Tačiau religija, kaip ir politika, yra visuomeninis reiškinys. Manau sutiksite, jog politikų reikalavimas išankstinės pagarbos sau yra savaime juokingas. Jeigu su tokiu reikalavimu sutiksime, bus kaip Baltarusijoje ar kitose diktatūrose, kur už nepagarbos rodymą prezidentui galima atsidurti kalėjime.
Ar religijos, bet kurios religijos atstovų reikalavimas a priori gerbti jų įsitikinimus yra kitoks? Ar jų reikalavimai yra kažkuo išskirtini? Atsakymas – ne. Nes, kartoju, religinės bendruomenės yra visuomeninės institucijos, kurios, beje, dažniausiai yra politizuotos.
Taigi, išankstinės pagarbos sau niekas neturi teisės reikalauti, nes pagarbą reikia užsitarnauti. Jeigu šiandien sutiksime su religijų atstovų reikalavimais rodyti išskirtinę iš anksto nustatytą pagarbą sau, savo įsitikinimams, rezultatas, kaip rodo istorija, kels grėsmę demokratinei, sekuliarinei visuomenei. Baigsis tuo, kad prie Vilniaus Katedros žydai akmenimis užmušinės nusidėjusius, krikščionys degins ant laužo pasisakiusius prieš Dievą arba, kaip pasitaiko Amerikoje, šaudys abortus atliekančius daktarus, o musulmonai kirs rankas ir galvas.
Jau šiandien kai kurie musulmonai pareiškė, esą yra pasiruošę pradėti tyčiotis iš.... holokausto. Kodėl iš holokausto? Juk karikatūras piešė ir publikavo krikščionys? Šis pavyzdys ir vėl parodo, kad ten, kur yra aklas tikėjimas, racionalumui vietos nėra. O masinis iracionalumo pasireiškimas yra niekas kita, kaip anarchija. Manau, kad patys islamą išpažįstančių valstybių vadovai šito – tolimoje perspektyvoje- nenori. Nes tai kelia pavojų jiems patiems.
Saudo Arabija tai suprato ir nutraukė Danijos produktų boikotą. Sprendžiant iš pusės metų pavėluotos reakcijos visas šis nepasitenkinimo islamo šalyse pasireiškimas yra gerai režisuotas, o tai tik patvirtina mano teiginį, kad religijų atstovai, apsišaukę tarpininkais tarp Dievo ir žmogaus, yra politizuoti.
Sociologijos doktorantė Milda Ališauskienė („Bernardinai“) teigia: „Pasirodo, kad pasaulyje gyvena žmonės, kuriems yra be galo svarbus jų tikėjimas ir jo raiškos laisvė, ir dar tie žmonės yra pasiruošę parodyti likusiam pasauliui, kas atsitinka, kai jų prigimtinė teisė išpažinti savo tikėjimą yra pažeidžiama“.
Kas pažeidžia jų prigimtines teises? Kas apribuoja jų tikėjimo laisvę? Islamą kasdieną išpažįsta apie milijardas musulmonų. Būdama sociologė, M. Ališauskienė turėtų suprasti, kad už bet kokio tikėjimo slypi tradicijų, papročių, dažnai prietarų nusakyti socialiniai santykiai.
Etiopijoje, pavyzdžiui, vyrauja paprotys apipjaustyti mergaičių genitalijas. Ką tai turi bendro su islamu? Jordanijoje šeimos nariai vyrai mano turintys teisę žudyti savo seseris vien tik už tai, kad ne su tuo pasikalbėjo, ne taip pasižiūrėjo. Švedijoje jau nekartą taip atsitiko. Šiuo atveju kurdai musulmonai teisme teigė, kad tokia yra jų prigimtinė teisė. Nors tokių žudynių ar savižudžių dar ir žudančių aplinkinius Koranas iš viso nepripažįsta.
Sociologė taip pat turėtų žinoti, kad toks, sakykime, Jėzaus įvaizdis šiandien vyraujantis, buvo priimtas Konstantinopolyje vyskupų susirinkime sąmoningai 300-iais metais. Kitaip tariant, sprendimas buvo politinis. Turėtų taip pat žinoti, kad 13 m.e. amžiuje Mahometas buvo vaizduojamas arba atviru, arba pridengtu veidu. Kas nusprendė, kad šitaip elgtis negalima?
Tikrai ne Dievas ir ne pats pranašas Mahometas. Žinoma neneigiu, kad Europos valstybėse nuo rasizmo neatsikratyta. Bet primesti ir dar smurtu mūsų demokratinei ir sekuliarinei visuomenei savo „prigimtinę teisę“, kitaip tariant viduramžių žaidimo taisykles, kitiems nevalia. Ir tikrai ne mūsų demokratinių laisvių ir principų, nepriklausomos ir kritiškos, viską kvestionuojančios minties kaina. Čadra, tarp kitko, yra ultimatyvi totalinė moters priespaudos išraiška. Tokia yra mūsų civilizacijos – įskaitant ir judėjų bei krikščionybės- nuostata.
Istorikas ir filosofas Bertranas Raselas kartą yra pasakęs , jog kvailiai tiki iki galo ir todėl dažnai laimi, intelektualai dažniausiai viskuo abejoja ir todėl pralaimi. Puikiai žinome, kad daugelyje musulmonų valstybių demokratijos nėra ir vienintelė galimybė išreikšti savo emocijas suteikta Dievo tarpininkams.
Jeigu tarpininkais tampa bet kokio plauko fundamentalistai, visuomenė tampa ‚talibaniška“. Musulmonų šalyse ir Europoje netrūksta musulmonų puikiai tai suprantančių. Tačiau ten jie bijo pasireikšti, o čia, Europoje, jie pasirodo tik su apsauga. Kartoju: mes nieko neturime gerbti a priori nustatyta tvarka ir juo labiau neturime sutikti su primestine valia šitaip elgtis. Nesvarbu ar šito nori žydai, krikščionys ar musulmonai. Kitaip tariant, jeigu mano tikėjimą bet kuo gali kas nors įžeisti, reiškia kažkas netvarkoje arba su manimi pačiu, arba su mano tikėjimu.