Pasak filosofo, kadaise inteligentų darbas buvo vertinamas jei ne pinigais, tai bent dėmesiu. Dabar tie inteligentai, „kurių protinė veikla dar nėra atsiribojusi nuo moralinių gyvenimo nuostatų“, yra ciniškai nuginkluoti, išstumti iš viešojo gyvenimo, politinių ir pilietinių debatų, iš įtakingiausios ir viešiausios žiniasklaidos. Jie buvo per daug kritiški, principingi ir sąžiningi, kad būtų reikalingi. K. Stoškus nesikuklina, teigdamas, kad „galima garantuoti, jei tie žmonės būtų 20 metų turėję laisvą eterį, jei jie būtų galėję reguliariai bendrauti su savo tauta, Lietuvą būtume turėję daug brandesnę, daug protingesnę, daug sąžiningesnę, daug solidaresnę, daug atsakingesnę už savo likimą. Ir emigracijos tokios nebūtų buvę“.
Verta pasvarstyti pagrindinius K. Stoškaus teiginius, nes ir kiti panašiai galvoja. Inteligentai esą turi ką nors ypatingo pasakyti žmonėms, bet jiems neleidžiama reikštis, tad nukenčia visa tauta. Visi trys teiginiai klaidingi.
Kuklus jų įnašas neturėtų stebinti. Kodėl reiktų manyti, kad tapytojo, pianisto, ar aktoriaus išsilavinimas bei profesinė veikla jam suteikia ypatingų įžvalgų svarstant šitokius klausimus? Nesuvokiu, kaip poetų žodinis meistriškumas, gebėjimas rasti tinkamiausią žodį, sukurti ypatingą žodžių sąskambį leis jiems pasakyti ką nors naujo apie lenkų pavardžių rašymą ar dirbtinį apvaisinimą. Mus domina Antano A. Jonyno ir Alfonso Nykos-Niliūno eilės, o ne jų politinės pažiūros ar ekonominis išprusimas. Smagu skaityti Sigitą Parulskį, bet ne dėl jo nuostatų dėl emigracijos.
Nenoriu nuvertinti inteligentų, kurie gali nelauktu žvilgsniu apšviesti kurį nors klausimą. Bet ir gali aiškinti, kad patriotas yra idiotas, ir kad jie dūsta provincialioje Lietuvoje. Ir Vakarų inteligentai puikiai moka nusišnekėti. Reikia tik prisiminti, kiek ilgai buvo teisinami Stalino ir SSRS nusikaltimai.
Kai kurie humanitarai įgyja naudingą dalykinę kompetenciją. Filosofai turėtų geriau suprasti su vertybėmis susietus klausimus, ypač jei jie domisi etika ar politikos filosofija. Bet etikos teorijų pažinimas neužtikrina gilesnių įžvalgų, ypač jei etika sutapatinama su „dvasingumu“ ir tokiu moralizavimu, kuris buvo būdingas „Etikos etiudams“.
Įsigilinę į Lietuvos ir Lenkijos istoriją, istorikai geba autoritetingiau kalbėti apie bendrą praeitį, atkreipti dėmesį į klaidingus teiginius, bet tai nereiškia, kad jų samprotavimai apie nūdienos lietuvių ir lenkų nesusipratimus yra vertingesni už eilinio apžvalgininko. Gilų istorijos supratimą gali lydėti nepaprastas naivumas ar piktumas.
Sąjūdžio metais inteligentai dažnai buvo matomi ekrane. Bet tie metai buvo išimtis, ne norma. Tauta budo, kvėpavo laisve, pirmą kartą atvirai svarstė lig šiol draudžiamas temas. Reikėjo išjudinti tautą, įkvėpti jausmus, ugdyti pasididžiavimą, skatinti drąsą ir viltį, taigi reikėjo oratorių, rišlių kalbėtojų. O žmonės buvo pasiryžę ištisas valandas žiūrėti į kalbančias galvas. Tas laikotarpis tęsėsi kelerius metus. Bet kai reikėjo planuoti konkrečius žingsnius nepriklausomybei įtvirtinti, o ne jausmingai kalbėti apie tėvynės meilę ir nepriklausomybės svarbą, smuko vadinamųjų inteligentų įtaka.
