Ribos – tai lyg kelrodė, parodanti vaikui kryptį. Tiksliau, tai paaiškinimas, kaip elgiamės ir bendraujame, kokiu būdu funkcionuoja pasaulis. Ribos vaikui sukuria saugumo jausmą ir galimybę pasitikėti juo supančia aplinka, suaugusiais. Plačiau apie ribų formavimą ir taisykles pasakoja „Vaikystės sodo“ psichologės: Gerda Ajauskienė, Inga Budraitienė, Lina Juozapavičiūtė, Ustina Fedkovič.
Dažnai ribos asocijuojasi su draudimais ir griežtu bendravimo būdu, tačiau ribos yra būtinos kiekvieno žmogaus gyvenime jau nuo pat mažens. Kai žinome, kas galima, o kas ne, jaučiamės ramūs ir saugūs. Ribos skiriasi nuo taisyklių tuo, kad taisyklės mums padeda suprasti, kokiu būdu mes elgiamės. Tuo tarpu ribos apibrėžia, koks elgesys, bendravimas yra saugus ir priimtinas, o koks – ne. Tinkamai nubrėžtos ribos skatina tyrinėti pasaulį saugiai ir išnaudoti savo kūrybiškumą. Svarbu ne tik pačios ribos, tačiau ir kaip jos brėžiamos.
Brėžiant ribas reikia atkreipti dėmesį į šiuos principus:
- Pagarba vaikui. Savaime suprantama, kad turime stabdyti nesaugų vaiko elgesį, bet galime tai daryti pagarbiai. Pavyzdžiui, vaikas šaukia, nemaloniai bendrauja su tėvais. Ką tokioje situacijoje galėtų padaryti tėvai? Brėžiant ribą galėtų sustabdyti pokalbį ir įvardinti, kad toks bendravimas yra nemalonus. Priminti, kad bendraujame švelniu balsu, o šaukti galime miške. Nurodyti, kad tėvai pokalbį galės pratęsti, kai vaikų kalbėjimo tonas bus tinkamas. Pasekmė būtų siekiamo pokalbio nutraukimas iki tada, kol vaikas pakoreguos elgesį.
- Ramybės išlaikymas. Kas įvyksta, kai reagavimas būna kitoks nei aukščiau įvardintoje situacijoje? Mama analogiškoje situacijoje galėjo pasakyti: „Nustok šaukti, man skauda galvą!”. Vaikas susieja šauksmą su skaudančia mamos galva. Būdamas darželyje vaikas šaukia, kadangi nėra mamos, kuriai skaudėtų galvą. Formuodami ribą turime „eiti paskui vaiką“, o ne vadovautis savo emocijomis.
- Pozityvi kalba. Pozityviai bendraudami su vaiku galime nubrėžti aiškias ribas. Jeigu vaikas nuolat girdi žodžius „ne“, „negalima“, jis nežino, ką galima daryti, ir toliau tenkindamas savo smalsumą ieško įdomios veiklos, o tėvelius neretai pradeda varginti nuolatinis draudimas. Vietoj draudimų, geriau iškarto pasakyti, ką vaikui daryti galima ir kokio elgesio iš jo tikimasi. Vietoj to, kad sakytume vaikui „ant sienų piešti negalima“, naudingiau būtų pasakyti „mes piešiame ant popieriaus“. Svarbu ribas brėžti kalbant pozityviai, t.y. visada akcentuojant ko norime, o ne atvirkščiai.
- Pozityvus dėmesys. Dažnai netinkamas vaikų elgesys susilaukia daug daugiau dėmesio nei tinkamas jų elgesys, kuris dažnai suvokiamas, kaip savaime suprantamas. Dėmesio poreikis vaikams yra labai svarbus, ir nesvarbu ar dėmesys teigiamas ar neigiamas, jis vis tiek veiks vaikų elgesio motyvaciją. Vaikams esant šalia patariama pasidžiaugti tinkamu vaikų elgesiu, o kalbėtis apie netinkamą vaikų elgesį yra geriau vaikams negirdint. Tai, apie ką jus vaikas girdi dažnai kalbant, jam pačiam pasidaro labai svarbu. Taigi jeigu vaikas dažnai girdi tėvelius kabant apie tinkamą jo elgesį, tai jam pasidaro svarbu.
- Suaugusiųjų pavyzdys. Dažnai vaikai elgiasi ne taip, kaip jiems elgtis sako tėveliai, tačiau taip, kaip elgiasi patys tėveliai. Prieš nustatydami vaikui ribas, pasvarstykite, ar patys tų ribų neperžengiate. Pavyzdžiui, norite, kad vaikas nežaistų su kompiuteriu, bet jums patiems praleidžiant daug laiko prie kompiuterio, bus sunku įtikinti vaiką, kad jis su kompiuteriu žaisti negali.
