Bet viena situacija buvo iki gegužės 1-osios, kai 10 Rytų ir Vidurio Europos šalių įstojo į iki 450 mln. gyventojų papilnėjusį “senąjį žemyną”, kita gi susidarė dabar, kai šis Rusijos eksklavas (ar anklavas?) apsuptas ES ir NATO valstybių, ir Aljanso naikintuvai iš Zoknių į Briuselį skraido būtent per šią, kaip kažkada šaukė Rusijos Dūmos marginalas Viktoras Alksnis, “iskonno russkuju ziemliu” (“nuo seno rusų žemę”).
Antradienį laikraštis “”The Washington Times” rašo, kad kaliningradiečiai nežino, ko laukti ateityje. Jie menkai nutuokia, kas buvę ir praeityje. Kaliningradą ir šią opią Europos problemą sukūrė garsus sovietų kartografas Josifas Stalinas.
Iškeldinęs Rytų Prūsijos vokiečius, jis sukūrė tarybų valdžios forpostą vos ne pačioje Europos širdyje – galingas sausumos karines bazes, didžiulį karinį jūrų laivyną Baltijoje, čia net dislokavo branduolines galvutes. Lenkija buvo SSRS sąjungininkė, Lietuva – jos dalis, ir mintis, kad kada nors šis nualintas kraštas taps sala kaimyninių valstybių viduryje, niekam nešovė net į galvą.
XX-ojo amžiaus Hitlerio ir Stalino eksperimentai davė rezultatą: apie 950 tūkstančių Kaliningrado srities gyventojų buvo atplėšti nuo motinos Rusijos. Dabar, norint susijungti, reikia naujo ir, ko gero, ne mažiau skausmingo eksperimento, rašo “The Washington Post”.
Politinė realybė tokia: Varšuva, Vilnius, net Berlynas yra už šimtų kilometrų arčiau negu Maskva ar Sankt Peterburgas. Silpna centro kontrolė leido Kaliningradui klestėti (kiek tai įmanoma Rusijos ekonomikos prasme) iš nelegalios pasienio prekybos, kontrabandos ir kitų šiuolaikinio pasaulio blogybių.
V.Putinas nelabai suvokia, kokius santykius konstruoti tarp Kaliningrado ir likusios Rusijos. Po SSRS griūties ir Čečėnijos pamokos jis – didžiosios Rusijos atgaivinimo iniciatorius – vargu ar sutiks su kokia nors srities suvereniteto forma.
“Ar mes prarasime ir Kaliningradą?”, lyg peiliu į V.Putino širdį sminga Rusijos patriotų ir didžiavalstybininkų klausimas. “Ne”, ryžtingai atsako Rusijos lyderis, kurio uošvė gyvena būtent šiame krašte, kurią prezidentas retkarčiais aplanko ir gauna betarpišką informaciją, kaip gyvena jo tėvynainiai “beveik Vakaruose”.
Pavyzdžiui, kad nedarbas čia siekia 16 procentų, neregėta pasaulyje aplinkos tarša, siaučia korupcija, organizuotas nusikalstamumas, didžiausias regione sergančių AIDS skaičius. Tuo tarpu ES mažai rūpinasi Kaliningradu, pastebi “Berliner Zeitung”, nes Rusijos pažadai sritį paversti ypatinga ekonomine zona ir liko tik pažadais…
Tai kaipgi pagelbėti kaliningradiečiams?
Vokietijos užsienio reikalų ministras Joška Fišeris jiems nusipelnė bent tiek, kad, kaip rašo “Welt am Sonntag”, neseniai Kaliningrade atidarė generalinį Vokietijos konsulatą. Rusijos kolega į šias iškilmes net neatvyko…
Lenkija menkai domisi Kaliningradu – lenkams nepakeliui į Europą per Baltijos šalis, o į Rusiją jie keliauja per Baltarusiją.
Belieka Lietuva. Tačiau dabar ji negali nė krustelti, visas bendradarbiavimo su Kaliningrado kraštu idėjas turi derinti su Briuseliu. Antai iki metų pabaigos baigsis Rusijos ir NATO derybos dėl vadinamos Pajėgų statuso sutarties (“Status of Force”). Nuo jos priklausys, ar keisis karinio tranzito per Lietuvą tvarka, nors KAM vadovai tvirtina, kad nesikeis.
Vizų režimas vėlgi derintinas su ES, ateityje jis turės atitikti Šengeno sutartį. Teigiama, kad lietuviškos įmonės vis labiau žvalgosi į Kaliningradą, bet statistika to nepatvirtina.
Tad kasgi belieka? Tvirtinti, kad būtina keisti srities statusą? Anuliuoti Potsdamo sutarties apribojimus? Peržiūrėti apmirusį 1975 metais pasirašytą Europos bendradarbiavimo ir saugumo organizacijos Baigiamąjį aktą?
O gal teisūs tie Lietuvos patriotai, kurie griebia jautį už ragų ir sako: prijunkime Karaliaučių prie Lietuvos, ir mes sukursime šiame baltų krašte rojų?..