– Kokia pati buvote vaikystėje?
– Buvau ilgakasė stropi pirmūnė. Vienturtė, nes brolis gimė kai man buvo 15 metų. Mane augino tėvai ir seneliai, todėl darželio nelankiau, o pirminį išsilavinimą gavau iš močiutės, kuri buvo bibliotekos vedėja.
Augau tarp knygų, o man tėvai ir dovanodavo ne lėles, o knygeles. Pradėjau lankyti mokyklą šešerių metų ir tuomet jau mokėjau skaityti ir rašyti lietuviškai bei rusiškai. Knygos man buvo visas mano pasaulis, kuris buvo didelis, spalvotas ir kupinas nuotykių bei fantazijų. Vėliau, ankstyvoje paauglystėje, atsirado mažos lėlytės, kurioms siūdavau drabužius su močiutės siuvimo mašina, o dar vėliau – popierinės lėlės, kurioms kurdavau drabužių kolekcijas. Ir kodėl netapau dizainere (juokiasi)?
Visas šis laikas prabėgo mano gimtojoje Žemaitijoje. Ten dizainerės profesijos turbūt net nežinojo. Buvo tik siuvėjos. Joms nereikėjo baigti universitetų, o aš buvau orientuojama į profesiją, kuriai mokslas reikalingas. Kai vieną dieną sulaukiau priekaišto iš mokytojos, kad nemoku paprastų darbų, tik knygeles skaitau, grįžusi pasiskundžiau močiutei, o ji pasakė „kai tau to prireiks, išmoksi per vieną dieną, o dabar eik skaityti“.
Dar mano vaikystėje buvo daug kino. Mokyklos direktorė buvo pamišusi dėl kino, todėl mūsų pagrindinė popamokinė veikla buvo kurti kino muziejų. Vakarais eidavome su močiute į kino sale, kurią turėjome mokykloje ir žiūrėdavome filmus. Taip pat kas vakarą tampydavau akordeoną, nes lankiau muzikos mokyklą ir visai nebloga muzikantė buvau (juokiasi).
– Ar pastebite dabar savo ir dukters panašumų?
– Adelė mėgsta kiną, gerą muziką ir turi dar sudėtingesnį fantazijų pasaulį, kuriame daug sluoksnių, nors knygos nėra jos draugai. Nepadėjo nei mano vaikystėje jai balsu vakarais skaitytos „Mažasis princas“ ar „Merė Popins“. Fantazijų debesis pagimdė anime animacija ir „Fan fiction“ – populiarių knygų gerbėjų kuriami tęsiniai internete.
Aš – sociumo žmogus, ji – intravertė. Man reikia bendrauti ir jausti žmones, o ji dar vaikystėje iš darželio grįžusi, kai klausdavau kaip sekėsi, atsakydavo „mama, palik mane vieną, aš taip pavargau“. Tačiau mus skiria tik didelis 36-erių metų skirtumas. Ji yra Z kartos atstovė, kurią aš stengiuosi suprasti.
– Ar pasikeitė jūsų motinystės supratimas gimus dukrai?
– Motinystės niekaip neįsivaizdavau. Labai norėjau, laukiau vaikelio, bet knygelių apie motinystę neskaičiau. Maniau, kad mamos ir močiutės mokyklos man pakaks (juokiasi). Man ta mokykla patiko! Tiesa, Adelei atėjus į šį pasaulį anksčiau, nei mes tikėjomės, nerimo turėjome daug. Nespėjau net lopšinės išmokti. Dainavau prancūziškas vaikiškas daineles ir porą studentiškų, kurias barškindavom gitara. Pirmi metai buvo išgyvenimo metai. Mūsų augimo ritmas buvo kitoks. Pildėme lenteles, kurios rodė, kad vaikas atsilieka augimu ir vystymusi, panikavome, o tėvai ir pažįstami tempė knygas, kurių mokymai prieštaravo vieni kitiems, o netyčia atrasta gydytoja Regina Maciulevičienė, kuri buvo mano didžioji Adelės auginimo mokytoja, patarė pamiršti visus mokymus ir lenteles, nesinervinti, džiaugtis kiekvienu vaikelio pasiekimu ir turėti glėbyje prie savęs kiek norėsis, kiek reikės vaikui ir nekankinti paguldžius jos vienos verkiančios į lovelę. Beždžionės juk nešioja vaiką tol, kol jis pats nušoka. Tad kodėl mes išradinėjame naujas taisykles? Esmines taisykles mums jau padiktavo gamta.
Pagrindinis patarimas yra suteikti kūdikiui širdies šilumą, dėmesį, meilę ir viso to netaupyti. Tai didžiausias bagažas, kurį jis išsineš net neprisimindamas, kur ir kaip tai gavo.
– Su kokiais sunkumais susidūrėte augindama vaiką?
– Mano mergytė gimė 28-oje savaitėje ir svėrė 640 gramus. 3 mėnesius praleidome ligoninėje, patyrėme akyčių operaciją, kad Adeliukas matytų ir dar begalę sudėtingų dalykų, kuriuos patiria neišnešioti kūdikiai. Taigi...Ilgas pasakojimas būtų apie tai, kodėl man nebuvo lengva.
– Kokių svarbiausių taisyklių reikia išmokyti savo vaikus?
– Meilės ir pagarbos žmonėms. Taip pat ir dėkingumo bei tikėjimo savimi ir svajonių galia.
