Izraelio nusižengimai tarptautinės teisės normoms
Nuo 1967 m. Palestina yra okupuota Izraelio. Okupanto ir okupuotojo santykis turi aiškų teisinį reglamentavimą. Nebekyla abejonių, kad Izraelio vyriausybės, esančios stipresnėje, t.y. Okupanto, pozicijoje, elgesys su Palestinos žmonėmis nusižengia tarptautinės teisės normoms. Izz ad-Din al-Qassam pasipriešinimo judėjimo („Hamas“ partijos karinis sparnas) kovos metodai ir atkaklumas lieka vieninteliu argumentu, kuriuo gali remtis palaikantys Izraelio poziciją. Klausimas, ar tokios priežasties užtenka Izraelio agresyvios politikos pateisinimui.
ES skatina valstybes nares nutraukti bet kokį ekonominį bendradarbiavimą su Izraelio naujakurių teritorijose registruotomis bendrovėmis. Prie šio kvietimo jau prisijungė Prancūzija, Ispanija bei Italija. 2006 m. Jungtinėse Tautose sukurta Žmogaus teisių taryba išleido 45 rezoliucijas pasmerkiančias Izraelio politiką okupuotoje Palestinoje. Minėtų rezoliucijų neveiksnumą aiškina pačios Jungtinės Tautos: JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijose konstatuojama, kad strateginė partnerystė tarp JAV ir Izraelio skatina Izraelio agresyvią ir ekspansionistinę politiką. Daugelis Izraelio politiką smerkiančių JT Saugumo Tarybos rezoliucijų bei bandymas įvesti sankcijas Izraeliui buvo vetuota JAV.
Izraelio ekonominę Gazos blokadą, trunkančią nuo 2007 m., kuomet yra užkertama galimybė ne tik prekybai, bet ir palestiniečių priėjimui prie būtiniausių resursų (vandens, dujų) bei bombardavimų nuniokotos Gazos rekonstrukcijai (neleidžiant įvežti statybinių medžiagų), pasmerkė ne tik tarpvalstybinės ir nevyriausybinės Palestiną remiančios organizacijos, bet ir izraelitai ar žydų kilmės žmonės. Britanijos žydai, tarp kurių ir Lietuvai gerai žinomas Zigmundas Baumanas pasirašė laišką, reikalaujantį, kad Jungtinės Karalystės atstovas Jungtinėse Tautose pasisakytų prieš Izraelio sankcijas Gazai.
Situacijos apibūdinimas aiškiai nurodo humanitarinę tragediją: viena stipriausių pasaulio armijų, žinodama, kad Gaza neturi priešraketinės gynybos sistemos, jau daugiau nei dvi savaites žudo savo okupuotos teritorijos civilius, kurie neturi galimybės pasitraukti iš Gazos dėl uždarytų Izraelio ir Egipto sienų.
Neabejotinai galima rasti pateisinimų šiandieniniams Izraelio veiksmams. Dažniausias argumentas yra izraelitų nuovargis dėl nesiliaujančių „Hamas“ raketinių atakų ir paliaubų nesilaikymo. Nors „Hamas“ raketos nedaro didelės griaunamosios žalos Izraeliui, jos kelia irzulį ir nesaugumo jausmą savoje valstybėje. Vis dėlto šiandieninis Izraelio gynimasis nėra adekvatus „Hamas“ puolimui ir tai patvirtina JT bei tarptautinės bendruomenės susirūpinimas. Taip pat sunku pateisinti Izraelio ekspansionistinę politiką ir naujakurių gyvenviečių plėtrą. Būtent pastaroji veikla susilaukia daugiausia pasipiktinimo ir iš tarptautinės žydų bendruomenės.
Sakyti Izraelio politikai „ne“, nereiškia nematyti „Hamas“ tarptautinės teisės normų pažeidimų
Kartu, įvardijant priežastis, kodėl „Hamas“ prisideda prie civilių aukų didinimo Palestinoje, galima paaiškinti paminint kelis faktus:
Pirma, „Hamas“ partijos karinis sparnas nėra oficiali Gazos kariuomenė (okupuota teritorija negalėtų tokios turėti). Tai partizaninio tipo pasipriešinimo okupacijai judėjimas. Tad turime kalbėti apie asimetrinę kovą. Natūralu, kad partizaninio judėjimo kovos metodai skiriasi nuo Izraelio kariuomenės kovos metodų. „Hamas“ lokacijos aiškumas ir stabilumas reikštų greitą judėjimo sunaikinimą dėl jėgų nelygiavertiškumo.
