Demografai prognozuoja liūdną pabaigą: lietuviai vis dažniau išvis nenori turėti vaikų

Mažas gimstamumas mūsų šalyje – jau niekam ne naujiena. Tačiau demografiniai tyrimai atskleidžia naują grėsmingą tendenciją – norimas turėti vaikų skaičius nukrito žemiau kartų pasikeitimą užtikrinančio gimstamumo rodiklio, kuris turėtų siekti 2,1.

Tai reiškia, kad artimiausius 30 metų, kol neišaugs nauja reprodukcinio amžiaus karta, Lietuvos šeimos geriausiu atveju gimdys vos 1,5 vaiko.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto profesorės Vlados Stankūnienės pateiktos apžvalgos Demografinių tyrimų instituto leidinio „Demografija ir mes“, jau du dešimtmečius sklandanti informacija apie gimstamumo kitimą mažėjimo linkme ir numatomas šio reiškinio pasekmes ateityje, susijusias su populiacijos senėjimu, negali nejaudinti kiekvieno, kuris nors truputį domisi Lietuvos demografine situacija ir populiacijos išlikimu. Kasmet vis laukiama geros žinios: galbūt situacija jau įgauna pozityvių ženklų. Tačiau monitoringiniai Demografinių tyrimų instituto tyrimai leidžia skelbti naują ir nerimo keliančią žinią: Lietuvoje ne tik susilaukiama mažai vaikų, bet jau ir norima turėti vaikų mažiau nei reikia demografinei pusiausvyrai užtikrinti.

Ką rodo patikslinti gimstamumo duomenys?

Kaip rodo paskutiniai gimstamumo duomenys, Lietuvai nepavyksta ištrūkti iš demografiniam tvarumui pavojingo gimstamumo lygio zonos. Po visą praėjusio šimtmečio paskutinį dešimtmetį trukusio staigaus ir didelio gimstamumo mažėjimo, jau trejetą metų stabilizavęsis gimstamumas išlieka labai žemas.

Periodinis suminis gimstamumo rodiklis sumažėjo nuo 2,03 1990 m. iki 1,23 2002 m. 2001-2005 m. jis nesiekė 1,3, vėliau palaipsniui didėdamas 2009 m. pasiekė 1,5. 2009-2011 m. jis išliko beveik stabilus – 1,5-1,55. Demografine terminija toks gimstamumo lygis įvardijamas kaip labai žemas, tačiau požymių, kad artimiausiu metu gimstamumas pradėtų artėti prie demografiškai komfortiško lygio, nėra.

„2005-2009 m. gimstamumo pokyčiai daugeliui jau kėlė pozityvių nuotaikų, o viešosios politikos rengėjams – nusiraminimą ar net pasitenkinimą, kad vykdoma šeimos politika duoda rezultatų. Tačiau užtenka žvilgterėti į gimstamumo lygio pokyčius pagal motinos amžių, kad suprastume, jog tai iš esmės gimstamumo kalendoriaus kitimo rezultatas. Vyksta šeimos pokyčiai, kai šeimos kūrimas ir vaikų gimdymas atidedamas vyresniam amžiui. Labai jauno amžiaus (iki 25 metų) vaikus gimdo vis mažesnė moterų dalis. Nors gimdymus atidėjusioms moterims pradėjus vaikus gimdyti jau esant vyresnio amžiaus, gimstamumo rodikliai pradėjo didėti, atitinkamai didėjo ir vidutinis moters amžius gimdant pirmuosius tris vaikus.

Tai, kad paskutiniais metais gimstamumo didėjimas „užbuksavo“ dar neištrūkęs net iš labai žemo lygio, turėtų kelti nerimą ir viešosios politikos rengėjų susirūpinimą, nes kitų šalių praktika rodo, kad vykstant tokiems procesams gimstamumui priartinti prie demografiškai saugesnio lygio būtina nuosekli ir taikli šeimos politika“, - teigia V. Stankūnienė.

Vidutinis amžius gimdant pirmąjį kūdikį 1990–1994 m. Lietuvoje buvo 23 metai, o 2011 m. moterys pirmąjį vaiką gimdė trimis metais vėliau – vidutiniškai būdamos 26,6 metų.

Ne tik turima, bet ir norima turėti mažiau vaikų

Pasak demografės, dar labiau pesimistines išvadas dėl esamos gimstamumo situacijos ir galimų negatyvių pokyčių ateityje skatina ketinimus vertinančių tyrimų rezultatai.

Kaip rodo lyginamųjų tyrimų, atliktų per pastaruosius 15-20 metų, rezultatai, ne tik sumažėjo gimstamumas, bet ir pasikeitė ketinimai. Nuo 20-to amžiaus paskutinio dešimtmečio vidurio per 15 metų vidutinis norimas vaikų skaičius tarp 18-49 metų jau turinčių ar norinčių turėti vaikų sumažėjo nuo 2,08 iki 1,99 (2010 m.).

