Susidaro įspūdis, kad prie griuvėsių raudanti “tautos sąžinė” moralę suvokia kaip vienareikšmišką, aiškų, nekintamą, bendrą visai nacijai, bet kartu labai trapų elgesio kodeksą – jam esą kelia grėsmę Europos Sąjunga, liberalizmas (plačiąja prasme), sekuliarizacija, korupcija, skurdas, laisvalaikis, reklama, “Maxima”, nepadorūs užrašai ant marškinėlių, Pedro Almodovaro filmai ir Atviros Lietuvos fondo knygos, o jo laikymąsi būtina sergėti įstatymais. Pavyzdžiui, nustatyti griežtas etikos taisykles politikams, valstybės tarnautojams, medikams ir pardavėjams. Budri nepriekaištingos reputacijos komisijos akis sektų, svarstytų “draugiškame teisme” ir atitinkamai baustų (be bausmių moralė neefektyvi) nedorėlius cecho narius. Kažką primena, ar ne?
Bet, atleiskite, šis atviras sąrašas tinka nebent universitetuose nesugadintiems individams, kurie negirdėjo nei apie antropologinius tyrimus, nei apie sąvokų interpretavimo problemas ir vis dar tiki savų įsitikinimų universalumu. Trečia, kaip ir “moralės apskritai” idėja, noras prisegti epitetą “(a)moralus” ne individui, o visuomenei, socialiniam sluoksniui, tautai ar epochai – mažų mažiausiai naivus. Jei ne absurdiškas. Nesuderinamas su rimtesniu humanitariniu išsilavinimu. Ketvirta, viešas suaugusių piliečių auklėjimas skamba paternalistiškai: modernioje valstybėje nėra ir negali būti bendros “valstybinės”, juo labiau “tautinės”, moralės. Į šią vietą negali pretenduoti netgi “krikščioniškos vertybės” (neretai nesivaržant skelbiamos “bendražmogiškomis”).
Vienokia ar kitokia moralės samprata – kiekvieno privatus reikalas, ji neturi dominti nei biurokratų, nei parlamentarų (tai nereiškia, kad jie laisvi nuo savosios, kurią deklaravę ir buvo išrinkti), nes be teisės savaip traktuoti moralės normas ir kurti savas “gero gyvenimo” vizijas (taip pat ir nekrikščioniškas) nėra demokratijos. Beje, “moralinė krizė” anaiptol netapati tam, kas vadinama “politinės kultūros stoka”: skirtingai nuo pirmosios, antroji reali, bet sietina ne su piliečių morale, o su intelektu ir socialine biografija (būtų tikrai keista, jeigu ministrais tapę proletarai staiga imtų vadovautis aristokratišku noblesse oblige). Moralė čia niekuo dėta. Paksus ir uspaskichus renka ne amoralūs cinikai, o geraširdžiai naivuoliai. Mūsų problemų priežastis – ne įsivaizduojamas istoriškai beprecedentinis visuotinis moralės stygius, o, greičiau, aklas nepagydomas tikėjimas įpareigojančia ir gelbstinčia nuo visų socialinių blogybių jos galia.
Tačiau nepamirškime vaikų. Tai dėl jų tas rūpestis. Tai juos reikia apsaugoti. Nuo ko? Nuo “smurto ir sekso propagandos”, kaip mėgstama sakyti. Pagirtinas siekis. Uždrauskime pornografines vaizdajuostes, intymių paslaugų reklamą laikraščiuose, SMS pramogas, kriminalines naujienas su klaikiomis spalvotomis iliustracijomis. Vaikučiai bus saugūs? Ne. Jie gali pamatyti reportažą iš Beslano, dokumentinius kadrus apie Holokaustą, Auguste’o Renoir’o “Les Grandes Baigneuses” – kraujas, kančia, baimė, prievarta, mirtis ar nuogybės ims ir sužalos jų psichiką. Briliantas ne toje dėdės Eltono ausyje pažadins pavojingą smalsumą, o nekaltas “National Geographic” kompanijos filmas, ko gero, sukels zoofilinių minčių. Išmesti bulvarinį šlamštą nepakanka.
Teks iškarpyti, išbraukti iš mokyklų ir universitetų programų arba užrakinti bibliotekų požemiuose Sappho, Petronijaus, Homero ir Oscaro Wilde’o tekstus. Taip pat Shakespeare’o, Baudelaire’o, Kafkos, Thomo Manno. Ir brolių Grimmų pasakas. Ir Bibliją: ten išsamiai aprašytas Holoferno dekapitacijos procesas, Loto incestas, nelabai vykęs Moabo karaliaus perdūrimas kardu (mat buvo pernelyg storas), ten galima sužinoti, kas yra onanizmas, o koks skerdynių vaizdų pasirinkimas! Tai gražios pamokomos istorijos? Bet vaikučiams nelengva suprasti gilią didžių įvykių prasmę, juos labiau domina detalės ir pateikimo forma. Tad užrakinti teks. Dėl visa ko. Nuo šiol nesubrendusiam jaunimėliui draudžiama lankytis knygynuose, parodose, muziejuose ir bažnyčiose.
Juk bažnyčiose būna paveikslų, o juose – plakamas evangelistas Matas, strėlėmis pervertas elegantiškas šventas Sebastijonas (slaptas gėjų globėjas), žaizdotas negyvėlis ant kryžiaus, kruvinos Mergelės Marijos ašaros, votimis aptekęs Lozorius ir antikiniai ganimedai, virtę androginiškais pusnuogiais angelais. O dar tie auksaplaukiai putti riestais užpakaliukais žada pedofiliškus džiaugsmus! Neveltui religingoji Amerikos dešinė neseniai itin triukšmingai protestavo prie vienos Niujorko galerijos, surengusios baroko sakralinio meno kūrinių ekspoziciją, durų.
Vadinasi, ne mažiau nei masinės kultūros produktai, “moraliniam atgimimui” trukdo nefiltruota informacija, cenzoriaus neapvalytas menas, literatūra ir beveik visas krikščioniškas paveldas: čia irgi pilna smurto, nešvankybių ir pavojingų idėjų, kurios, pasak moralistų, gali negrįžtamai suluošinti bei pastūmėti į nusikaltimus jaunąją kartą (cenzoriams viskas iš karto aišku, bet jaunimas, kaip žinia, nemoka atsirinkti, jam nerūpi nei kokybė, nei “tikrosios” autorių intencijos, nei pedagogų interpretacijos – tik temos ir vaizduojami objektai). Ypač entuziastingiems “moralinės krizės” šaukliams belieka padaryti atitinkamas išvadas. Kai kam jų prisikėlusi “bendražmogiška” moralė bus bjauresnė už nuosavą amoralumą? Na ir kas? Argi tokiems iškrypėliams spręsti?