Valstybinės ir privačios mokyklos: ekspertai išdėstė, kuo iš tiesų jos skiriasi

Privati mokykla ar valstybinė? Renkantis, kokiai mokyklai patikėti vaikų mokymą, dažnas iš tėvų mintyse pergalvoja abiejų privalumus ir trūkumus. Neretai nuo privačių mokyklų atgraso kaina, nors ir manoma, kad privačioje mokykloje vaiko laukia šiuolaikiškesnė ir saugesnė aplinka. Tačiau kaip yra iš tikrųjų?

Daugiau dėmesio mokiniui – už ne visiems prieinamą kainą

Lietuvos nevalstybinių bendrojo ugdymo įstaigų asociacijos prezidentė ir vienos iš pirmųjų privačių mokyklų „Saulės“ gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė prisimena, kad pirmosios nevalstybinės mokyklos Lietuvoje pradėjo kurtis dar 1993–1994 metais.

„Jos pradėjo kurtis, nes situacija buvo gana sunki valstybinėse mokyklose. Iki to laiko nebuvo įmanoma išvykti, o kai žmonės pradėjo keliauti ir matyti, kas vyksta užsienyje, atsirado nauji visuomenės poreikiai – užsienio kalbų, informacinių technologijų. Valstybinės mokyklos nėra tokios lanksčios – kol atsiranda pinigai, kol pakeičiamas ugdymo planas. Nevalstybinės mokyklos į naujus visuomenės poreikius reagavo labai greitai“, – aiškina I. Baranauskienė.

Kita vertus, nevalstybinių mokyklų kūrimosi Lietuvoje laikais, į jas dar ilgai buvo žiūrima nepatikliai. I. Baranauskienės teigimu, tokių mokyklų pripažinimui ir įvertinimui įgyti prireikė maždaug 20 metų. Ir nors šiandien tiek valstybinės, tiek privačios mokyklos atlieka tą pačią funkciją – įgyvendina valstybinę ugdymo programą parengiant mokinius tiems patiems egzaminams – pašnekovė pažymi, kad čia panašumai ir baigiasi.

„Pagrindinis privačių mokyklų skirtumas, lyginant su valstybinėmis, yra mažesnis mokinių skaičius, leidžiantis kasdien matyti kiekvieną mokinį ir individualizuoti mokymo turinį pagal jo gebėjimus, kuriantis saugesnę aplinką nuo patyčių. Ugdymo turinys yra turtingesnis, šiuolaikiškesnis ir labiau atliepiantis ateities poreikius. Tėvams mokant už mokslą ir turint finansų, mokykla gali sau leisti tokius papildomus dalykus kaip robotika, užsienio kalbos, inžinerija, šachmatai“, – vardija I. Baranauskienė.

Renkantis tarp valstybinių ir nevalstybinių mokyklų, dažnai tėvams padeda apsispręsti ir finansinis aspektas. Kadangi mėnesio įmoka dažnoje privačioje mokykloje beveik tokia pat, kaip ir šalyje mokamas vidutinis mėnesio darbo užmokestis, dažnam tokia kaina yra neįkandama.

„Gali būti nuo 700–800 eurų už mėnesį, gali būti 400 eurų už mėnesį. Gimnazijos natūraliai yra brangesnės, nes jose naudojama daugiau priemonių. Pradinėse kainos dažniau siekia 300–400 eurų. Kai kuriose mokyklose į kainą įeina ir maitinimas“, – komentuoja I. Baranauskienė.

Vis dėlto, esama aplinkybių, kuriomis kaina gali būti mažesnė. Pašnekovė įvardija, jog neretai nuolaidos taikomos daugiavaikėms šeimoms, vaikams, kuriuos augina tik vienas iš tėvų. Privačiose mokyklose gali būti skiriamos ir stipendijos, užtikrinančios, kad geriausiais balais besimokančių vaikų mokslas tėvams kainuotų arti nulio.

I. Baranauskienės manymu, mokslas nevalstybinėse mokyklose galėtų būti prieinamas ir mažesnes pajamas gaunantiems tėvams, jei savivaldybės mokykloms skirtų patalpas panaudos teise. Anot jos, kainą privačiose mokyklose dažnai išpučia nuomos mokestis.

„Kitas dalykas – konstituciškai mes suprantame, kad mokymas ir gydymas yra nemokami. Tai reiškia, kad tam tikra biudžeto dalis skiriama kiekvienam gimusiam žmogui. Vaikas, eidamas į valstybinę mokyklą gauna ir ūkio lėšas, ir krepšelį, ir mokymo lėšas pilnai, bet jeigu eina į nevalstybinę, sau priklausančios biudžeto dalies nebegauna. O turėtų gauti“, – teigia I. Baranauskienė.

