Apie pasakų skaitymo naudą vaiko raidai poetas, publicistas, teatro ir kino režisierius, vaikų rašytojas Vytautas V. Landsbergis kalbėjo „PlayLab“ surengtoje konferencijoje „Tėvystės iššūkiai“.
Rašytojo manymu, net ir sąmoningi tėvai kartais savo vaikui gali perskaityti netikusią pasaką, tačiau galima tuo ir pasinaudoti norint gauti naudą. „Kaip pavyzdį iš savo pedagogiškos tėviškos patirties galiu pasakyti, kaip bandžiau spręsti savo vaikų priklausomybę televizoriui. Kovojau ne uždrausdamas, o žiūrėdamas kartu ir analizuodamas: ką šita laida pasakė, kokią nuotaiką sukūrė, kaip jautiesi ją pažiūrėjęs, kaip tau atrodo vedėjas, ar jis meluoja, ar atrodo nuoširdus. Taip vaikai įsitraukia. Kai nedraudi, tie dalykai paskui įgyja visai kitą kokybę, paieškos nebe tokios primityvios – gal pradeda rinktis geresnes laidas, filmus. Taip ir su pasakomis. Turbūt nėra blogų pasakų, jeigu tėvai jas sugeba išversti į vaiko suvokimo lygį“, – dalijasi Vytautas V. Landsbergis.
Kalbėdamas apie tai, kokias pasakas verta skaityti, o kokių ne, rašytojas siūlo vadovautis ir „gyvybės pojaučiu“: pasak jo, yra tekstų, kurie jau numirė arba apmirė ir dabar nebeduoda vaisių, todėl neverta sodinti į žemę, nors kažkada kitomis aplinkybėmis tas vaisius buvo naudingas. O yra tokių, kurie nesensta per amžius, nes visais laikais yra aktualūs: „Tarkim, Anderseno Bjaurusis ančiukas yra amžina problema. Tos patyčios kitokiam vis dar aktualios. Ir dabar grįžtant į šiuolaikinius kontekstus, manau, kad mes per mažai tą pasaką skaitėm, juk mes vis tiek leidžiam tą negražų ančiuką su akmenėliais pašventinti. Taigi ir Lietuvos ateitis priklauso nuo to, kokias pasakas skaitysim ir ar leisim tą ančiuką daužyti.“
Vis dėlto nereikia pamiršti, kad pasaulis ir keičiasi. „Yra tam tikros mąstymo mados, juokavimo mados ir tai, kas prieš 60–70 m. buvo juokinga ir net pedagogiškai pažangu, tarkim, rašyti apie Joną pas čigonus, dabar, praėjus šitiek metų po visų fašizmų ir t.t., reikia suprasti, kad mes turim būti gerokai delikatesni ir žiūrėti, kur yra tos ribos. Taigi tokias, kad ir labai gero rašytojo parašytas knygas iš anos mados laikų jau reikia labai mokėti vaikui paaiškinti arba geriau jau skaityti kažką kita. Kartais aš ir apie Užgavėnių papročius galvoju taip – kiek čia yra to nekvestionuojamo protėvių palikimo, o kiek vis dėlto tų dalykų, kurie juokai juokais, bet nutikus tam tikrai ekstremaliai situacijai, gali pavirsti ir galvojimo arba veikimo būdu, kad mes iš kažko šaipomės, kad kiti yra kažkokie netikėliai“, – kviečia pasvarstyti konferencijos dalyvis.