„Nors šis pasikeitimas, regis, nėra didelis, tačiau jis slepia keletą negatyvių reikšmių. Pirma, 2010 m. fiksuotas norimo vaikų skaičiaus dydis jau turi kito demografinio statuso vertę. Jis jau mažesnis net už 2, t. y. jis mažesnis už reikalingą kartų kaitai užtikrinti (2,1). Tai reiškia, kad šie žmonės greičiausiai turės dar mažiau vaikų. Kaip rodo įvairių šalių praktika norimas vaikų skaičius nuo realaus, išvedus vidurkį, gali skirtis 0,3-0,7. Taigi jei norimo vaikų skaičiaus rodiklio reikšmes sietume su galimu gimstamumo lygiu ateityje, turėtume projektuoti, kad jis sieks vos apie 1,5. remiantis moksliniais duomenimis, tokią žemą gimstamumo situaciją Lietuvoje galima projektuoti net trisdešimčiai metų į priekį“, - tikina mokslininkė.

Dar tiksliau būsimą gimstamumo situaciją prognozuoja visai populiacijai skaičiuojamas norimas vaikų skaičiaus rodiklis. Jis apima ir tuos žmones, kurie apskritai nenori turėti vaikų. Turimais duomenimis, šis rodiklis 1994-2010 m. net nesiekė 1,8 ir turėjo nuosaikaus mažėjimo tendenciją. Mažėjimo tendencijos labiausiai pastebimos jauniausio reprodukcinio amžiaus grupėje.

Daugiausiai vaikų nori turėti išsilavinę vyrai

Daugiausiai turėti vaikų nori aukštąjį išsilavinimą turintys vyrai. Jų ketinimai nesikeičia net ekonominių nestabilumų metu – jie stabiliai orientuoti vidutiniškai į du vaikus. Tačiau vyrų, turinčių žemesnį išsilavinimą, kurie dažnai susiduria su sunkumais darbo rinkoje ir užtikrinant šeimos gerovę, šeimos pagausėjimo vizija daug kuklesnė (1,5-1,8), o ekonominio nuosmukio metu dar labiau sumažėja.

Tuo tarpu tarp moterų daugiausiai vaikų nori turėti (apie 2) turinčios žemiausią vidurinį išsilavinimą, o turinčiosios aukštojo mokslo diplomą planuoja vos apie 1,7-1,8 vaiko.

Vertinant pagal gyvenamąją vietovę, didžiausiu pageidaujamu vaikų skaičiumi išsiskiria Vilnius – tiek ekonominio pakilimo, tiek nuosmukio laikotarpiais. Ir vyrų, ir moterų vidutinis ketinamas turėti vaikų skaičius siekia apie 2,02-2,19. Net krizės laikotarpiu jis viršijo 2. Visų kitų tipų vietovių gyventojų prokreaciniai ketinimai kur kas mažesni (išskyrus Lietuvos kaimų ir mažųjų miestų moteris).

Taigi apibendrinant galima teigti, kad per keletą pastarųjų dešimtmečių Lietuvoje iš esmės pasikeitė gimstamumo modelis. Moterys gimdo vis vyresniame amžiuje ir stabiliai nori vis mažiau vaikų. Nuostatos dėl norimo ir ketinamo turėti vaikų skaičiaus Lietuvoje nukrito žemiau ribos, galinčios užtikrinti kartų kaitą, ir vis labiau nuo jos tolsta. Todėl pozityvūs gimstamumo pokyčiai ateityje sunkiai tikėtini.

Kodėl motinystė atidedama geresniems laikams

Kita vertus, demografai pastebi ir gerų tendencijų. Kaip lrt.lt sakė V. Stankūnienė, visada būdavo taip, kad moterys su aukštuoju išsilavinimu gimdydavo gerokai mažiau vaikų. Tačiau šiuo metu tas skirtumas mažėja: mažėja moterų, kurios turi žemesnį išsilavinimą, pagimdytų vaikų skaičius. Ji tvirtino, kad vėlesnį gimdymo amžių lemia po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pasikeitusi ekonominė padėtis, individualizmo įsigalėjimas – kai žmogus atsako pats už save – ir moterų saviraiškos siekis. Be to, V. Stankūnienė pabrėžia ir moderniosios kontracepcijos, kuri Lietuvą pasiekė po 1990 m., svarbą.

Tuo tarpu Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė lrt.lt sakė, kad šiandien moteris turi eiti į darbą, kad galėtų generuoti sau išteklius, padėtų išlaikyti vaikus, nes vien vyro atlyginimo neužtenka. Anot jos, dėl greitėjančio gyvenimo tempo ir pokyčių darbo rinkoje moterys pasirenka strategiją arba maksimaliai atidėti vaikų gimdymą, nes nori kaip galima labiau įsitvirtinti darbinėje struktūroje, arba mažinti vaikų skaičių. Juolab kad neįsitvirtinus darbo rinkoje, šiandien būtų sudėtinga auginti vaikus.