Geros reputacijos mokyklos dažniau gauna naudos iš konkurencijos

Pasak VDU Švietimo akademijos Edukologijos tyrimų instituto vadovės prof. dr. Vilmos Žydžiūnaitės, švietimas visų pirma yra būdas mokyti vaikus įgūdžių, kurių jiems prireiks suaugus, norint susirasti gerą darbą ir gerai gyventi. Tačiau švietimas taip pat turi platesnę socialinę ir ekonominę naudą asmenims, šeimoms ir visuomenei.

„Diskusijos apie valstybines ir privačias mokyklas gali tęstis amžinybę. Daugelis mano, kad privačios mokyklos yra geresnės nei valstybinės, bet ar tai tiesa?“, – kelia klausimą ji.

V. Žydžiūnaitės teigimu, pagrindinis skirtumas tarp valstybinių ir privačių mokyklų kyla dėl jų finansavimo ir administravimo. Kaip rodo pavadinimai, valstybines mokyklas administruoja ir finansuoja valstybė / nacionalinė vyriausybė, o privačias mokyklas visiškai arba iš dalies finansuoja mokinių tėvai ir administruoja privati įstaiga.

Kalbėdama apie tai, kas lemia mokyklos pasirinkimą, nepriklausomai nuo to, ar ji privati, ar valstybinė, visų pirma profesorė išskiria mokyklos reputaciją.

„Pastarojo dešimtmečio tyrimai apie privačių ir valstybinių mokyklų konkurenciją atskleidžia, kad geros reputacijos mokyklos dažniau gauna naudos iš konkurencijos, nes dėl geros reputacijos gali padidėti vietų toje mokykloje paklausa ir mokykla gali pasirinkti mokinius, nesvarbu – privati, ar valstybinė. Tačiau valstybinių mokyklų vadovai yra labiau riboti savo veiksmuose, o privačių mokyklų vadovai yra savarankiškesni ir geriau sugeba suderinti mokyklos orientaciją ir mokinių šeimų idėjas“, – teigia V. Žydžiūnaitė.

Profesorė priduria, kad netrūksta tyrimų, kuriuose teigiama, kad viešasis sektorius yra mažiau efektyvus nei privatus. Anot jos, ankstyvieji tyrimai nuo 1982 metų atskleidžia, kad privačios mokyklos veikia geriau nei valstybinės, tačiau naujausių tyrimų rezultatai skiriasi nuo pirmųjų.

„Tyrimų rezultatai pateikia kelias priežastis, paaiškinančias žemesnį efektyvumą viešajame sektoriuje apskritai ir ypač valstybinėse mokyklose. Šios teorijos paprastai grindžiamos prielaida, kad vyriausybės biurokratija gali kontroliuoti gamybą dėl to, kad trūksta informacijos apie išlaidas ir rezultatus arba egzistuoja alternatyvaus viešųjų paslaugų šaltinio nebuvimas“, – sako V. Žydžiūnaitė.

Dar vienas svarbus profesorės išskiriamas argumentas – vyriausybės agentūros nesijaudina dėl bankroto, o daugumai paslaugų konkurencija yra menka arba visai jos nėra. Taigi, viešajam sektoriui nereikia nerimauti dėl išlaidų ar verslo praradimo dėl neefektyvaus viešųjų paslaugų teikimo. Be to, konkurencijos trūkumas reiškia, kad nėra lengvo būdo palyginti efektyvumo lygius.

„Argumentas, kad privačių mokyklų konkurencija pagerins valstybinių mokyklų veiklos kokybę, grindžiamas ekonomine teorija, kad konkurencija verčia neefektyvias pelno siekiančias įmones gerinti savo veiklą arba patirti ekonominių nuostolių, dėl kurių jos galiausiai bus nutrauktos. Išplečiant šią teoriją į valstybines mokyklas, paprastai daroma prielaida, kad valstybinių mokyklų mokytojai ir administratoriai yra susirūpinę dėl mokinių praradimo, nes, pavyzdžiui, tai gali reikšti pajamų ar darbo vietų praradimą, nes visuomenės parama mažėja“, – teigia profesorė.

Vis dėlto, ji tęsia, jog pasaulio mastu vykdomi švietimo ekonomikos, vadybos ir politikos tyrimai nuo 1995 m. atskleidžia, jog nėra empirinių įrodymų, pagrindžiančių nuostatą, jog valstybinių ir privačių mokyklų konkurencija gerina valstybinių mokyklų veiklą. „Tai yra atsakymas, kodėl krepšelių sistema valstybiniame švietime, nesvarbu, koks lygmuo, nėra efektyvi“, – sako V. Žydžiūnaitė.

Mokyklų reitinguose privačios gimnazijos kyla aukštyn

Nacionalinis gimnazijų reitingas ir tarptautinės moksleivių pasiekimų tyrimas rodo, kad savivaldybių ir valstybinės mokyklos pradeda atsilikti nuo privačių mokyklų. Tokią išvadą šių metų gegužę kertu su geriausių šalies bendrojo ugdymo mokyklų reitingu skelbusio žurnalo „Reitingai“ vyr. redaktorius Gintaras Sarafinas komentuoja, kad tai dar nereiškia, kad visos privačios mokyklos yra pranašesnės.

