1) turi pakankamai kompetencijos spręsti apie moralinę žalą (esą nenustatyta, kad tokios fotografijos darytų kokį nors neigiamą poveikį pilnamečiams ar nepilnamečiams parodos lankytojams);
2) neprieštarauja konstituciniam šeimos apsaugos bei globos principui;
3) nepažeidžia ponios Danilevičienės, Neringos savivaldos institucijų bei Juodkrantės mokyklos tarybos teisės spręsti, kokio pobūdžio ekspozicijos ir kultūriniai renginiai yra priimtini vietos bendruomenei ir atitinka nepilnamečių šeimų interesus;
4) galiausiai, nėra diskriminavimas dėl religinių įsitikinimų.
O baigia kardinolas sakiniu, kurį tiesiog būtina pacituoti (bent jau dėl išskirtinio stiliaus grožio): “Visuomenės dorovė ir piliečių pasitikėjimas valstybe patirtų didžiulį smūgį, jei naudojantis Seimo suteiktais įgaliojimais būtų persekiojamas asmuo, kuris liko ištikimas aukštiems moraliniams įsitikinimams ir užėmė principingą poziciją gindamas santuokos ir šeimos, o drauge ir valstybės, kurios pagrindas yra šeima, orumą”.
Būtent paskutinis (kol kas?) šios istorijos etapas ir yra pats įdomiausias: paroda ir kuratorė traukiasi į antrą planą, kai scenoje pasirodo jos ekscelencija Teokratija ir mažais, bet tvirtais žingsneliais mėgina susigrąžinti kadaise prarastą teritoriją-auditoriją. Bažnyčia, regis, tebepuoselėja viltį paskelbti savo moralę, savo “gero gyvenimo” sampratą vienintele ir visiems privaloma, o tuo pačiu – visas paklydusias avis parginti (bent formaliai) atgal į šiltą, sandarų ir neapskundžiamą savo aptvarą.
Kokia retorika! Aš jau įsivaizduoju foto-smūgio parblokštą visuomenę – sulaužytais šonkauliais, vos kvėpuojančią, su mėlyne paakyje. O šalia – paniekintą dorybę, kurios narsiąją gynėją ponios Burneikienės sprendimu jau persekioja policija, antstoliai, įširdę fotografai, Latvijos lesbietės ar dar kažkas nemažiau baisaus. Čia juk ne juokai: kiekvienas viešas netradicinės seksualinės orientacijos asmenų pasirodymas griauna valstybės, kurią kardinolas įsivaizduoja kaip megašeimą ar šeimų konglomeratą, pamatus. Pamato tokį tipažą doras šeimos tėvas ar motina – ir pasijunta mažiau orus. Ir nerimas užvaldo jo širdį: o kas, jei mano vaikučiams patiks ir man nepavyks savo žavingu pavyzdžiu įtikinti, koks blogas jų skonis, kaip giliai jie klysta? Gelbėk juos, o sancta ignorantia! Kuo mažiau žinai, tuo tiesesnis kelias veriasi prieš akis…
Tikrai, koks gi čia lygių galimybių pažeidimas, jei gėjams draudžiama neapsimetinėjant rodytis viešai, jei jie negali savo santykių įvardinti jiems priimtinu būdu, o savo fotografijas privalo slėpti stalčiuose? Argi netinkamų objektų ir siužetų eliminacija iš galerijos laikytina trukdymu “reikštis kultūrinėje plotmėje”? Na, kur jūs matote diskriminaciją? Kur jūsų įrodymai? Jei kas ir yra diskriminuojamas, tai tik krikščionys, kurių teises pažeidžia informacija, kad jie – ne vieninteliai žmonės pasaulyje, o jų tiesos ne visiems atrodo tokiomis (mintis, kad tavo gyvenimo būdo kažkas nepripažįsta pačiu geriausiu – nepakeliama; ji neabejotinai žemina tavo orumą).
O kompetencija spręsti apie fotografijų žalą visuomenei juk ne visiems suteikta: ponia Danilevičienė, Neringos savivaldybė, Juodkrantės mokykla, (kai kurie) mokinių tėveliai ir kardinolai ją turi, o mokslininkai, Lygių galimybių komisija ir aš – ne. Jau nekalbėsime apie tai, kad įrodymo pareiga visada tenka teigiančiai pusei: reikia ne įrodyti, kad žalos nėra, o kad ji yra (ir, jei taip, kokia konkrečiai, vengiant tokių frazių kaip “orumo žeminimas” ar “smūgis dorovei”); neatremiamų įrodymų nesant, visai nuosekliai daroma prielaida apie žalos nebuvimą.
Tad kas ir kaip čia buvo, galėjo būti ar galėtų būti sužalotas? Atsakymas labai paprastas: buvo, nes tikratikių akyse sužalotu atrodo kiekvienas, kuris neregi tos pačios “Tiesos” ir nenori būti “laimingas tuo pačiu būdu”; kuris ne tik yra “paklydęs”, bet ir nenori būti “parvestas namo” (gal netgi šaiposi iš tokių sąvokų). Tai logiška tikratikio pozicija, verta – nemažiau nei kitos sofistikuotos istorinės pozicijos – tam tikros įstatymo apsaugos ir pagarbos. Visa problema, kad jos negalima ekstrapoliuoti toliau savos tikinčiųjų bendruomenės – negalima, jei norime būti šiuolaikinės Europos piliečiais.
Be abejo, kardinolai turi teisę manyti apie panašias parodas ką tik nori; jie turi teisę kviesti tikinčiuosius boikotuoti tiek gėjus, tiek jų fotografijas, tiek visokiausias bjaurias lygių galimybių komisijas (tarp mūsų šnekant, nelabai jie turi vidinių resursų tokiam manymui pagrįsti netgi savo pačių tradicijos viduje, bet tiek jau to). Netgi turi teisę paspausti Seimą – kaip ir kiekviena organizuota interesų grupė. Bet demokratinės valstybės Seimas nepasiduoda tokiam spaudimui ir jokių religinių pažiūrų nepaskelbia valstybine ideologija: tai reikštų teokratiją ir liberaliosios demokratijos pabaigą.