Vytautas V. Landsbergis sako, kad pavyzdžių toli dairytis nereikia – pastaruoju metu viešojoje erdvėje pastebintis, kad kai kurios temos yra labai aštrios. „Neduok dieve, pro tokią žibalo bačką praeisi su degtuku – ji gali sprogti. O vaikai juk viską mato. Manau, šitas laikas reikalauja pasakų, kurios neįtrauktų į patyčias, į kivirčą, o kaip tik leistų priimti abi puses, pasižiūrėti ir į tą, ir į tą. Todėl aš ir savo Asilo nevertinu kaip blogo, jis turi toks būti – karjeristas, besistengiąs ir žiūrintis, kur čia ką nugalėti, ir turi būti sielos darinys Rudnosiukas – mūsų vaikiškoji, ramioji taikos, melancholijos būsena, poreikis būti mylimu ir pačiam dalintis tuo švelnumu. Šitie du dalykai yra labai aktualūs. Jeigu man reiktų išdalinti akcijų paketą, tai Rudnosiukui duočiau 51 proc. akcijų. Jis kapitalą valdo labiau“, – kalba jis.
Juokais autorius save vadina narcizu, mat savo vaikams ir anūkams skaitydavo ir vis tebeskaito tik savo sugalvotas pasakas. Dažniausiai šios pasakos būna apie tai, kas nutiko tą dieną arba ką mano esant tikslinga pranešti, kas vaikams gali būti aktualu tam tikrame jų brandos tarpsnyje: „Mes dažnai žaidžiam pasakas, pasidalijam netgi dialogais, kad ir vaikas įsitrauktų. Kad jis kiškio vardu pasakytų – va man šiandien liūdna, negera, aš nežinau, kam pasiguosti. Taip kartais mes išsišnekam. Ta gyvoji pasakos sekimo forma yra kaip psichoterapija, galimybė leisti vaikui išsielektrinti ir tarsi užsidėjus kaukę išsipasakoti.
O Rudnosiukas yra mano kaukė, po kuria pasislėpęs aš galiu kalbėti apie labai jautrius dalykus. Juk kaip Landsbergis aš turėčiau būti labai oficialus ir, gink dieve, čia jokių jautrumų, mes stiprūs ir mums viskas gerai. Tačiau visi mes esam labai pažeidžiami ir pažeisti. Ir Rudnosiukas man leidžia apie tai kalbėti legaliai nesulaukiant pašaipų: ai čia juk Rudnosiukas, o ne jisai, tai viskas gerai. Vaikas taip pat turi rasti tą legalią formą pasakyti apie savo liūdesį.“
Paklaustas apie tai, kaip apskritai reikia vaikams skaityti, rašytojas atsako, kad tai jau „kiekvieno tėvo asmeninė laboratorija“. Skirtingi ir patys vaikai, ir situacijos, tad universalių patarimų duoti sunku.
„Vienintelis patarimas – turėk nuojautą, kas vaikui tinka. Juk jeigu vaikas ir taip pakraupęs, nesakysi jam – va paskaitysiu tau Eglę žalčių karalienę prieš miegą. Bet jei išpuls tokia diena, kai vaikas susidurs su baisumais, pavyzdžiui, gal per televiziją pamatys ką nors baisaus apie karą, reikės jam paaiškinti, kodėl žmonės kartais būna tokie žiaurūs. Tuomet gali papasakoti, tik, žinoma, jau ne prieš miegą, kad va yra ir lietuvių tokių baisių pasakų, kur nutinka baisūs dalykai, ateina karas, ateina ligos, reikia išmokti su tuo gyventi. Nėra netinkamos istorijos, tik turi būti tinkamas laikas, kada ta istorija galėtum pasidalinti“, – kalba pašnekovas.
Skaityti savo vaikams, anot Vytauto V. Landsbergio, itin svarbu jau vien dėl to, kad taip mes laviname vaikų vaizduotę. Televizija, filmai ir filmukai, sako jis, dažniausiai tuos vaizdinius užgesina: „Žiūrėdamas į ekraną vaikas simuliuoja pasiskolinęs tuos svetimus vaizdinius, o savo laboratorijos neįjungia. O kuo daugiau skaitom, tuo daugiau vaikai įsijaučia ir mato savo vaizdiniais. Ta verbalinė hipnozė yra pagrindinis instrumentas, ką mes, tėvai ar seneliai, turime naudoti.“