„Nereikia sakyti, kad visos privačios mokyklos yra fantastiškai klestinčios. Išsiskiria tik gimnazijos, kurios turi ilgą istoriją ir gerą reputaciją. Metai iš metų jos turėjo problemų ir sunkumų, bet dabar sugebėjo iškilti. O į valstybines mokyklas ateina labai daug mokinių – 30 vaikų klasėje sunkiau išmokyti, nei 14“, – sako G. Sarafinas.

Jis pastebi, kad gimnazijas paprasta reitinguoti pagal stojamųjų egzaminų rezultatus, o štai palyginti pradinių mokyklų ir progimnazijų rezultatus – sudėtingesnė užduotis. Kadangi dauguma jų kūrėsi pastaraisiais 5 metais, jas vertinti anksti.

„Kalbant apie pradines mokyklas ir progimnazijas, vaizdas yra visiškai kitoks. Jei pažiūrėtume į privačių mokyklų, ne gimnazijų, o žemesnių, tinklapius, matytumėte mažai objektyvios informacijos. Įdėta daug savireklamos triukų – pas mus tokia programa, tiek vaikų, mes labiau linkstame į humanistinį ar demokratinį ugdymą. Pridėta burtažodžių, bet nėra rezultatų. Ir čia atsiranda toks trūkumas: matai, kad jos viešina šeimoms tai, kas joms patogu. Todėl negaliu tvirtinti, kad privačios progimnazijos ir pradinės mokyklos lenkia valstybines mokyklas“, – sako G. Sarafinas.

Priežasčių, kodėl privačios gimnazijos reitinguose kopia į viršų lyginant su valstybinėmis, jis mato ne vieną. Visų pirma, pokytis kyla ir iš to, kad dalis privačių gimnazijų turi ilgą istoriją, per kurią, anot G. Sarafino, jos „susistygavo ir pradėjo veikti kaip laikrodžiai“.

„Vilniaus „Saulės“ gimnazija, Klaipėdos licėjus, Kretingos Pranciškonų licėjus ar Marijampolės Šv. Cecilijos gimnazija – šios gimnazijos stiprios, nes jų istorija ilga. Jose mokosi palyginti nedaug mokinių, todėl jie gauna individualizuotą dėmesį ir konsultacijas. Siūlomos įvairios galimybės, jaunuoliai gauna papildomas pamokas. Jie gali prisikviesti geresnių mokytojų, nes moka trečdaliu didesnes algas, negu valstybinėse mokyklose. Kartu jie keliasi tikslą būti akademiškai stipriais, todėl atsisveikina su mokytis nenorinčiais mokiniais“, – priežastis vardija G. Sarafinas.

Ieško būdų valstybinėms mokykloms pasitempti

Švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėjo Dainoro Luko teigimu, nevalstybinės mokyklos gali papildyti valstybines mokyklas keliais aspektais.

„Nevalstybinės mokyklos dažniausiai renka papildomus mokesčius iš mokinių tėvų ir tai gali sudaryti sąlygas tenkinti įvairesnius, išskirtinius mokinių poreikius, sudaryti mažesnes klases, įsigyti geresnės mokymo įrangos bei kitų priemonių ir siūlyti mokiniams platesnį papildomąjį ugdymą. Nevalstybinėms mokykloms lengviau specializuotis ir daugiau dėmesio skirti specifinių gebėjimų ugdymui“, – teigia jis.

Vienu pagrindinių skirtumų jis įvardija nevalstybinių mokyklų laisvę organizuoti mokyklos ir žmogiškųjų išteklių valdymą.

„Nevalstybinės mokyklos pačios pasirenka vadovus ir mokytojus, gali žymiai paprasčiau atleisti nekompetentingus darbuotojus, taip pat turi daugiau galimybių skatinti mokytojus. Nevalstybinės mokyklos kuria konkurenciją švietimo sistemoje ir skatina valstybines mokyklas dirbti geriau, o tai didina visos švietimo sistemos veiksmingumą“, – sako Švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėjas.

Pirmosios privačios mokyklos pradėjo rastis atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Šiuo metu jų yra 75, jose mokosi 17,2 tūkst. mokinių. Pasak D. Luko, tai rodo, kad privačias mokyklas gali sau leisti rinktis vis daugiau Lietuvos gyventojų.

„Todėl itin reikšminga tampa ir ministerijos parengta „Tūkstantmečio mokyklų“ programa, kurios tikslas yra mažinti ugdymo skirtumus tarp skirtingų mokyklų, tarp mokyklų miestuose ir regionuose. Ši programa padės pasitempti valstybinėms mokykloms. Jose bus sudarytos geresnės sąlygos įvairių poreikių turintiems vaikams“, – teigia D. Lukas.