Gi dabar kaip vaiko teisių ekspertas ir vaikų psichiatras negaliu likti abejingas įvykiams Garliavoje. Todėl pasidalinsiu įžvalgomis apie šių dviejų reiškinių panašumus ir skirtumus. Mano požiūrį į Garliavoje vykstančius įvykius lemia ne tik profesinė patirtis ir žinios, bet ir didelę įtaką mano pasaulėžiūrai padariusi mano pažintis su Romu Kalanta, tegu ir įvykusi 17 metų po jo mirties.
Bet pirma grįžkime į 1972-uosius. Nedaug žmonių tuo metu Lietuvoje suvokė Kalantos aukos prasmę. Po 1972 m. Kauno įvykių daug kas Lietuvoje su susierzinimu svarstė, kad jei ne psichikos ligonio, tai bent jau nesugebėjusio prisitaikyti prie režimo nevykėlio išsišokimas turės neigiamas pasekmes Lietuvai. Lietuvos dvasinis stuburas tuo metu jau buvo palaužtas ir dauguma žmonių mokėsi tvarkytis savo žemiškus reikalus, aukodami pamatinius laisvės principus.
Į vergo mentalitetą grįžusi tauta, išnaikinus laisvę mylinčius, gana patogiai, ypač Brežnevo epochoje, sangulavo su prievartautojais, ir natūralu, kad po truputį atprato matyti tuose santykiuose prievartą. Taip, siekiant bet kokia kaina išgyventi, susiformavo iki šiol tautą lydintis savotiškas Stokholmo sindromas – vis dar didelis lietuvių prisirišimas prie prievartos ir konformizmo kultūros, o kartu ir įtarus požiūris į laisvojo pasaulio vertybes, tokias kaip pagarba kiekvieno žmogaus teisėms ir laisvėms.
Sąjūdis ir Atgimimas atvėrė duris į laisvę, beliko pasinaudoti istorine galimybe susigrąžinti sovietų naikintą principą – kad tik pagarba kiekvieno žmogaus teisėms ir laisvėms gali sukurti sveiką ir stiprią visuomenę ir valstybę. Deja, šios pamatinės vertybės, kurios yra Europos vertybių šerdis, iki šiol liko nepriimtinos nemažai visuomenės daliai ir politikams, pretenduojantiems į visuomenės lyderius. Patriotais pasivadinę veidmainiški moralistai palaipsniui ėmė dominuoti Lietuvos politikoje ir viešajame gyvenime, įprastu jų ginklu tapo gąsdinimas laisvės principais, kaip jie suprantami ne į rytus, o į vakarus nuo Lietuvos. Paaiškėjo, kad daug kas Lietuvoje, įskaitant buvusius vedlius, laisvę tesuvokia kaip tik išorinę nepriklausomybę, kaip dabar jau lietuvių tvarkymąsi Lietuvoje, panašiai trypiant jų ideologijai neįtikusių individų laisves kaip ir prie sovietų.
Atsisakiusi tęsti kovą už tikrąjį pilietinį išsilaisvinimą, Lietuvos visuomenė tęsė okupantų įskiepytus ydingus papročius. Nors žmonės pyksta ant korumpuotos valdžios, bet iki šiol ir patys neapsisprendžia, kokio teisingumo jie nori – kiekvienam ar tik sau ir „saviems“. Susitvarkyk gyvenimą pats, sutvarkyk šeimos nariams, paglobok „savus“, kad, kai reikės, jie tave paglobotų, patepk teisėsaugą, medikus, bet kokia kaina prisitaikyk, ir spjauk į tą viešąjį interesą! Džiaukis laisve praturtėti, keliauti po pasaulį, išpažinti religiją, bet nekreipk dėmesio į daugybę laužomų likimų, tai juk ne tavo problema, juk tai ne taviškiai kūdikių ir vaikų namuose patiria prievartą, juk tai ne iš taviškių gali su fiktyvia pažyma atimti vaiką ar kitaip tyčiotis apsukrūs veikėjai.