Taip pat kalbant apie ribų taikymą svarbu pakalbėti ir apie pasekmes. Pasekmės yra taikomos, kai vaikai peržengia sutartas ribas, paaiškinant, kodėl nustatytos ribos buvo svarbios. Dažnai elgesio pasekmės yra painiojamos su baudimu, tačiau tai yra skirtingi metodai. Paprastai, bausmės yra taikomos spontaniškai, kai tėvai (ar kiti suaugusieji) yra apimti pykčio, nuovargio po dienos ar pan. Patys vaikai bausmes linkę suprasti kaip neteisingas ir jiems gali sukelti pykčio, nuoskaudos, kaltės jausmus. Todėl vaikai po patirtos bausmės nėra linkę koreguoti savo elgesio. Priešingai nei bausmės, elgesio pasekmės yra iš anksto numatyti būdai, kaip elgtis pasireiškus netinkamam vaiko elgesiui. Elgesio pasekmės moko vaiką atsakomybės, savikontrolės, o patys vaikai jas linkę priimti kaip labiau teisingas. Galima išskirti dvi elgesio pasekmių rūšis: tos, kurios atsiranda natūraliai po vaiko poelgio, pvz., išpylus sriubą ant žemės, sriubos nebelieka; vaikui piešiant kreidele ir smarkiai ją spaudžiant kreidelė sulūžta. Kitos pasekmės yra tokios, kurias pritaiko tėvai (ar kiti suaugusieji) vaikui netinkamai pasielgus, pvz., vaikui žaidžiant su sriuba, ji yra paimama; vaikui kreidele piešiant ant antklodės, kreidelė yra padedama į kitą vietą.
Taikant elgesio pasekmes galima išskirti tris žingsnius, kurių patartina laikytis. Pirmiausiai, vaikui pasielgus netinkamai paaiškinkite, kuo šis elgesys yra netinkamas ir paprašykite to nebedaryti, pvz.: „prašau nemėtyti sausainių, nes bus nešvarus automobilis“. Vaikui tęsiant netinkamą elgesį vėl aiškiai įvardinkite, ką netinkamo vaikas padarė ir informuokite apie elgesio pasekmes, jei toks elgesys pasikartos, pvz.: „prašau nemėtyti sausainių, nes bus nešvari mašina. Jeigu toliau mėtysi sausainius, man teks juos paimti“. Vaikui toliau pakartojus šį elgesį, reikia įgyvendinti numatytas pasekmes. Pavyzdžiui, sustabdyti mašiną bei paimti sausainius iš vaiko. Suprantama, ramiai įgyvendinti šiuos žingsnius gali būti sudėtinga (ypatingai jei iki šiol taikėte kitokius būdus), gali būti sunku ramiai išsakyti savo prašymą ir įgyvendinti, ką pasakėte. Tačiau svarbu stebėti save, bandyti praktikuoti ir, paprastai, ilgainiui tėvams tampa natūralu taikyti šį metodą, o vaikams taip pat darosi lengviau suprasti, ko iš jų tikimasi ir koks elgesys yra tinkamas, o koks – ne.
Yra keletas principų, kurie svarbūs parenkant pasekmes. Svarbu su vaikais elgesio pasekmes aptarti iš anksto, jos turi būti aiškios ir žinomos jums, ir vaikams. Vaikui elgiantis netinkamai, jums belieka priminti, kokio tinkamo elgesio tikitės ir kokios, priešingu atveju, pasekmės yra sutartos. Taip paliekate teisę vaikui rinktis bei perduodate jam atsakomybę. Elgesio pasekmę pritaikykite iškart po netinkamo vaiko elgesio tam, kad vaikas susietų ir geriau suprastų, kurį elgesį reikia koreguoti. Taip pat pritaikant pasekmes svarbu kalbėti trumpai, nesiveliant į diskusijas. Iš kitos pusės, visada vertinga atsižvelgti į vaiko amžių bei netinkamo elgesio pobūdį bei pritaikyti proporcingą, susijusią su vaiko elgesiu pasekmę. Kad ir kokius būdus taikytumėte, naudingiausia yra tai, kad tęstumėte juos nuosekliai. Pasekmės vaikams padeda mokytis tinkamo elgesio, tačiau ne iš karto, o suvokiant savo elgesio pasekmes, prisiimant atsakomybę už jas ir sąmoningai pasirenkant elgesio būdus. O tam prireikia laiko ir pastangų.
Apibendrinant, ribų ir pasekmių taikymas gali būti naudingas tiek vaikams, tiek tėvams. Ribos padeda vaikams geriau pažinti juos supantį pasaulį, žinoti, ko jie gali tikėtis, o tėvams padeda lengviau susitarti su vaikais, bendradarbiauti. Tėvai taikydami ribas, naudodami pozityvią kalbą, ne tik išsakydami nurodymus ir taisykles, tačiau išklausydami vaiką, sriprina tarpusavio ryšį, vaiko pasitikėjimą pačiu savimi, atsakomybės už savo veiksmus jausmą, savarankiškumą. Tad nors ribų taikymas gali pareikalauti iš tėvų kantrybės ir stiprybės, jas naudoti tikrai verta ir naudinga.