Naudingesnės diskusijos, negu patys paminklai

Politikos mokslų daktaras, VU TSPMI docentas Justinas Dementavičius svarstė, kad paminklų suvalstybinimas ir jų pavertimas viešąja tautine problema truputį perdėtas. Esą šią sprendimo teisę reiktų palikti bendruomenėms, kurioms rūpi įamžinimas. Savo ruožtu literatūrologas dr. Paulius Subačius įsitikinęs, kad šio paminklo efektas bus tik visuomenės kiršinimas.

Paklaustas, ar šis paminklas neiššauks susipriešinimo, J. Dementavičius svarstė, kad J. Marcinkevičiaus savotiškas kultas ar atsiminimas yra labiau nusistovėjęs visuomenėje kaip svarbaus Atgimimo periodo veikėjo, apžaidžiant arba pateisinant jo prosovietinę poeziją kaip to laiko išdavą.

„Manau, geranoriškai žiūrint, jisai atpirko savo nuodėmes, bet turbūt, kaip ir su kiekvienu paminklu, verta turėti omenyje, kad žmogus yra skirtingas, neužtenka tiesiog heroizuoti ir parodyti, pristatyti paminklą labai vienaprasmišką. Reiktų bandyti papasakoti sudėtingą žmogaus istoriją, sudėtingą laikotarpį, kuriame jis gyveno, iššūkius, problemas, kurias sprendė, ir kompromisus, kuriuos darė tam tikrais momentais“, – kalbėjo J. Dementavičius.

Pats kalbėjimas apie įpaminklinimus, J. Dementavičiaus manymu, jau atlieka minties, kultūrinio žinojimo persvarstymo funkcijas. Anot jo, naudingesnės diskusijos, negu patys paminklai: „Pastatyti jie – tokia užmarštis, stovylos, atliekančios tam tikrą viešąją funkciją, bet santykis arba kalbėjimas apie juos – vyksta jau vėliau.“

Politologas tikino nemanantis, kad J. Marcinkevičiaus paminklą po kurio laiko teks taip pat nugriauti, kaip ir skirtąjį Petrui Cvirkai.

„P. Cvirkos įdirbis, įnašas į kultūrinį gyvenimą, tiek jo santykis su nepriklausomybės atstatymo byla – visiškai kitoks negu J. Marcinkevičiaus. J. Marcinkevičius kažkuriuo metu, vienaip ar kitaip, tapo svarbus asmuo Atgimimui. Įtraukiant žmones, didinant pasitikėjimą, galbūt pačiam režimui žvelgiant į Sąjūdžio veiklą atsargiau. Reikia neužmiršti blaiviai žiūrėti“, – sakė jis.
Deputatai Romualdas Ozolas ir Justinas Marcinkevičius posėdžių salėje

Formavo tam tikrą propagandinį pasakojimą

Netgi J. Marcinkevičiaus didieji draminiai kūriniai, pasak J. Dementavičiaus, yra to laikotarpio produktas, – su savo socialiniais iššūkiais, religiniais nusistatymais.

„Filosofė Nerija Putinaitė yra parašiusi jo draminės poemos „Mindaugas“ gilią analizę. Iš esmės pritariu tam pačiam santykiui. Ką daro režimas? Režimas bando išnaudoti mūsų tautinę savastį, panaudoja simbolius, bando save legitimuoti, iškeldamas tam tikrus kultūrinius dalykus. Vėliau tai pradeda tarnauti ne tam, ko siekė režimas. Tai yra bendra socialinių procesų išdava. Niekas nežino, kuo galima tapti. Aišku, galima klausti, jeigu nebūtų Sąjūdžio judėjimo, ar J. Marcinkevičius ir tame sovietiniame režime nebūtų iškeliamas kaip didis poetas. Greičiausiai būtų, net jeigu būtų rašęs ne propagandinius dalykus. Pateisinant J. Marcinkevičių – ar tai, kad sovietmečiu kažkas parašo gerą poeziją, kuri yra patinkanti visuomenei, reiškia, kad šita poezija nėra gera? Tai labiau jo politinės atsakomybės klausimas“, – konstatavo J. Dementavičius.

Staliną / Leniną iškelianti arba Vakarus kritikuojanti poezija, tęsė J. Dementavičius, vienašališka, anot pašnekovo, jinai formavo tam tikrą propagandinį pasakojimą, visuomenės nuostatas.

„Kūrė tam tikrą mitologiją, kurią galima / reikia dabar dekonstruoti ir vertinti blaiviai. Geras eiliuotojas, sugebantis įtaigiai išreikšti savo mintis. Poemoje „Mindaugas“ kalbama apie tautinę tapatybę. Ar tai kuria politinę tapatybę? Greičiausiai, ne. Komunizmą galima suderinti su tam tikru tautiškumu. J. Marcinkevičius sugebėjo tai apžaisti įtikinamai, neprasilenkdamas su savo sąžine. Kai buvo laikas savo sąžinę pakreipti į kitą pusę – labiau link nepriklausomos, savarankiškos Lietuvos – jis tai ir darė. Tai buvo sprendimas, padiktuotas laiko, sąmoningas ėjimas. Pakankamai drąsus veiksmas to režimo kontekste“, – sakė J. Dementavičius.
Justinas Marcinkevičius. Pauliaus Lileikio nuotr.

Pašnekovas neabejoja, kad ėmusis statyti paminklą poetui, pasvarstymai, pakalbėjimai, ką J. Marcinkevičius darė ne taip, iškils, ir toks santykis esąs sveikas. Kaip ir kalbos apie nevienareikšmiškai vertinamą Antaną Smetoną.

