Gintarė išdrįso išbandyti iššūkį, kuriame jai buvo užduodami netikėti vaikų klausimai. Mažųjų DELFI skaitytojų mintys ne tik nustebino, bet ir privertė rimtai susimąstyti, todėl pašnekovė kai kuriems klausimams sunkiai rado tinkamą atsakymą.
– Kodėl mes turime eiti į mokyklą, o ne mokykla pas mus?
– Geras klausimas. Ypatingai šiems laikams. Aš manau, kad švietimo sistema turi skubiai prisitaikyti prie šios kartos vaikų. Turėtų būti išplėstos ribos. Mokytis galima ne tik iš mokytojų ar vadovėlių. Pasaulis, interneto pagalba, yra absoliučiai mums pasiekiamas ranka.
Tėvai, kurie vengia telefonų, draudžia jais naudotis, daro klaidą. Manoma, kad telefonuose tyko tik pavojai. Taip nėra. Aš manau, kad tėvai turėtų rasti balansą – daugiau laiko leisti kartu ir leisti vaikams naudotis technologijomis, kadangi tai bet kokiu atveju yra ateitis. Technologijos mums valo namus, apsiperka už mus ir t.t. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad nereikia dėl to panikuoti.
Mano vaikai su tuo taip pat užaugo. Sūnus, kuriam jau 20-imt, būtent užsiima su technologijomis – su tuo susieta jo ateitis. Sūnus savo hobį pavertė specialybe ir verslu. Nereikia paniškai bijoti technologijų. Reikia į tai žiūrėti laisviau. Žinoma, sekti turinį, žinoti, ką vaikai stebi internete – būtina. Pavyzdžiui, mano 5-erių metų dukra labai domisi žmogaus organizmu, jai įdomu, kaip veikia širdis. Tai galima sužinoti per žaidimo formą, animacinius filmukus, kuriuose informacija vaikams tiesiog įdainuojama ar linksmai papasakojama. Šiuolaikiniai vaikai apie žmogaus kūną retkarčiais žino daugiau nei suaugusieji. Ir taip yra būtent to vadinamojo baubo „Youtube“ ar interneto dėka. Siūlau atsipalaiduoti.
O mokyklos sąvoka turėtų būti labiau išplėstinė. Vaikams mokykloje turėtų būti skiriama papildomos informacijos, daugiau žaidimų ir kuo mažiau vertinimo, pažymių. Niekada nekreipiau dėmesio į savo sūnaus pažymius. Galėjo būti ir dvejetas, ir neatsiskaitymas. Mes abu visą laiką sakydavome, kad tai nieko tokio – pailsėsi, pasimokysi, atsiskaitysi. Ne pažymiai parodo žmogaus intelektą. Dėl pažymių dažnai mokykloje kyla patyčios, nelygybė. Aš galvoju, kad mokyklai atėjo laikas keistis. Neatmetu minties, kad hiperaktyviems vaikams, kurie nesugeba sutelkti dėmesio ir trukdo kitiems, galėtų dalinai mokytis namuose. Esu už tai, kad ateityje vaikams būtų kuo didesnis pasirinkimas.
– Kokios spalvos yra vėjas?
– Man visada atrodė, kad vėjas yra mėlynas. Nežinau, kodėl. Gal dėl to, kad vaikystėje, kai reikėdavo jį piešti, nebuvo kitokios minties. Jeigu spalvindavau su flomasteriais, vėjas visada būdavo mėlynas, o jei su akvarele – tai šiek tiek šviesesnis, įdėjus baltos spalvos išeidavo lengvai melsvas. Tokį jį įsivaizduoju ir dabar.
– Kiek iš viso žmogui reikia oro?
– Labai daug, nes oras, visai kaip ir vanduo, yra išskirtinis Žemės elementas, dėl kurio mes galime gyventi. Mūsų oras, esantis planetoje, yra toks pats senas, kaip ir mūsų Žemė. Jis niekur nedingsta, o jei ir dingsta – tuoj pat grįžta. Ir jis visą laiką tas pats. Oras niekur neišskrenda toli į kosmosą ir mes jo iš kitur negauname. Jis visą laiką yra tas pats. Tai fantastiškas sutvėrimas. Jeigu nebūtų oro, nebūtų ir mūsų. Jo mums reikia labai daug. Gerai, kad jo taip pat yra daug.