Būtent tokioje konformistinėje ir korupcinėje terpėje ir prasidėjo tragiška Garliavos istorija – visai ne nuskriaustiesiems priklausanti vaiko tėvo šeima nesunkiai susitvarkė su teisybės ieškoti pradėjusia vaiko motina, kuri buvo „iš žemesnio lygio“. Kai mama, nepaisydama skirtingų „lygių“, pradėjo kovoti už tai, kad vaikas būtų jai grąžintas, tokio išsišokimo įtakingi žmonės, įpratę sutvarkyti reikalus, kad visada būtų jų viršus, negalėjo pakęsti. Būtent tada ir gimė versijos apie mergaitę su motinos leidimu prievartavusį pedofilų klaną. Taip iki šiol girdime kartojant – jei buvus pedofiliją šioje istorijoje teismai neįrodys, tai esą ir bus įrodymas koks galingas tas pedofilų klanas.
Garliavos įvykiuose stebime daug paradoksų. Kuo labiau bliūkšta kažkieno sugalvota ir jokių įrodymų neturinti pedofilijos istorija (apie mergaitės pasakojimus - atskira kalba, kaip jie atsiranda galime stebėti paskutiniu metu stiprėjant vaiko pasisakymams apie meilę tetai ir nemeilę mamai), tuo aršiau naujieji kovotojai už teisingumą reikalauja nevykdyti teismo sprendimo ir visaip trukdo išsiaiškinti galbūt labai nepatogią vaiko „gynėjams“ tiesą. Daug žmonių, įskaitant įtakingus politikus, kažkodėl tebetiki vis labiau braškančia istorija apie teisėją Furmanavičių ir kitus mergaitę esą prievartavusius pedofilus, bet nemato per žiniasklaidą rodomos siaubingos emocinės prievartos, kai tarsi baisioje pasakoje geradariais apsimetę savanaudžiai šaltakraujiškai, su valstybės institucijų palaiminimu, naikina kiekvienam žmogui brangiausią ryšį – dvasinį ryšį tarp motinos ir vaiko.
Didvyriu paverstas žmogus, tyčiojęsis iš savo vaiko, smurtavęs prieš jo motiną, galbūt nužudęs nekaltus žmones. Didvyre ir kovotoja už teisingumą paversta teisėja, viešai naikinanti svarbiausia, kas yra vaiko sieloje – meilę artimiausiam žmogui. Visos valdžios susitelkė demonstruodamos paramą užsitęsusiam grubios emocinės prievartos prieš vaiką procesui, ir rasdamos tam vis ciniškesnių pateisinimų – girdi, gal jau pavyko dar labiau sutrikdyti ryšį tarp vaiko ir motinos, tai gal jau telieka vaikas pas tuos, kurie tą ryšį ir naikina. Lenktyniaujama, kas išradingiau pasityčios iš motinos, kuri esą turėtų pati įrodyti, kad ji ne tokia, kaip ją vadina šmeižikai.
1972 m. Kauno įvykius ir tai, kas vyksta Garliavoje, skiria 40 metų laike ir tik 10 kilometrų erdvėje. Išoriškai netgi rastume panašumų tarp tų reiškinių ir ne paslaptis, kad kai kam labai norisi Garliavos įvykius pavaizduoti kaip kilnią pilietinio nepaklusnumo akciją.
Ir vis dėlto šie du įvykiai jų ginamomis vertybėmis skiriasi kaip diena ir naktis. Mergaitę apsupusi galingais trimis žiedais įspūdinga koalicija – teta su pagalbininkais namo viduje, palaikymo grupė aplink namą, platus frontas politikų ir visuomenės narių visoje Lietuvoje – gina visai ne tas vertybes, dėl kurių pasiaukojo Romas Kalanta. Atvirkščiai - jie gina tuos nelemtus papročius, kurių lietuviai išmoko tada ir neatsikratė iki šiol. Vieni ciniškai suvokdami ką daro, kiti iš nesusivokimo, ne gina, o naikina laisvės ir demokratijos pamatus.
