Kodėl taip atsitiko ir ką nedelsiant daryti jau dabar? Čia paliesiu ne tik narkotikų, bet ir seksualinio švietimo temas, nes jos yra tampriai susijusios, o Lietuvoje šiais klausimais situacija prasta.
Esmę šiuo klausimu sudaro supresuotas ir rezervuotas lietuviškas mentalitetas, dėl ko nukenčia edukavimas ir švietimas. Jūs klykiate, kiek daug paauglių nėštumų ir kiek daug jų užsiima nesaugiu seksu, bet tai yra prasto, o tiksliau – neegzistuojančio seksualinio švietimo pasekmė. Tokiam švietimui aršiai priešinatės teigdami, kad nekalti jūsų vaikai bus mokomi sekso. Krikščioniška pseudokultūra ir čia metą savo šešėlį – netgi tarp brandžių suaugusių seksas laikomas gėda, tabu, draudžiamu vaisiumi. Tuo metu bent kiek dalykuose besiorientuojantys asmenys jau seniai suvokę, kad draudžiamas vaisius saldesnis, ir reikia edukuoti, lavinti, šviesti, o ne bausti.
Lygiai ta pati situacija yra su narkotikais.
Žinote, kas yra juokinga ir net truputį graudu? Protingesni paaugliai labiau susigaudo šiuose reikaluose už suaugusiuosius. Štai anądien įsijungiau nacionalinį transliuotoją ir užtaikiau pažiūrėti reportažą apie šešiolikmetį Aleksą Bartkų. Vaikinas konkrečiai vardino, ką Lietuvai daryti: „Turime tris problemas dabartinėje mokykloje, kurios neišspręstos per 30 nepriklausomybės metų. Tai yra patriotinis ugdymas, lytinis švietimas ir narkotikai, alkoholis bei rūkalai. (...) Jeigu tylėsime, sakysime, kad nėra gėjų, nėra lesbiečių, nėra LGBT, jeigu sakysime, kad nėra narkotikų, ir manysime, kad jeigu mes nesakome savo vaikui, jei išgirs, jam nebus įdomu, na, ne.“
Aš visiškai sutinku su Aleksu. Pagarba jam už tokį brandų požiūrį, lyg ne Lietuvoje būtų augintas. Tokio tipo žmonės turi būti sprendimų priėmėjai ir normų laužytojai, o ne seni nuobezdos, kažką mykiantys apie teorijas ir neturintys jokių praktinių sugebėjimų.
Mergaitės auginamos neurotiškų ir savo seksualumo bei moters kūno fiziologijos besigėdijančių motinų, kurios tyliai tarpusavy šnabždasi „susirgau“, turėdamos galvoje natūralų kiekvienai sveikai vaisingo amžiaus moteriai vykstantį reiškinį – menstruacijas ir tuo epitetu paversdamos jas liga, negalavimu. Netoli pasislinkom nuo laikų, kai menstruacijų metu moterį pašalindavo į užribį iki kol ši neišsikraujuodavo, nes kraujuojanti buvo laikoma nešvaria. Mano kartai nežmoniškai pasisekė, nes mes augome su kultiniu devintojo dešimtmečio žurnalu „Panelė“, kurios redaktorė Jurga Baltrukonytė pirmoji suprato, kad edukacija sekso tematika būtina, ir mes mokykloje springdami skaitydavome Vaivos Eringytės raudonąjį puslapį. Šiais laikais tokia šauklė ir mergaičių vedlė yra Vilmantė Markevičienė, įkūrusi atskirą judėjimą paauglėms „Prisijaukink menstruacijas“, kur be gėdos diskutuojami higienos ir sekso klausimai. Šioms moterims reikia skubiai kabinti medalius ir įteikti apdovanojimus už visuomenės lavinimą ir dalykų destigmatizavimą.
Kodėl paaugliai taip noriai krenta į narkotikų žabangas, nesaugų seksą? Peržvelkim papunkčiui.