Verta prisiminti Sigitą Gedą. Nors išrinktas į SSSR Liaudies deputatų tarybą, jis nutarė nevykti į Maskvą 1989 m. pavasarį, bet keliauti po Lietuva kartu su besilankančiu Bernardu Brazdžioniu. Tai buvo genialus nutarimas, nes jis suprato, kad jis savo jau padarė, ir kad laikas poetams užleisti vietą kitiems. Ne visi gebėjo pripažinti kintančią tikrovę.
Sovietmečiu inteligentai buvo labiau valdžios maloninami - stambesniais honorarais, kelialapiais, proga bendrauti su šalies grietinėle. Dažniau buvo kviečiami į radijo ir televizijos laidas. Bet nevalia užmiršta, kad tada nebuvo galima nei kritikuoti valdžios, nei atvirai kalbėti apie visuomenės problemas. Inteligentams buvo suteikiama tribūna, nes valdžia žinojo, kad jie kalbės gražiai, bet ne apie tai, kas svarbu ar žmonėms rūpi. Kai kurie net tapdavo kompartijos dvaro muzikantais.
Netiesa, kad atgavus nepriklausomybę inteligentams nebuvo leista reikštis, kad jis buvo greitai išstumti iš viešojo gyvenimo. Partijos gana ilgai stengėsi juos pritraukti. 1992 m. LDDP sąraše į Seimą pateko rašytojai Juozas Nekrošius ir Vytautas Petkevičius, filosofai Bronislovas Genzelis ir Albinas Lozuraitis, iškilusis matematikas Jonas Kubilius. Jie uoliai lankydavo Seimo sesijas, bet retai prabildavo, nes įstatymų leidybai reikia teisininko ar verslininko, ne rašytojo ar mąstytojo įgūdžių. Susikūrė ir kairiąsias ir dešiniąsias politines jėgas palaikantys inteligentų sambūriai, kaip Ateities forumas ir Lietuvos piliečių chartija. Inteligentai buvo kviečiami ir tebėra kviečiami į radijo ir televizijos laidas. Bet ilgainiui daugeliui jų šnekėjimas nusibodo, kaip nusibosta kelintą kartą rodomas serialas.
Šypseną sukelia teiginys, kad Lietuva būtų daug sąžiningesnė ir daug protingesnė, jei jis ir jo draugai būtų turėję laisvą. Nemanau, kad pats K. Stoškus tuo tiki.
K. Stoškaus pasisakymuose jaučiamas kartėlis, nes „tikrojo“ Lietuvos elito vaidmenį esą uzurpavo mažiau vertingi žmones. Panaši gaida prasiveržia ir Ramūno Bogdano komentare, kai jis priekaištauja „pataikūniškiems žurnalistams“, kad jie naujai iškeptus turtuolius pavadino elitu ir kad Lietuvoje į elitą „nepatenka tie, kurie yra elitiniai savo išugdytomis savybėmis; nei protas, nei talentas nepatenka į naują lietuvišką žodžio „elitas“ reikšmę“.
Neginčytina, kad visuomenės dėmesys glosto žmogaus savimeilę. Didesnė pinigų suma neapsunkintų gyvenimo, juk perteklių visada galima skirti vargingųjų šalpai. Bet kodėl pavydėti šoumenams, ar piktintis dėl naujo elito įsiviešpatavimo. Tarkime, kad tokie vadinamojo naujojo elito atstovai kaip Vytautas Šapranauskas ar Laimutis Pinkevičius puikiai uždirba ir neišeina iš televizoriaus. Bet ar inteligentai norėtų tapti šapranauskais, turėti jo intelektualinius interesus, gyventi jo dvasinį gyvenimą? Tikiu, kad atsakymas yra vienareikšmis „Ne“.
Niekas neturi teisės į auditoriją ar viešą pripažinimą. JAV gyvena maždaug 30 ekonomikos Nobelio premijos laureatų bei šimtai potencialių laureatų, bet vos dešimt turi platesnį skaitytojų ratą net per dabartinę ūkio krizę. Iškiliausi filosofai nėra kviečiami į diskusijos laidas JAV ir daugelyje kitų šalių. Jų darbus skaito siauras specialistų ratas. K. Stoškaus tipo raudų nespausdintų nei laikraščiai, nei plačiau skaitomi tinklalapiai. Tuo požiūriu Lietuvos viešoji erdvė yra labai atvira. Ilgainiui žiniasklaida atsiveria visiems, kurie turi ką pasakyti. Taip pat ir tiems, kurie 15 metų kartoja tą patį.