Automobilių deginimas, parduotuvių vitrinų daužymas, akmenų ir sprogmenų mėtymas praeitą savaitę Graikijoje buvo suprantamas kaip teisingas ir vos ne teisėtas pasipriešinimas negerai ir neteisingai vyriausybei. Iškart prisiminta, kad 1974 metais studentai pradėjo riaušes, po kurių buvo nuverstas tuo metu šaliai vadovavęs vadinamasis Juodųjų pulkininkų režimas.
Būtent po šio įvykio Graikijos policininkams draudžiama įžengti į universitetų teritoriją, kurios tapo įvairaus plauko radikalų prieglobsčio vieta. Šis draudimas labai prisidėjo prie to, kad riaušės, kai jaunieji nusikaltėliai (save pateikiantys kaip kovotojus su blogiu) per naktis gamindavo sprogmenis, kad rytą galėtų jais apmėtyti policijos pareigūnus. Atrodytų, kad tokio absurdo dabartiniame pasaulyje būti neturėtų, tačiau jis sėkmingai gyvuoja. Ir tai yra ne tik Graikijos bėda - ši liga kamuoja bemaž visą pietinę Europą.
Prisiskaitęs utopinių idėjų, tingintys dirbti, bet nesidrovintys imti iš valstybės pašalpas, stipendijas ar naudotis įvairiomis lengvatomis - toks jaunimas Prancūzijoje, Italijoje ar Graikijoje nieko nestebina. Vėliau šie žmonės baigia universitetus, dauguma pradeda dirbti, bet streikuoja dėl mažų atlyginimų, per sunkaus darbo, imigrantų antplūdžio ar dar bala žino ko. Iš esmės streikas šiose šalyse yra savotiška pramogų forma.
Socializmo parazitavimas
Visais laikais buvo įprasta, kad jauni žmonės maištauja prieš esamą tvarką ir socialinę sanklodą. Prancūzijoje, Italijoje ar Graikijoje anarchistų ar socialistų idėjos visada buvo populiarios tarp jaunimo. Juk velniškai patogu gulėti ant sofos, gerti portveiną ir galvoti apie neteisingą pasaulį. Vėliau sugalvojama, kad reikia eiti protestuoti - ką nors sudeginti ar sulaužyti, esą tai bus tinkamas atsakas į imperializmą, militarizmą ar agresiją.
Šiuo metu galima sakyti, kad šis socialistinis virusas yra esminė Europos šalių bėda - kai norima gyventi lengvai ir patogiai nedirbant arba dirbant minimaliai. Tai, kad šis reiškinys gyvuoja jau per 50 metų, yra ydingos šių šalių politikos rezultatas - absurdiški streikuojančiųjų reikalavimai tenkinami, o tai sukelia ir kitų grupių norą išsiplėšti naudos iš vyriausybės. Vienintelis būdas pažaboti tokias "tradicijas" - nereaguoti, nenusileisti, neužsileisti. Nereikia pamiršti, kad už įvairias dotacijas, pašalpas ar lengvatas sumoka kiti šalies gyventojai. Nemokamų pietų nebūna.
Tinginystės ideologija
Įdomiausia, kad kol kas neteko matyti valkataujantį jaunimą smerkiančio pasisakymo. Trisdešimties jaunuolių gauja apmėto akmenimis policijos pareigūnus ir tai laikoma vos ne įsitikinimų laisve ar saviraiškos forma. O pareigūnas neturi net teisės gintis. Naikinti svetimą turtą, kelti grėsmę kitų žmonių gyvybei šiandien kai kuriose šalyse yra visiškai normalu, nes taip išreiškiamas nepritarimas ar nepasitenkinimas.
Įsivyravusiu chaosu Graikijoje netruko pasinaudoti įvairių radikalų grupuotės ir profesinės sąjungos, pradėjusios reikalauti vyriausybės atsistatydinimo ir, žinoma, daugiau lengvatų, išmokų ir patogumų. Ir tai vyksta tuo metu, kai pasaulyje siaučia ekonominė krizė, kuri didžia dalimi buvo paskatinta būtent besaikio vartojimo, žemo darbo našumo ir dykaduonystę skatinančių pašalpų.
Graikijoje kelias dienas nedirbo bankai, nevažinėjo viešasis transportas, o masinėse demonstracijose buvo skanduojama, kad už krizę turi sumokėti turčiai. Deja, ne turčiai privertė imti paskolas, kreditines korteles ir vartoti, vartoti, vartoti.
Kokios riaušių pasekmės? Pirmiausia nemažų nuostolių patyrė paprasti žmonės, kurių turtas buvo suniokotas, verslas negalėjo normaliai funkcionuoti ir gauti pajamų. Vien Atėnuose jau priskaičiuota apie 200 mln. eurų žalos. O tai jau reiškia, kad sumažės įplaukos į biudžetą, iš kurio remiami būtent tie patys studentai ar socialiai remtini žmonės. Tačiau taip jau yra, kad tie, kurie vietoj smegenų linkę naudoti akmenis ar Molotovo kokteilius, nėra linkę mąstyti apie rytdieną. Nebūtų keista, jei nesulaukę pašalpų šiandieniniai riaušininkai vėl išeitų protestuoti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.