J. Dementavičius pažymėjo, kad reikia atminti didžiuosius, neužmirštant, kad jie irgi žmonės: „Priartinti juos prie mūsų kasdienybės – bet kuris iš mūsų gali būti herojus, net jeigu nėra tobulas. Marcinkevičiaus istorija apie tai, Smetonos istorija apie tai. Gera, protinga diskusija net skatintina, atsiminti, sąžiningai kalbėti apie atminimą, o kai iškils paminklas, jis pradės gyventi savo gyvenimą, – niekam netrukdys, užsimirš, taps viešosios erdvės dalimi. Svarbu į kritiką išmokti žiūrėti atviromis akimis.“

Didžiausia kontroversija – pasirinkta vieta paminklui

Literatūrologo dr. P. Subačiaus pastebėjimu, didžiausia kontroversija šiuo atveju, – pasirinkta paminklui vieta.

„J. Marcinkevičius, tam tikra prasme, jau yra įamžintas atminimo lenta. To skvero statusas labai keistas – šalia Šv. Jurgio bažnyčios, šalia buvusios seminarijos. Ši teritorija formaliai nepriklauso šventoriui, bet... ji yra šalia to rūmelio, kurį sovietai užgrobę atidavė LRS. Manau, kad pirmiausia ta vieta netinkama. Jeigu ji siejasi kaip nors su J. Marcinkevičiumi, nebent kaip su vienu iš LRS pareigūnų, bet LRS pareigūnai sovietmečiu atliko ideologinės priežiūros vaidmenį. Beje, J. Marcinkevičius ir nebuvo aukščiausias pareigūnas, buvo kiti LRS pirmininkai, pradedant nuo P. Cvirkos, tų pareigūnų statusas šiandien – labiau negu kontroversiškas. Yra daugybė kitų rašytojų, kurie buvo LRS nariais, kad ir sovietmečiu, kodėl būtent J. Marcinkevičių reikia išskirti ir įamžinti būtent toje vietoje?“, – kėlė klausimą literatūrologas.
Paulius Subačius

P. Subačius sakė, kad galima būtų sarkastiškai pajuokauti, – jeigu statyti J. Marcinkevičių prieš bažnyčią – tai tada jį reiktų statyti priešais Katedrą: „Kaip tik J. Marcinkevičiaus draminė trilogija „Katedra“, kuri sovietų buvo kanonizuota kaip esminis ir svarbiausias sovietinės dramaturgijos kūrinys, tai Katedra už nugaros, ties dešine ranka – Mindaugas; ties kaire universitete – Mažvydas...“

Literatūrologo manymu, J. Marcinkevičiaus įamžinimas Antakalnyje, kur poetas ilgai gyveno, ar kitoje neutralioje vietoje būtų užvadinta gatvė jo vardu – būtų prasmingesnis, nesukeltų pasipriešinimo ir pasipiktinimo.

Istoriniai tyrimai atskleidžia ir kitą veidą

Istorinis, literatūrologinis požiūris į poetą J. Marcinkevičių, anot P. Subačiaus, taip pat yra ganėtinai kontroversiškas.

„Yra žmonių, nebūtinai jie nesąžiningi, kurie jaučia, kad jų tapatybę, tautiškumą, prieraišumą prie gimtosios kalbos padėjo išlaikyti būtent J. Marcinkevičiaus eilėraščiai ar visuomeninė laikysena. Tokių neabejotinai yra daug, taip pat ir tarp lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų. Yra žmonių, kurie jo poeziją mėgsta iki šiol, su ja tapatinasi, bet lygiai taip pat yra istorinių, tarpdisciplininių tyrimų, kurie atskleidžia kitokį veidą, aukštą konformizmo laipsnį, ir, kad jis buvo vienas iš kelių oficialių propagandinių rašytojų, kad daugelis jo kūrinių yra sukurta kažkokiems sovietiniams jubiliejams, konkursams“, – pažymėjo literatūrologas.

J. Marcinkevičius, tęsė pašnekovas, buvo laikomas oficialiu liaudies rašytoju, liaudies poetu, jo tekstai buvo tarp privalomų literatūros skaitinių.

„Be abejo, tas privalomumas nemažai prisidėjo prie jo žinomumo, tapatinimosi su juo. Ganėtinai kontroversiškas ir jo pirmasis rinkinys – jis savo motiną tiesiogiai sulygina su komunistų partija... Ne šiaip komunistų partija pavadina motina, kas buvo sovietinė klišė, bet savo mirusią motiną... Jo pirmoji poema „Dvidešimtas pavasaris“, kuris yra stribų išaukštinimas – tai yra kontroversiški tekstai. Žinoma, tokių tekstų neparašė Brežnevo epochos ar paskutiniaisiais metais prieš Atgimimą. Be abejo, keičiasi pažiūros, laikysenos, visa tai žmogiška ir suprantama, bet...“, – nutęsė P. Subačius.

Diskutuojant apie sovietinius paminklus buvo siūlyta jų negriauti, bet šalia prikalti lentelę su paaiškinimu, esą taip būtų išsaugota istorija. Galbūt ir J. Marcinkevičiaus paminklui tai tiktų? „

„Okupaciniams paminklams toks komentavimas, interpretavimas – įmanomas. Bet kai mes kalbame apie naujus paminklus – būtų sarkazmas, – statyti paminklą ir komentuoti kontroversijas. Kontroversijoms yra istoriniai, literatūrologiniai darbai, krūva knygų – kas nori, gali skaityti“, – sakė P. Subačius.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)