Pirma. Lietuvoje vyrauja absurdiška pirmavimo kultūra – mokinius slegia nuolatinis spaudimas „gerai mokytis“ ir neurotiškai siekti rezultatų. Nuo šių įtampų ieškoma pabėgimo būdų, nes taip funkcionuoja žmogaus psichika – įtampai visuomet anksčiau ar vėliau prisireikia priešnuodžio. Vaikai smaugiami rodyti rezultatą pažymių pavidalu ir spaudžiami tėvų stoti į specialybes, kurių ateityje nekęs. Aš savo aplinkoje turiu pavyzdžių, kada talentingi jauni žmonės savo laiku plėšėsi dėl geresnio pažymio, baigė bakalaurus ar net magistrus, o šiandien yra didžiai nelaimingi vidurinės grandies vadybininkai, kas rytą uoliai nusikrapštantys savo fordą ar tojotą ir važiuojantys į nekenčiamą darbą, noulaiferiai, kenčiantys nuo žemos savivertės, depresijos ir rašinėjantys pasyviai agresyvius komentarus feisbuke.
Nustokite vieną kartą mitologizuoti pažymius ir imkite vaikus vertinti kaip asmenybes, o ne bejausmius kalikus, kurie užaugę pasieks vienokių ar kitokių rezultatų. Man, pavyzdžiui, yra visiškai nusispjauti į mano šešiolikmečio sūnaus pažymius, ir jis žino, kad jį mylėsiu besąlygiškai ir nepriklausomai nuo to, ar jis užaugęs taps gatvių šlavėju ar verslininku. Žinoma, man labai pasisekė, kad jis savaime iš prigimties yra labai smalsus ir gabus, o rezultatų pasiekia pernelyg nesistengdamas. Tiesa, jis mokosi kitoniškoje aplinkoje Švedijoje ir savo lavinimąsi mato bei suvokia kitaip, nei buvome mokyti mes.
Aš buvau auginta tradicinėje sovietinio mentaliteto aplinkoje – už prastus pažymius namie sulaukdavau didelių bausmių ir pasmerkimo. Dėl dėmesio sutrikimo mano pažymiai buvo gana prasti, tiksliųjų mokslų apskritai nepaveždavau, nes tiesiog jų nesupratau. Turbūt nereikia ir sakyti, kad mokyklos pradėjau nekęsti, gan greitai įsikirtau sistemą, kaip pabėgti iš pamokų, o nuo chroniško mokykloje patirto streso kentėjau dar daug metų po mokyklos baigimo. Kada jauti tokį didelį spaudimą ir įtampą, imi pasąmoningai mokytis išlikimo mechanizmų, ir labai greitai, dar ankstyvoje paauglystėje, įkritau į valgymo sutrikimų liūną – kada negali kontroliuoti aplinkos, gali kontroliuoti maistą ar, šiuo atveju kaip vartojantiems narkotikus paaugliams, – sąmonės kitimą, užsimiršimą. Kaip aš būčiau pasielgusi, jeigu man esant tokiai pažeidžiamai ir nusivylusiai savimi būtų pasiūlyta narkotikų, aš nežinau.
Pažįstu žmonių, kuriems gerokai per penkiasdešimt ir kurie iki šiol giriasi mokyklą baigę aukso medaliu. Medaliai, apdovanojimai ir idiotiška pirmavimo kultūra, panašiai kaip moterų grožio konkursai, kur moterys vertinamos pagal šlaunų storį ar plaukų ir priklijuotų blakstienų ilgį, skatina mokinių/ moterų segregaciją ir konkurencingumą, ko lietuviškoje aplinkoje, patikėkite manimi, papildomai skatinti tikrai nereikia.
Taip, mokykla turi būti privaloma. Taip, mokytis ir šviestis būtina. Bet ne senais pasenusiais sovietiniais metodais, viską suvedant į gerą mokymąsi.