Pasitelkę vis dar neatsigavusios tautos gausias negalias bei fobijas ir juodąsias neatsakingos žiniasklaidos technologijas, jie kuria vis ilgesnį „pedofilų“ ir jų globėjų sąrašą, ir tai daro tuo atkakliau, kuo labiau aiškėja, kad šioje istorijoje buvo daug klastos ir melo, tik nebuvo to, dėl ko ant naujosios inkvizicijos laužo deginama mama. Pasitelkę nesusivokiančius vertybėse ministrus ir valdininkus, jie įgyvendina klastingą planą – vis labiau bendromis jėgomis nuodyti motinos ir vaiko dvasinį ryšį, kad galima būtų piktdžiugiškai konstatuoti jį sunaikinus. Pristatomi per žiniasklaidą mergaitės vis nauji „paliudijimai apie apsisprendimą“ ir jos įtraukimas į muzikos ir meno renginius yra klaikus barbarizmo ir kolektyvinės prievartos pavyzdys, liūdnai konstatuojantis gilią aklavietę, kurioje atsidūrė Lietuva su savo buvusiais vedliais ir naujaisiais didvyriais.
Kelios tarpusavyje susijusios ligos kamuoja mūsų visuomenę iki šiol ir sukuria tokius masinės saviapgaulės reiškinius, kaip „lietuviško pilietiškumo“ farsas Garliavoje. Pirma – tai savanaudiškumas, godumas, savo reikalų tvarkymas išduodant viešąjį interesą, tarpusavio santykius ir žmonių santykį su valstybe per sovietmetį užvaldžiusi korupcijos ir konformizmo dvasia. Garliavos istorijoje ginami „savi“, ir labai skaudu, kad ne tik garliaviškiai pasirinko ginti „savus“ bet ir nemaža Lietuvos visuomenės dalis „savais“ palaikė įtakingą šeimą, o ne mergaitės motiną, kuriai, apšmeižtai, ujamai ir silpnesnei, turėtų tekti visuomenės parama siekiant susigrąžinti klastingai atimtą vaiką, jei kam nors rūpėtų teisingumas ir jei visuomenė būtų brandesnė.
Antra – tai Lietuvą apnikusios fobijos ir neapykanta atviros visuomenės dvasiai bei laisvojo pasaulio vertybėms. Brandžioje visuomenėje būtų neįmanomas dalykas kad pedofilais ar savo vaiko sąvadautojais išvadinti žmonės turėtų patys įrodinėti, kad jie tokie nėra, o šmeižikai triumfuotų, turėdami netgi politikų paramą. Tokia galimybė veiksmingai lipdyti „pedų“ etiketes Lietuvoje neatsirado iš niekur. Jau keletą metų vykstanti prieš Europos vertybes nukreipta kampanija, kurią nuosekliai vykdo įtakingi Lietuvos politikai ir juos remianti žiniasklaida, gąsdinanti visuomenę jos naujaisiais priešais , palaipsniui pavertė visą valstybę tų fobijų įkaite, ir valstybės kapituliaciją prieš savivalę Garliavoje gali būti dar ne paskutinė „pergalė“ šiame tamsybininkų žygyje.
Žmonėms, kuriems šioje istorijoje „viskas aišku“, nekritiškai priimantiems „pedofilai tvirkina mergaitę ir valdo Lietuvą“ versiją, reikėtų išklausyti pradžiamokslį apie tai, kas yra vaikų teisių apsauga nuo prievartos ir kas yra tie pedofilai, kad žmonės galėtų atskirti grūdus nuo pelų, vaikų teisių gynėjus nuo demagogų, o pedofilus nuo nekaltų piliečių. Matydami, kokius požiūrius atstovaujantys politikai atlieka prokuroro vaidmenį šiame gėdingame linčo teisme, galime prognozuoti jų ilgalaikius politinius ir ideologinius tikslus, dėl kurių aukojami vaiko ir motinos likimai.