– Kodėl kitų planetų gyventojai mūsų neaplanko?
– Aš manau, kad jie jau seniausiai yra mus aplankę ir gal net aplanko iki šiol. Gal ir nesu visiškai užtikrinta, bet niekaip negaliu paneigti, kad to nėra. Sutikusi ateivio nebuvau, bet norėčiau. Būtų įdomu, tik, matyt, labai išsigąsčiau.
– Kuo mes būname prieš gimstant?
– Tai yra labai svarbus klausimas ir mano dukrytei. Aš noriu tikėti savo versija, kuria šventai tikiu nuo vaikystės. Manau, kad mes gyvename ne vieną kartą. Mes būname gražios sielos, kurios keliauja iš kūno į kūną, iš laikmečio į kitą laikmetį. Ir keliaujame ne vienos. Giminingos sielos keliauja kartu, todėl ir turime geriausių draugų, su kuriais bendrą ryšį randame akimirksniu, kartais atrodo, kad juos pažįstame jau 100 metų. Man norisi tikėti, nors ir esu jau suaugusi, kad mes anksčiau gyvenome kitame kūne, o vėliau gauname kitą ir t.t. Viskas labai priklauso nuo to, kaip mes elgėmės, ar mes ko nors kitus išmokėme ir pan. Jei savo gyvenime buvome, tai kitame gyvenime mes gausime dar geresnį kūną, gimsime taikesnėje šalyje ir t.t. Aš tuo noriu tikėti.
– Ar galima gyventi be valstybės primestos tvarkos? Pavyzdžiui, be mokesčių, įstatymų?
– Ne, negalima. Nors kartais ir norisi gyventi be tvarkos, tačiau tuomet šalyje įsivyrautų chaosas, betvarkė. Blogiems, sugadintiems žmonėms atsirastų didelė laisvė skriausti kitus. Jau ir dabar yra daug tokių situacijų, tai kas būtų tuomet? Atrodo, kad valdžia skriaudžia paprastus žmones, tačiau taip nėra. Jei nebūtų policininkų, kariškių, ugniagesių, gydytojų, mokytojų ir tų, kurie prižiūri šalies mokesčius ar mūsų aplinką, būtų netvarka. Kadangi iš tų mokesčių mokami atlyginimai būtent šių profesijų atstovams. Tai yra savotiškas ratas, kuris turi suktis. Jei nemokėsime mokesčių – dalis žmonių neteks savo algų, pašalpų, pensijos ir t.t. Aš manau, kad jei galvosime apie šiuos konkrečius žmones, nebus gaila tų pinigėlių atiduoti. Be to, reiktų nuo pat mažų dienų suprasti, kad būti pareigūnu, kariškiu, gydytoju ar mokytoju yra didžiulė garbė. Tai nuostabios profesijos, kurios turi būti gerai apmokamos.
– Kodėl abėcėlės paskutinė raidė yra Ž?
– Dėl to, kad Ž yra pati pikčiausia, todėl ji yra paskutinė. Pati geriausia raidė A yra pirmoji, o Ž yra pikčiurna, nedraugiška ir netgi iki 6 metų ją būna sunku ištarti.
– Kam gyventi yra sunkiau: moterims ar vyrams?
– Sunkiausia gyventi yra vaikams, nes jiems sunku augti, sunku jų kaulams, raumenims, nes jie dažnai nespėja. Be to, vaikas visada turi klausyti mamos ir tėčio, nepaisant to, kad jis jau yra asmenybė nuo pirmos gyvenimo sekundės. Sunkiausia augti tiems vaikams, kurių tėveliai nesupranta, kad vaikas nėra daiktas, ne žaislas, o asmenybė, kurios reikia klausyti nuo pirmo jos klyksmo. Suaugusieji patys renkasi, kaip gyventi, o vaikams viską reguliuoja tėvai, todėl manau, kad jiems sunkiausia.
– Kodėl telefono klaviatūra savo simbolių išdėstymu skiriasi nuo kompiuterio klaviatūros?
– Šiuo klausimu nesu tokia protinga, juo reikėtų pasikonsultuoti su specialistu. Matyt, yra taip, kad kompiuterį mes valdyti galime abiem rankom, o telefoną – įprastai viena. Dar manau, kad už to slypi ir gudresnis atsakymas, pavyzdžiui, klaviatūros taip išdėstytos specialiai, nes yra pritaikytos neregiams. Tiesa, to užtikrinti negaliu. Dėl šio klausimo reiktų kreiptis į specialistą.
