Gegužės 4 d. projekto „Lietuvos mokslo ir studijų sistemos reformos gairės” autoriai doc. Vytautas Radžvilas ir doc. Antanas Kulakauskas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute pristatė savo idėjas. Gairių autoriai konstatavo, kad nors Lietuvos mokslo ir studijų reforma trunka jau keliolika metų, lauktų rezultatų kol kas nepasiekta. Pasak A.Kulakausko, ankstesnės reformos buvo tik iš esmės ydingos sovietinės sistemos modifikacijos. Svarbiausia nesėkmės priežastis yra ta, kad planuojant ir įgyvendinant reformas trūko tarpinės grandies – akademinės bendruomenės ir visuomenės dalyvavimo. „Akademinės bendruomenės vardu iki šiol kalbėjo vadinamasis akademinis elitas, o visuomenės – už mokslą ir studijas atsakingi valstybės pareigūnai”,– teigiama projekto įvade.
Kiekybės pirmenybė prieš kokybę, menka atskaitomybė, neveiksmingai naudojamos lėšos ir finansavimo trūkumas, rinkos poreikių neatitinkanti specialybių pasiūla – tikriausiai niekas neabejoja, kad šie švietimo sistemos krizės simptomai turi būti pašalinti. Tačiau tinkamo „vaisto” kol kas nesurado nei valstybė, nei aukštosios mokyklos. Pasiklausius reformos projekto autorių ir kitų diskusijos dalyvių, susidaro įspūdis, kad trauktis nebėra kur ir kad Lietuvos laukia esminis švietimo sistemos pertvarkymas.
Paprastai siūlomi du būdai: mažinti studentų skaičių arba įvesti visuotinį mokestį už mokslą. Kyla klausimas, ar Lietuva tam pasirengusi. Anot A.Kulakausko, valstybės finansuojamas mokslas – gerovės valstybės modelio elementas. Lietuva neturi galimybių šį pavienį elementą įdiegti, neturėdama kitų. Pagal Konstitucijos 41 straipsnį gerai besimokantiems asmenims užtikrinamas nemokamas mokslas esąs nei ekonomiškai naudingas, nei socialiai teisingas sovietinės sistemos reliktas. VU rektorius Benediktas Juodka vadina tai „grynu socializmu”. Paskolų sistema, didesnis verslo įsitraukimas į švietimą padėtų išspręsti netinkamo finansavimo keliamus sunkumus.
Deja, kalbėdami apie didesnį akademinės bendruomenės įsitraukimą į reformą, projekto autoriai, atrodo, užmiršta tuos, kuriuos tai paveiks labiausiai, – studentus. Kaip rodo Lietuvos studentų sąjungos atlikta apklausa, dauguma studentų (71,7 proc.) mano, kad dabartinė sistema yra teisinga, o tam, kad būtų įvesta visuotinė įmoka, nepritaria arba kategoriškai nepritaria net 83,9 proc. 60,3 proc. studentų mano, kad Lietuvoje niekada neturėtų būti įvesta visuotinė įmoka už studijas, kiti mano, kad įmoka gali būti įvesta ne anksčiau kaip po penkerių metų. LSS apklausos rodo, kad į paskolų sistemą studentai žiūri gana skeptiškai. Taigi ar pakeitus sistemą aukštasis mokslas nebūtų turtingųjų privilegija? Turint galvoje tai, kad lietuviams nėra įprasta gyventi į skolą (nors ši nuostata keičiasi), tikėtina, kad nemažai jaunų žmonių nutartų pirmiau užsidirbti (ir greičiausiai užsienyje), kad galėtų sau leisti studijuoti. O juk gabus ir iš provincijos atvykęs jaunuolis turi ne tik už studijas susimokėti, bet ir išgyventi didžiuosiuose miestuose. Jau dabar, nors daugelis vietų universitetuose valstybės visiškai ar iš dalies finansuojamos, darbas laisvalaikio sąskaita ar važiavimas dirbti į užsienio šalis vasarą tapo visuotinai populiariais būdais išlikti dabartinėje švietimo sistemoje.
Anot Valentino Milaknio (AB „Alna”), socialinės programos, padedančios studentams iš neturtingų šeimų, yra būtinos, bet jos turi būti atskirtos nuo universitetų finansų. Stipendijos, bendrabučiai, socialinės išmokos turėtų būti ne universiteto, o atskirų fondų reikalas. Bet tokiai pertvarkai kol kas nėra nei įstatymų, nei socialinės bazės.
Nevalstybinio ISM vadybos ir ekonomikos universiteto išorinių ryšių prorektoriaus Petro Baršausko nuomone, net Lietuvos teisinė sistema neskatina privačios iniciatyvos (trūksta įstatymų bazės), nėra tradicijų verslininkams remti švietimą (savo universitetą ar tą, iš kurio firma tikisi gerų specialistų ar reikalingų tyrimų).
Pasidomėjome, kaip tokio pobūdžio klausimus sekasi spręsti privačioms aukštosioms mokykloms. P.Baršausko manymu, valstybiniams universitetams labai kenkia jų valdymo uždarumas. Tuo tarpu ISM turi valdybą, sudarytą iš socialinių partnerių. Jie priima sprendimus dėl kvotų, strateginių tikslų, finansų. Anot prorektoriaus, kritiškas žvilgsnis iš šalies visada pasitarnauja, siekiant prisitaikyti prie rinkos sąlygų. Jau dabar ISM studentų įmokas už mokslą iš dalies finansuoja verslo įmonės. Deja, Lietuvoje, kaip minėta, dar tik kuriamos tokios tradicijos.
Todėl lengviau susitarti su užsienio partneriais, nes jie paramą švietimui laiko ne labdara, o investicija. Bet čia svarbus kokybės klausimas. Anot P.Baršausko, universitetai turi patys dėl to stengtis: reformuoti valdymą, efektyvinti lėšų paskirstymą, pritraukti jaunus žmones dėstyti. Universitetai neturėtų stengtis išlaikyti senų etatų vien iš gailesčio atleisti senus darbuotojus. „Universitetas nėra prieglauda”,– sako P.Baršauskas.
Atrodo, nesunku suprasti, kas turi būti padaryta. Reikia labiau įtraukti verslą į švietimo rėmimą (pavyzdžiui, investicijas į švietimą padarant neapmokestinamas), kurti socialinės paramos ir paskolų fondus, taikytis prie rinkos poreikių ir atlikti programų „valymus”. Kas tada laukia tų programų, iš kurių verslas negali turėti tiesioginės naudos? Reformos gairių autoriai, pabrėždami prisitaikymą prie rinkos sąlygų, kartu norėtų, jog išliktų visuomenės kultūrai ir intelektiniam gyvenimui gyvybiškai svarbios, bet komerciškai nenaudingos specialybės.
Ko gero, Lietuva dar turės ilgai eksperimentuoti ir ieškoti optimalaus valstybinio ir privataus kapitalo santykio. Krizė reikalauja greito sprendimo, bet dabartinė visuomeninė ir ekonominė struktūra gali pasiūlyti tik vadinamųjų palaipsninių pokyčių kelią. Akivaizdu, kad studentai nori to kritikuojamo gerovės valstybės elemento – nori, kad valstybė pasirūpintų jų išsilavinimu. Juo labiau kad kol kas nelabai atsiranda norinčių šią naštą perimti iš valstybės. Reforma neabejotinai reikalinga. Tik baisu, kad ir vėl bus taupoma labiausiai pažeidžiamos aukštojo mokslo grandies – studentų – sąskaita.