Ar šeimoje su vaikais Jūs kalbate lietuviškai?
R.S. Taip. Kol visi jie vienas po kito pradėjo eiti į mokyklą, kalbėjome tik lietuviškai. Vėliau pradėjau su jais kalbėti angliškai, nes jei nebūčiau pradėjusi to daryti, turėčiau kiekvieną minutę su jais kovoti. Bet prie tėvo visi kalba lietuviškai. Jei mes kalbame angliškai, užtenka jam įeiti į kambarį ir visi jau kalbame lietuviškai. Atvirai sakant, dėl kalbos tarp mūsų buvo trintis. Aš negalėjau su vaikais ištisai dėl to kovoti. Nepaisant to, jie visi užaugo labai puoselėjantys lietuvybę.
Visų Jūsų vaikų vardai yra lietuviški. Kieno tai sumanymas?
R.S. Abiejų. Mes mylime Lietuvą, todėl vaikai pavadinti lietuviškais vardais.
Ką užsienio lietuviai veikia Amerikoje?
R.S. Linas nėra pasinėręs tik į darbą, o aš nesu pasinėrusi tik į vaikų auklėjimą. Mes gyvename labai įdomų gyvenimą. Čikagoje laisvalaikį praleidžiame įdomiai, turiningai ir kultūringai. Kiekvieną savaitę turime daug veiklos su kitais lietuviais.
Kas sieja užsienio lietuvius, kas suburia juos drauge?
R.S. Mūsų tėvai nenorėjo palikti Lietuvos. Jie atvyko į Ameriką ne dėl to, kad ieškojo geresnio gyvenimo. Jie buvo inteligentai, gražiai gyveno, norėjo išlaikyti kultūrą ir manė, kad grįš į Lietuvą.
L.S. Jie buvo susigyvenę, kurį laiką kartu gyveno lageriuose. Sukūrė bendrą veiklą, norėdami išlaikyti lietuviškumą. Tai buvo užkrečiantis entuziazmas. Visi savanaudžiai išėjo iš lietuviškos visuomenės, o pasiliko tokie žmonės, kurie norėjo aukoti savo laiką, energiją, pinigus. Mane netgi stebino toks pasiaukojimas.
R.S. Mes ir savo vaikus auklėjome taip, kad jie skleistų kultūrą pasaulyje, o ne kultūra, kad ir kokia ji būtų, diktuotų jiems, kaip elgtis.
Kaip galima pasiekti šeimos darną?
R.S. Svarbiausia – didelė meilė šeimai. Taip pat – katalikiškas auklėjimas, tikėjimas. Kai gerai išauklėji vyresnius vaikus, jie padeda tau auklėti jaunesnius. Tarkime, jie pastebi, kad kas nors draugauja su kuo nors, su kuo nederėtų, ir skatina jų taip nedaryti. Mes jiems nedrausdavome, o bendraudavome, kalbėdavome su jais.
L.S. Didesnėje šeimoje yra svarbus vienas kito palaikymas, paskatinimas. Visada sakydavome, kad jais pasitikime, net kai tekdavo truputį apsimesti. Mat žinojome, kad negalėsime jų kontroliuoti ir kitos išeities nėra. Vėliau vaikai prisipažino, kad jie turėdavo daug progų pasielgti negerai, tačiau vien dėl to, kad mes sakėme, jog pasitikime jais, tomis progomis nepasinaudodavo.
R.S. Mūsų jauniausiajai dabar 21 metai, vyriausiajai – 34. Vyriausioji dukra Lina – organizacijos „Human Trafficking“ vadovė. Organizacija kovoja prieš prostitucją. Lina dirba su aukšto rango pareigūnais – su senatoriais, generaliniais prokurorais, buvo susitikusi su Švedijos, Jordanijos karalienėmis, su Hillary Clinton, dirba su bilioniere Swanee Hunt. Jos darbas tikrai įdomus. Vyriausiasis sūnus Rimas dirba finansinėje kompanijoje Floridoje. Jis ir Lina jau turi po dvi dukras, o mes – keturis anūkus. Trečioji dukra Vija – logopedė, jos vyras – architektas. Ketvirtoji dukra Gaja dirba „Google“ renginių organizatore.
Penktoji dukra Saulė prieš trejus metus tragiškai žuvo Lenkijoje. Ji baigė psichologiją ir Lenkijoje mokė anglų kalbos. Kaip ištvėrėme netektį? Šiuo klausimu esame nusiteikę labai krikščioniškai – priimame iš Dievo viską, ką jis siunčia, todėl nepasinėrėme į depresiją. Mes patyrėme tragediją, bet mūsų gyvenimas dėl to netapo tragiškas.
Gintas yra lakūnas. Jis baigęs aeronautiką universitete ir dabar paskirtas būti karininku. Vos prieš kelis mėnesius buvo jo vestuvės. Jaunavedžiai išsirinko povestuvinę kelionę būtent po Lietuvą. Amerikietė sūnaus žmona per kelionę taip gerai išmoko lietuvių kalbą, kad jai grįžus galėjome su ja laisvai susikalbėti lietuviškai.
Sūnus Vincas įstojo studijuoti odontologijos. Tai yra labai sunku – mes juo didžiuojamės. Iš viso vedę keturi mūsų vaikai, tačiau antrosios pusės – ne lietuviai. Mes labai norėtume, kad kuris nors iš vaikų sukurtų šeimą su lietuviu. Vincas šiuo metu draugauja su lietuvaite. Pati jauniausioji mūsų dukra – Žiba. Jai dvidešimt vieneri.
Ar jau iš anksto planavote, kad Jūsų šeima bus didelė?
L.S. Aš esu iš devynių vaikų šeimos ir manau, kad tai – labai geras dalykas.
R.S. Jis visada buvo už didelę šeimą. Jis mano, kad visuomenei sveika turėti gausias šeimas, nes vaikai turi išmokti, kaip vienas kitam padėti. Tada ir visuomenėje jie moka padėti vieni kitiems.
Ar Jums nebuvo kilusi mintis grįžti gyventi į Lietuvą?
L.S. Atvykstame vis dažniau ir pasiliekame vis ilgiau.
R.S. Bandysiu dažniau atvažiuoti. Vyras Lietuvoje apsilanko kasmet, o aš dabar čia atvykau po penkerių metų pertraukos. Smagu, kad Lino brolis su žmona čia gyvena.
L.S. Lietuvoje vis daugiau draugų atsiranda, norisi juos aplankyti. Svarbiausia, kad senatvėje yra anūkai ir geri draugai. Tačiau grįžti į Lietuvą visam laikui neplanuojame.
Ką manote apie dabartinę emigraciją iš Lietuvos?
Ar dabartiniai emigracijos mastai yra grėsmė Lietuvai?
L.S. Žinoma. Tai yra protų nutekėjimas. Koks ūkininkas džiaugtųsi, jei mažėtų jo derlius? Lietuva liks senukų valstybė, nebeliks jaunimo. Niekas į Lietuvą neinvestuos.
R.S. Teisingai. Daug kas norėtų čia investuoti, tačiau tam nėra gerų sąlygų. Net ir Linas čia norėjo pradėti verslą, bet viskas išslydo iš jo rankų dėl korupcijos.