Antra, Vox, aiškindamas „Hamas“ gynybos iš civilinio sektoriaus problemą, paminėjo tokį faktą, kaip Gazos plotas. Gazos ruožas užima viso labo 350 kv. km. (palyginimui, Vilniaus miesto teritorija yra 400 kv. km), taip pat Gazos ruože gyvena apie 2 mln. žmonių. Tad natūralu, kad Izraelio paliepimas evakuoti 43 % Gazos teritorijos nėra paprastas, tuo labiau žinant, kad Gaza yra visiškoje izoliacijoje ir žmonėms nėra leista iš jos pasitraukti.
Kodėl nėra paliaubų?
Vienas iš pagrindinių Izraelio agresiją prieš Palestiną remiančių argumentų yra „Hamas“ paliaubų nesilaikymas. Šis argumentas vertas paaiškinimo. Apie liepos 15 d. siūlomas paliaubas „Hamas“ kovotojai sužinojo iš užsienio žiniasklaidos. Anot pranešimų spaudai, dėl jų su „Hamas“ nebuvo tariamasi. Tokia situacija atskleidžia esminius paliaubų trukdžius. Pirma, paliaubų tarpininko netinkamumą, antra, Izraelio pozicijos nesikalbėti su rinkimų metu išrinkta „Hamas“ partija problematiką.
Paraleliai Izraelis atsisako derėti su Palestina. 2014 m. kovą Vakarų Krantą kontroliuojanti „Fatah“ partija susitaikė su Gazoje rinkimus laimėjusia „Hamas“ partija ir susitarė dėl jungtinės vyriausybės. Tai tapo Izraelio ministro pirmininko B. Netanyahu pasipiktinimo ir impulsyvaus derybų nutraukimo priežastimi, kas iššaukė ir „Hamas“ priešiškumą.
Daugelis mano, kad jei „Hamas“ kovotojai liautųsi priešinęsi, susitaikytų su Izraelio naujakurių gyvenviečių kūrimu Palestinoje, kitaip tariant, Izraelio okupacija, viskas Vidurio Rytuose susitvarkytų.
Manau, čia reiktų tiksliai įsivardyti Izraelio ir tuo pačiu pritariančių Izraelio politikai reikalavimą „Hamas“: Palestina turi atsisakyti ginkluoto pasipriešinimo okupacijai. Kyla klausimas, ar tai adekvatus reikalavimas visų pasaulyje vykusių ir vykstančių pasipriešinimo judėjimų okupacijai perspektyvoje ir ar tai reiškia, kad Lietuvos tautinės atminties perspektyvoje toks reikalavimas mūsų šalyje gali būti remiamas.
Kas toliau ir ar svarbi mūsų nuomonė
Palestinos pusėje „Fatah“ ir „Hamas“ susivienijimas bei Palestinos autonomijos prezidento nuosaikumas buvo ženklas, kad Palestina yra pasiruošusi ieškoti išeities, tačiau jos radimas negalimas, kol Izraelio pusėje neatsiras politinė jėga, galinti elgtis pagal tarptautinės teisės normas ir pašalinanti pagrindines priežastis, dėl kurių kyla „Hamas“ pasipriešinimas. Gandhi yra pasakęs: „akis už akį ir pasaulis taps aklas“. „Hamas“ ir Izraelio vyriausybė yra įsivėlusi į aklumo ratą ir tikėtina, kad tik tarptautinės bendruomenės regėjimas, JAV pozicijos pokytis bei konflikto moderavimas gali išgelbėti situaciją.
Lietuva yra tarptautinės bendruomenės dalis, kitaip tariant, priklauso ne tik politinei, bet ir moralinei pasaulio bendruomenei. Kyla klausimas, kodėl Lietuvoje yra susidariusi tokia situacija, kad bijoma pripažinti Izraelio tarptautinės teisės normų pažeidimus, kuriuos pripažįsta ne tik tarptautinės institucijos ir organizacijos, bet ir dalis Izraelio intelektualų bei žydų kilmės žmonių.
Iš esmės neigti minėtus Izraelio nusikaltimus, nereiškia neigti Izraelio žmonių vilčių ar pačios valstybės egzistavimo, tai net nereiškia remti „Hamas“ ar palestiniečių nepriklausomybės ir laisvės aspiracijas. Tai išreiškia pripažinimą, kad Izraelio karo veiksmai peržengia humanitarinės teisės ribas, o bendrai elgsena su Palestina pažeidžia okupanto teisinį reglamentą. Smerkti Izraelio vyriausybės politiką yra legitimu. Ar perfrazuojant – tai nebėra nuomonės klausimas.
Autorė yra TSPMI doktorantė.