Antra. Gilaus – ar bet kokio – ryšio su tėvais neturėjimas. Mano galva, vaikams nėra pakankamai skiriama dėmesio. Motinos pernelyg užsiėmusios bešlifuodamos nagus ar odą grožio salonuose, o aprūpintojai vyrai tėvai – uždirbdami pinigus. Žinote, kiek statistiškai minučių per dieną yra skiriama vaikams? Septynios suknistos minutės. Vaikai yra patologiškai vaikomi po būrelius, užsiėmimus bei kitokias veiklas ir niekada negali tiesiog pabūti sau. Jiems trūksta mūsų dėmesio, juos reikia išklausyti, paguosti, skatinti, ypač uždaresnius, meniškesnius vaikus, kurie yra jautresni. Jiems būtina išsipasakoti, pasiguosti, gauti patarimą. Jeigu kažkokiame dalyke nesiseka, o tėvai tave besąlygiškai palaiko, tai sukuria stabilią savivertę ir gerą būseną, kuri pati savaime į narkotikus nenuves. Ne tik ten – į bet kokias problemas.
Trečia. Hormoninės audros ir maištavimo fazė. Žiūrėkite, kas vyksta paauglystėje – hormoninis sprogimas, o tėvai bando tai suvaldyti taikydami įvairias bausmes ir draudimus. Galiausiai paaugliai dar labiau priešinasi ir eina daryti pavojingų dalykų norėdami tėvams kerštauti ar juos nubausti. Pažeidžiamą paauglį žymiai lengviau pritraukti su juo susitapatinant ir taip įgijus ryšį vėliau pasiūlyti narkotikų. Realiai šiandien nusikaltėliai, platinantys narkotikus, turi artimesnį ryšį su vaikais, nei tėvai.
Ketvirta. Nemanau, kad mokiniai yra pakankamai supažindinti su narkotikų pasekmėmis. Ar kiekvienas šešiolikmetis žino, kas atsitinka vartojant ekstazį, ar juolab heroiną, marihuaną? Nemanau. Jaunimo kanalas MTV savo laiku turėjo tokią laidą „16 and Pregnant“, kuri veikė kaip itin taikli ir praktiška prevencija nuo ankstyvų nėštumų – tame realybės šou tikri herojai rodė nepagražintus savo gyvenimus, kaip iš nerūpestingų paauglių jie tapdavo namuose įkalintais jaunais tėvais: bemiegės naktys, kūdikio klykimas... Kažko panašaus Lietuvai reikia apie narkotikus.
Elementariai mokykloje pasakokite, kas nutinka vartojant narkotikus. Tegu mokyklos samdo jaunus, ambicingus ir apsiskaičiusius psichologus, kurie gebėtų sukurti ryšį su jaunimu ir taptų sektinu pavyzdžiu. Idealiu atveju reiktų vizualiai pateikti mokiniams pavyzdžių apie tai, kas atsitinka su žmogumi fiziologiškai; kaip atrodo narkomano veidas ir kūnas, kokių negrįžtamų pakitimų įvyksta su smegenimis. Baisu? Taip, nėra malonu, bet tai būtų geriausia prevencija.
Penkta. Teisėtvarka privalo nedelsdama užsiimti narkotikus platinančių šaltinių identifikacija ir veiklos stabdymu. Reikia įdarbinti ne tik policiją, bet ir tėvus. Atsimenate filmą su Jonah Hillu „21 Jump Street“ ir kaip jame narkotikus, pasirodo, platino aukštesniosios mokyklos mokytojas?
Švietimas ir edukacija, atviras kalbėjimas apie svarbius dalykus, rodymas ir aiškinimas, ne grasinimas ir draudimas, dėmesys vaikams ir laikymas juos lygiaverčiais suaugusiais, taip pat itin griežtas narkotikų platintojų baudimas, o ne sėdėjimas grąžant rankas, koks jaunimas šiais laikais nukvakęs, tik ir dairosi, kaip atsipalaiduoti... Su bendra emocine ir psichologine lietuvių vaikų sveikata yra blogai – Lietuvoje labai paplitusi patyčių, gėdinimo, mobingo kultūra. O juk vaikų ir paauglių elgesys yra visuomenės atspindys.