– Kokią savo vaiko dovaną prisimenate kaip mieliausią ir galbūt saugote iki šiol?
– Jų daug. Gal labiausiai šildo pluoštas laiškelių su meilės žodžiais, bučiniais ir prisipažinimais „tu mano mylimiausia!“.
Vaikų klausimai:
– Kas yra saulės smūgis? Ar saulė mušasi?
– Saulė nesimuša. Saulė yra gėris, šviesa ir šiluma, bet kartais itin kaitri saulė nenorėdama gali būti pikta ir duoti skaudų karščio sprigtą į pakaušį. Tai ir bus saulės smūgis (juokiasi).
– Iš ko pasigamina debesys?
– Debesys pasigamina iš vandens, kuris išgaruoja iš Žemės ir svajonių... Yra žmonių, kurie niekada nepakelia akių į dangų, nemato kokie debesys plaukia virš jų galvos ir, matyt, svajoti yra primiršę, o tie, kas svajoja ir fantazuoja, žiūrėdami į plaukiančius debesis, iš jų sukuria ištisus paveikslus, kuriuose žydi gėlės, plaukia laivai ir skraido arkliukai...
– Kodėl magnetas traukia tik metalą?
– Taip jau yra, kad magnetui patinka tik metaliniai daiktai, o kodėl tau patinka tik vaniliniai ledai (juokiasi)? Ir kodėl tu nemėgsti grikių, bet labai labai mėgsti blynus? Taip yra ir čia.
– Ar pasaulis turi stogą ir jis kiauras? Nes nuolat lyja arba žiemą sninga...
– Pasaulis stogo neturi ir negali turėti, nes jis yra apvalus. Norėdamas jį nuo ko nors paslėpti, turėtumei įdėti jį į dėžę, bet tada nebūtų saulės ir pasaulis be jos mirtų. Gal geriau tegul lyja ir sninga?
– Ar žuvims po vandeniu nebūna šalta?
– Ne. Jos pačios šaltos ir gerai jaučiasi tokioje pat temperatūroje.
– Kur dingsta viso pasaulio šiukšlės?
– Jos niekur nedingsta. Tai yra baisiausia. Žmonės turi jas rinkti, rūšiuoti, naikinti, perdirbti į naujus daiktus tam, kad neužverstų viso pasaulio šiukšlėmis, kurios ritinėsis pakrūmėse ir plaukios jūrų pakrantėse dešimtis, o gal ir šimtus metų.
– Kas yra paskola?
– Pinigai, kuriuos gali pasiskolinti iš banko, kad nusipirktum šiandien ką nors, ko tau labai reikia, pavyzdžiui, namą. Juos reikia grąžinti, todėl žmogus priverstas prisiminti, kad turi visą gyvenimą dirbti, kad skolą atiduotų.
– Kodėl gėlės taip greitai nuvysta?
– Gėlės nuskintos nebegauna savo maisto, kurį gaudavo iš žemės ir tyliai nuvysta arba džiūna.
– Kas yra išdavystė?
– Kai tau draugas patiki paslaptį, kurią tu pasižadi saugoti, bet neiškentęs imi ir išpliurpi kam nors. Tai tokia nebaisi, bet negraži išdavystė.
– Kaip žinoti, kad tas vaikas bus geras draugas? Kaip patikrinti?
– Pačiam būti geru draugu ir tikėti, kad ir jis bus toks.
– Iš kur gauti laimės? Kaip ją pagaminti?
– Gali apkabinti mane, o aš apkabinsiu tave ir mes abu būsim laimingi (šypsosi).
– Kas stato miestus?
– Statybininkai. Architektai sugalvoja, tuomet nupiešia kaip turi atrodyti namai, o statybininkai stato.
– Ką daryti, jei namuose noriu auginti dramblį?
– Pagalvoti, kad neturėsi jo kur paguldyti ir pakeisti norą. Pavyzdžiui, į norą auginti triušį.
– Kodėl tai, kas taip skanu, yra negerai sveikatai ir mama neleidžia valgyti?
– Bet juk netiesa, kad skanu tik saldainiai ir traškučiai! Pagalvokime, kas dar būtų skanu ir tuo pačiu sveika. Gal obuoliukas?
– Kodėl žmonės supyksta?
– Todėl, kad ne viskas vyksta pagal jų norus. Kažkas elgiasi ne taip, kaip jis tikisi ar kartais tiesiog nesiseka.
– Kodėl dantys būna pieniniai? Ar jie iš pieno?
– Jie padaryti tikrai ne iš pieno... Taip vadinasi todėl, kad pirmas dantukas kūdikiui išdygsta tada, kai dar jo pagrindinis maistas būna pienas.
– Iš ko atsiranda smėlis?
– Tikrai žinau iš kur atsiranda smėlis mūsų namuose. Mes jį parsivežam iš pajūrio!
– Ar galima oro balionu keliauti kasdien?
– Ne. Per brangu ir ne visada būna palankus oras. Jei kiltų stiprus vėjas, nuneštų visai ne ten kur nori. Tai kaip su juo keliautum, pavyzdžiui, į darželį? Gal atsidurtum ant garažo stogo?
– Kam žmonėms tokia didelė nosis?
– Didelė (juokiasi)? Tavo juk maža! Skirtingos būna tos žmonių nosys. Tiesiog su tokiom gimstama.
– Kodėl varlės tokios greitos, nors storos?
– Moka labai greitai dirbti kojytėmis (juokiasi).
