„Ekspertai visai neseniai, praėjusių metų rugsėjį-spalį pasakė, kad vaikas dar nėra brandus išreikšti savo nuomonę, jis nori būti saugus, ir kadangi jis šiandien yra saugus su N. Venckiene, jis taip ir kalba – jis neprisimena gyvenimo su mama“, – DELFI sakė teisėja A. Pupeikienė.
– Jūsų vadovaujama kolegija paliko galioti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, kuriuo mažametės mergaitės gyvenamoji vieta yra nustatyta ne su teta, o su motina. Kodėl teismas taip nusprendė?
– Savo poziciją teismas išdėstė procesiniame sprendime – kolegija mano, kad tėvų teisės yra prigimtinės ir šiuo atveju vaiko teisė bei interesas gyventi šeimoje, tai yra su biologine motina, atitinka geriausius jo interesus.
Jeigu būtų kilęs ginčas tarp vaiko motinos ir vaiko tėvo, galbūt būtų priimtas vienoks ar kitoks sprendimas, tačiau mirus tėvui ir nesant apribotoms motinystės teisėms kaip ir negalima spręsti, kad vaikui yra geriau pas tetą.
Tėvo teisės nėra paveldimos – jų negali paveldėti nei sesuo, nei seneliai. Niekas.
– Kitaip tariant, mergaitės motinai nebūtų galima atiduoti, jeigu ji būtų degradavusi arba, kaip šiuo konkrečiu atveju, būtų įtariamoji vadinamojoje pedofilijos byloje?
– Civiliniame kodekse yra numatyti pagrindai, kai galima terminuotai ar neterminuotai apriboti motinos ar tėvo valdžią į vaiką. Jų plečiamai mes negalime žiūrėti.
Vis tik teismas mano, kad atsakovė N. Venckienė neįrodė, jog yra tie pagrindai motinos valdžiai apriboti.
O tie pagrindai yra tokie – kai tėvai (tėvas arba motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, jais nesirūpina arba jiems daro žalingą įtaką savo amoraliu elgesiu. Tokių pagrindų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
– Savo sprendime teismas užsimena, kad N. Venckienė, kaip laikinoji globėja šio statuso turėjo netekti dar 2010-ųjų lapkričio 3-iąją, kai Panevėžio apygardos teismas galutine ir neskundžiama nutartimi konstatavo, jog ikiteisminis tyrimas L. Stankūnaitės atžvilgiu vadinamojoje pedofilijos byloje yra nutrauktas teisėtai ir pagrįstai..
– Laikinąją globą skiria ne teismas, o savivaldybės administracijos direktorius savo įsakymu. Galbūt po 2010 m. lapkričio 3 d., kai teismas galutine ir neskundžiama nutartimi nusprendė, kad nėra pagrindų L. Stankūnaitės atžvilgiu pradėti baudžiamąjį persekiojimą, niekas savo laiku nesirūpino, jog laikinoji globa būtų panaikinta.
Iš kitos pusės – gal įstatymai kažkur ir nesusieti, bet vaikas kažkurį laiką turi būti kažkieno atsakomybėje. Laikinosios globos nuostatuose teigiama, kad laikinoji globa pasibaigia perdavus vaiką tėvams arba institucinei globai. Vaikas – ne spinta, kurį reikėtų perduoti, bet įstatymuose būtent šitaip yra.
– Ar teismas nurodė, kaip turėtų būti įvykdytas sprendimas – kaip žinia, nors Kėdainių teismas nurodė, jog sprendimą reikia vykdyti skubiai, tačiau mažametė vis dar laikinosios globėjos namuose?
– Mes į vykdymą nesikišame – tai ne apeliacinės instancijos pareiga reguliuoti vykdymą.
Antstolis savo ruožtu turi vykdyti sprendimą – šiandien žiniasklaidoje skaičiau, kad antstolis įteikė dar vieną raginimą. Dabar sprendimas vykdomas bendra tvarka.
– Bet bylą pralaimėjusi N. Venckienė gali jį skųsti kasacine tvarka ir įrodinėti neteisingą teisės aktų taikymą?
– Tokia galimybė įstatyme yra numatyta – gal atras apeliantai, galimi kasatoriai pagrindų, kuriais būtų peržiūrėtas sprendimas ir kasaciniame teisme.
– Visuomenėje kyla pasipiktinimas, kad teismas bylą nagrinėjo ne žodinio, o rašytinio proceso tvarka – esą taip galėjo neįsigilinti į visas bylos aplinkybes. Kodėl teismas nesurengė posėdžio, o vadovausi tik bylos dokumentais?
– Civiliniame kodekse numatoma, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus įstatyme numatomas išimtis – jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.
Kolegija nematė pagrindų – apeliantė (N. Venckienė – aut. past.) prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, bet kaip ir įstatymas sako, dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.
Apeliantės skunde iš tiesų buvo sakinys, jog prašome nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau jokių motyvų nebuvo nurodyta. Aišku, jeigu teismas rašytinio proceso tvarka nagrinėdamas bylą būtų atradęs kokių nors pagrindų, ko neišsiaiškino pirmosios instancijos teismas, tai mes galėjome pereiti į žodinio proceso nagrinėjimą, tačiau, pasikartosiu, nebuvo jokių pagrindų, jokių motyvų, argumentų, dėl ko mes turėtume nagrinėti žodinio proceso tvarka.
– Kodėl teismas neapklausė mažametės mergaitės – ar jos nuomonė nėra svarbi?
– Kai Kėdainių rajono apylinkės teismas skyrė psichologinę ekspertizę, šalys tokį klausimą buvo uždavę ekspertui. Čia ne teismas išsigalvojo, bet ekspertas ekspertizės akte pasakė, kad, atsižvelgiant į mergaitės amžių, jos apklausti teismo posėdyje nerekomenduojama.
Įstatymas numato, kad vaikas turi būti išklausytas, jeigu vaikui, jeigu neklystu, yra dešimt ir daugiau metų.
Daug yra bylų, kur nustatinėjama vaiko gyvenamoji vieta, bet tai iš esmės eina kalba tarp motinos ir tėvo. Paprastai juos apklausinėja vaiko teisių specialistai, dalyvaujant psichologams.
Šioje byloje psichologai pasakė, kad vaiko nerekomenduojama apklausti. Ekspertizė buvo atlikta 2011 metų rugsėjo-spalio mėnesį, tai visai neseniai, ir ekspertas sako, kad vis tik vaikui yra 7 metai, jis dar nėra brandus išreikšti savo nuomonę, vaikas nori būti saugus, ir kadangi jis šiandien yra saugus su N. Venckiene, jis taip ir kalba – jis kito neprisimena. Jis neprisimena gyvenimo su mama“.
– O ši byla ar buvo sudėtinga? Ar nejautėte visuomenės spaudimo?
– Visos bylos yra pakankamai sudėtingos – net ištuokos bylos, kai dalijamasi vaikais, turtais, yra labai sudėtingos. Žinoma, sudėtinga ir ši byla.