– Kodėl galvos plaukai išsišakoja, o barzda – ne?
– Geras klausimas. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad barzdotam vyrui rūpėtų, ar jo barzdos plaukai yra išsišakoję, ar ne. Niekaip negaliu įsivaizduoti to vaizdo, kuomet jis, prisispaudęs prie veidrodžio, tikrina plaukų galiukus. Nematau bėdos, jei ir ūsai ar barzda taip pat išsišakotų, juk taip tik padidėtų jų apimtis. Beje, aš galvočiau, kad tai nėra svarbu, yra svarbesnių dalykų už tai tikrai.
– Kam reikalingi kvepalai, jei kasdien vis tiek prausiamės? Ar to neužtenka?
– Kvepalai yra labai fantastiškas dalykas. Išsirinkęs savo kvapą tu gali aplinkiniams parodyti savąjį „aš“. Žmogus, dar net nepakalbėjęs su tavimi, o tik tave užuodęs, jau gali susidaryti nuomonę. Pavyzdžiui, kad tu esi gaivus ir linksmas, o gal drąsus ir stiprus? Kvapas yra vienas iš daugelio dalykų, kuris gali atskleisti tave. Beje, galima turėti daugiau kvepalų, nes gal ir gyvenime esi įvairiapusiškas, savyje turi daug spalvų.
– Sakoma, kad plaukimas padeda lieknėti, tačiau kodėl jūroje yra storų žuvų?
– Aš dažnai apie tai pagalvodavau ir galiausiai supratau. Kai kurios žuvys yra storos todėl, kad jos plaukia labai šaltame vandenyje, o riebaliukai šildo. Beje, ne visada išeina užtektinai maitintis, todėl reikia turėti atsargos. Taip yra ir su žmonėmis. Žmogus, turintis šiek tiek riebaliuko, jis turi daugiau atsargos. O jei bus badas? Plonas žmogus tokioje situacijoje gali greitai susirgti, o stambesnis – dar kurį laiką laikysis. Nereikia manyti, kad tik lieknas žmogus yra sveikas, šiek tiek riebaliuko irgi yra gerai.
– Kodėl suaugusieji meluoja, nors vaikams sako, kad taip daryti negalima?
– Todėl, kad suaugusieji mano, jog jų tėvai jau nebebars, kadangi jie jau užaugę, mano, kad gali daryti, ką nori. Meluodami jie rodo blogą pavyzdį savo vaikams. O vaikai labai greitai supranta, kas yra melas. Meluoti negalima. O kodėl tai daroma? Todėl, kad suaugę dažnai tingi. Neretai paaiškinti tiesą trunką ilgiau, nei pameluoti.
– Ką reiškia pjedestalas?
– Pjedestalas reiškia pakylą. Jeigu reikia pasakyti kokią nors svarbesnę kalbą, pastabą ar pranešimą, įprastai užlipama ant pakylos. Net ir paprasčiausia kėdė gali tapti pakyla ar pjedestalu.
– Kam reikėjo sugalvoti keiksmažodžius, jei jų negalima sakyti garsiai?
– Galima juos sakyti garsiai. Savo dukrai, pavyzdžiui, leidžiu sakyti „Eik peklon“ arba „Oi, tu, žalty, susisukęs“. Kartais mes pasakome net „Eina šikt“. Taip yra dėl to, kad kartais reikia išleisti savo blogą energiją. Tu supykai ir netrepsėsi, ir nežnybsi, bet iš tos būsenos reikia kažkaip išsivaduoti. Jei jau jums neleidžiama keiktis, paimkite ir suplėšykite lapą, o vėliau ant jo dar pašokinėkite. Rusiški keiksmažodžiai yra labai negražūs, nors dabar populiarėja ir angliški. Mano dukra kartais sako: „What the...“ ir nutyla. Keiktis reikia, bet reikia turėti keiksmažodžius, kurie nieko neįžeidžia, kuriuos galima naudoti. Jų gyvenime reikia, nes būna tikrai sunkių situacijų, pavyzdžiui, kai nesusideda dėlionė, nulūžta vienaragio ragas ar išaugi mylimiausią suknelę.