Taip siekiama įtvirtinti, dar labiau negu iki šiol, iš baudžiavos ir sovietmečio paveldėtų, prievarta ir prietarais grįstų „nacionalinių papročių ir vertybių“ viršenybę prieš pagrindinius žmogaus teisių ir laisvių principus. Tapo Lietuvos kasdienybe, kad kad Klonio gatvės dvasiai prieštaraujantieji nuolat šmeižiami, laiminant lietuviškosios politikos korifėjams. Juk šiandien „tikro lietuvio“ žodyne į vieną žodį „pedas“ sutelpa ir pedofilai, ir gėjai, ir bet kurie „tolerastai“, kurie esą kelia pavojų mūsų vaikams ir tautos išlikimui. Be šio liūdno gūdžios provincijos konteksto nebūtų Garliavos reiškinio, kur „pedofilų gaudytojai“ įkaitais paėmė ir vaiką, ir visą Lietuvą.
Sudėjus šias Lietuvos visuomenės raidos negalias, jos kartu turbūt ir nulėmė paradoksą, kad naujieji kovotojai už teisingumą, pretenduojantys į kalantinių dvasios pratęsimą, iš tikrųjų gina tuos papročius, kuriuos paveldėjome iš Romo Kalantos nekenčiamos santvarkos. Tenka konstatuoti – kol pasimetusi tauta nesuvoks, kad pati buvo išprievartauta panašiais būdais, kaip dabar prievartaujama mergaitė, tol ji toliau kurs savo fantazijose įsivaizduojamus prievartautojus, nuo kurių ji esą saugo mergaitę, nematydama, kad pati susidėjo su tais, kurie smaginasi prievartaudami vaiką.
Kai visuomenės nariai kartu su politikais susitelkia ties parodomąja vaiko ir motinos teisių niekinimo kampanija ir taip susitelkę pamina pagrindinius laisvės ir demokratijos principus, nors patys įsivaizduoja rodantys pilietiškumo pavyzdį – o būtent tai vyksta šiomis dienomis Garliavoje – tokio susitelkimo kaina yra labai brangi. Tai, kad užsitęsusios prievartos prieš vaiką kampanijoje aktyviai dalyvauja iškilūs visuomenės veikėjai ir politikai, reiškia, kad prievartą taiko jau ir pati Lietuvos valstybė. Tai gėdingas įvykis naujosios Lietuvos ir naujosios Europos istorijoje. Ir kaip vaikų teisių ekspertas, ir kaip vaikų psichiatras, nepamenu savo praktikoje tokio grubaus vaiko teisių pažeidimo ir sisteminio psichikos žalojimo, kuris būtų vykdomas taip viešai ir su tokiu viešu palaikymu. Šis įvykis gali reikšti tolesnį Lietuvos slinkimą link autoritarinio valdymo ir link visiškos pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių principų išdavystės.
Dar ne vėlu atsikvošėti. Daug nuoširdžių piliečių šioje istorijoje buvo tiesiog apgauti, gal buvo nepasiruošę tokiai masyviai klastos ir demagogijos dozei, kokią iki šiol stebime aplink šią tragišką istoriją. Vis daugiau žmonių šiandien supranta, kas yra kas šioje istorijoje, kad ne tik vaikas ir mama, bet ir nemaža dalis tautos tapo minėtų visuomenės negalių ir pasimetimo vertybėse aukomis. Svarbu, kad ši kritinė masė laisvų piliečių neleistų iki galo atlikti dar vieno tautos savinaikos ir saviapgaulės ritualo, labai jau nekrikščioniško savo esme. Šiandien dar nevėlu sustoti ir, prisiminus Romo Kalantos aukos prasmę, dar kartą kiekvienam pasitikrinti savo vertybes. Praregėjus eiliniams žmonėms, tai pagelbėtų ir pasimetusiam politikų ir inteligentų elitui. Svarbiausia nebijoti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.