia knyga įdėsiu. Nors tai nėra knyga apie ekologiją. Tik pabandžiau apie ją užsiminti. Negalima vaikams viso to baisumo ant pečių užkrauti, bet jie turi suvokti, kad viskas nėra gerai.
– Kaip manote, koks kiekvieno tėčio ar mamos indėlis galėtų būti to geresnio pasaulio link?
– Pirma mintis, kuri man kyla, yra duoti gerą pavyzdį vaikams. Nes vaikai mus kartoja. Bet yra ir kitas momentas – vaikams augant, tėvai turėtų įsiklausyti į tai, ką jie sako ir keisti įpročius. Tarkime, mūsų šeimoje, šiukšlių rūšiavimas prasidėjo tada, kada vaikai apie tai mokėsi mokykloje. Grįžo namo ir pasakė, kad reikia rūšiuoti.
– Minėjote, kad knygą įkvėpė dukra. Kaip šiandien ji įvertino kūrinį?
– Gerai. Aš manau, kad vaikai, kurie domisi gamta, truputį kitaip žiūri į pasaulį. Jei tu vaikystėje turėjai mylimiausią gyvūną, pavyzdžiui, ruonį ar kokį kitą, tai jau mažų mažiausiai nepirksi kailinių iš jų kailio. Nes, pavyzdžiui, Kanadoje tie maži balti, ką tik gimę ruoniukai-pūkuotukai yra žudomi būtent dėl kailinių, kurie yra laikomi didelės prabangos dalyku. Jei vaikai turi savo mylimiausius gyvūnus, jie jau kitaip žiūrės į tuos kailinius.
– Šiandien vaikai apskritai mažai laiko leidžia gamtoje. Kokį čia sprendimą matytumėte?
– Nėra vieno sprendimo, bet pastebiu, kad mieste kyla tas judėjimas už grįžimą atgal į gamtą. Bent jau taip atrodo, žiūrint į jaunus žmones. Jie nori pabėgti iš miesto, pabūti gamtoje, o vaikai eis pasui juos. Jei tėvai neturi tokios galimybės, gal galima leisti vaiką į kokią stovyklą, nes jam reikia pažinti gamtą, reikia žinoti tuos elementarius dalykus, apie kuriuos tėvai kartais net ir nesusimąsto, kad gal jų vaikas nežino, iš kur atsiranda pienas, sviestas, mėsa. Kartais užtenka gamtoje tiesiog pabūti.
– Turite ateičiai kokių nors idėjų imti kitą gyvūnų rūšį ir aprašyti ją knygoje?
– Negalėčiau labai tiksliai prižadėti, nes nežinau, kaip ši knyga patiks vaikams. Tai yra pirmoji mano knyga vaikams. Visiškai naujas man formatas. Jei matysiu, kad tos knygos reikia, rašysiu toliau. Gal tai bus tie patys ruoniai, bet keliaus į kitą jūrą, gal bus kiti jūros gyvūnai.
– Pirmoji jūsų knyga vaikams. Kokie didžiausi iššūkiai buvo ją rašant?
– Buvo toks vienas juokingas momentas. Kai pradėjau rašyti, sau pasakiau, kad nenaudosiu jokių mažybinių žodelių, nes tai yra knyga protingiems vaikams. Ir man atrodė, kad parašiau tekstą tokį, koks tiktų net ir suaugusiesiems. Pirmą dalį daviau paskaityti savo pusseserei, kuri yra pradinių klasių mokytoja. Ji perskaičiusi man pasakė: „Išmesk visus mažybinius žodžius“. Vieninteliai žodžiai, kuriuos palikau su mažybine priesaga, buvo „ruoniukai“, nes tai reiškė ruonius–jauniklius.
– Ką dar netikėto sužinojote iš ruonių gyvenimo?
– Man viskas buvo labai įdomu ir netikėta. Ruoniai yra labai įdomūs gyvūnai. Pavyzdžiui, iki tol maniau, kad jie miega tik sausumoje, bet, pasirodo, kad ne. Jie lygiai taip pat sėkmingai gali miegoti vandens paviršiuje. Be to, ruoniai yra labai judrūs, ypač tie Baltijos pilkieji. Jie gali pusryčiauti Švedijoje, o pietauti Latvijoje. Jiems atstumas nesudaro jokių problemų. Jų gyvenimas dabar yra toks judrus, nes žuvies nėra daug ir jos reikia ieškoti. Kai jos randa, pavalgo, gali gulėti pilvus išvertę.
– Kokie pavojai tyko ruonių, jei ir toliau žmogus negalvos apie ekologiją?
– Išnykimas. Buvo toks laikas po mūsų chemijos revoliucijos, kai mokslininkams atrodė, kad ruoniai išnyks, nes populiacija buvo sumažėjusi iki kritinės ribos, bet paskui atsistatė. Dabar nėra jų kritinis skaičius, bet, kaip mokslininkai sako, jūroje kažkas darosi. Ir mes kalbame ne tik apie ruonius. Gamtoje viskas susiję. Ir jei jūroje situacija blogės, kada nors turėsime mirusią jūrą. Čia toks liūdniausias scenarijus, bet tikiu, kad iki jo neprieisime.